– Ar ilgas kelias iki populiariausio naujienų portalo? Nuo ko prasidėjo taviškis ir kas paskatino jį pasirinkti?

– Jis prasidėjo gimtajame mieste Kaune – atlikau praktiką dienraštyje. Vėliau kurį laiką dirbau vienoje visuomeninėje organizacijoje. Sykį mano draugas „Facebook“ pamatė skelbimą, kad ieškoma žurnalistų Vilniuje. Tą akimirką tiesiog pasakiau, tikrai ne, kad tikrai nesikraustysiu į Vilnių, nors tuo metu ir studijavau Vilniaus universitete žurnalistiką, dažnai važinėjau į Vilnių – turėjau darbą Kaune, kad ir nesusijusį su studijomis, tačiau man tai atrodė gana svarbi priežastis likti.

Draugas mane kone privertė atsiliepti į skelbimą. Juokiuosi, kad sumanymas mesti darbą Kaune ir per kelias valandas susidėjus daiktus išvažiuoti gyventi į Vilnių buvo vienas
beprotiškiausių mano eksperimentų. Tuo metu, kai naują gyvenimą pradėjau vos su keliais lagaminais, nė nenutuokiau, ką reiškia dirbti žurnaliste, nors tą akimirką tikrai galvojau kitaip.

Po kurio laiko, kai ieškojau naujo buto, mano tuometis vadovas pasiūlė apžiūrėti butą šalia jo draugų ir jie tapo kaimynais, apvertusiais mano gyvenimą aukštyn kojomis; tai ne aš, o būtent kaimynė mano gimtadienio vakarą išsiuntė mano CV į „Delfi“.

– Esi sakiusi, kad darbas tau kasdien dovanoja staigmenų. Ar darbas televizijoje galėtų būti viena tokių? Turbūt ne visada ir ne visos staigmenos būna malonios?

– Niekada neturėjau svajonės dirbti eteryje, tačiau žingsnis po žingsnio viskas taip susidėliojo, kad jame atsirasdavau vis dažniau ir dažniau. Kvietimas tapti „Delfi“ laidų vedėja tikrai buvo staigmena, nes tą rytą, kai atėjau į darbą ir sėdau prie kompiuterio rašyti, tikrai nė nenutuokiau, kad darbo pabaigoje išeisiu kišenėje turėdama naują pasiūlymą.

Staigmenų būna kasdien. Kad ir paprastų kasdienių, kai ausinėje išgirsti režisieriaus balsą, pranešantį, kad nebeturime pašnekovo, kurį kalbinu nuotoliniu būdu. Eteris tiesioginis, tai nelabai yra kada galvoti, ypač kai režisierius sako: „Pašnekėk ką nors minutę, mes bandome vėl sujungti.“ Pakartojau žmonėms, su kuo kalbame, kokia tema, kokius svarbiausius dalykus pašnekovas jau pasakė ir ausinėje išgirdau, kad viskas gerai, pašnekovas vėl yra. Visko juk pasitaiko...

O staigmenos atrodo nemalonios tik tada, kai jos įvyksta, – vėliau jas supranti kaip pamoką ar gerą nuotykį. Kartą tiesioginiame pasijungime iš „Eurovizijos“ raudonojo kilimo Ukrainoje netekau balso. Jis tiesiog dingo, nes, matyt, perkaitau saulėje. Ji kaitino, o aš laukdama pasijungimo „nepersistengiau“ su vandeniu, nes nenorėjau susigadinti ryškiai padažytų lūpų. Ir štai, pradedu kalbėti ir vieną akimirką suprantu, kad nebeturiu balso. Žiūrovai to nepastebėjo – už tai dėkoju kolegoms, supratusiems mano rankų mostus ir ženklus, kad man labai reikia vandens.

– Rašymas ar kalbėjimas prieš kamerą – kur jautiesi laisvesnė?

– Kai įsijungia raudona televizijos kameros lemputė, kažkoks mygtukas įsijungia ir mano viduje. Nežinau, kaip tai paaiškinti, bet tai galėtų patvirtinti mano kolegos, kurie dirba kartu. Bet rašymas man yra magija, dėl kurios ir atėjau į žurnalistiką. Raidžių ir žodžių dėliojimas yra kažkas stebuklingo. Kaip tapyba, tik potėpius čia keičia raidės ir žodžiai.

– Kokios savybės padeda likti stipriai žurnalistikoje?

– Noras tobulėti ir ribas turintis pasitikėjimas savimi, smalsumas ir mokėjimas atrasti ir pastebėti detales. Šiame darbe labai svarbu ir stipri komanda, su kuria galiu įveikti ne vieną iššūkį.

– Esi smalsi ir darbe, ir kasdienybėje?

– Nedaliju savęs į tokią, kokia esu darbe, ir į tokią, kokia esu kasdienybėje. Mano darbas yra didelė gyvenimo dalis, be to, jei aš nebūčiau tokia, kokia esu, nebūčiau tokia ir darbe.

– Nuo pramogų iki aktualijų – regis, ta pati žurnalistika, bet gana skirtinga. Sąmoningai žingsniavai „rimtesnės“ žurnalistikos link?

– Per stojamuosius žurnalistikos egzaminus dėstytojas Andrius Vaišnys manęs paklausė: „Tai turėsi du bakalaurus ir rašysi apie tai, kokius naujus batelius nusipirko Bunkė?“ Aišku, labai savimi pasitikėdama tada atsakiau, kad tikrai niekada nedirbsiu pramogų žurnaliste. Bet, kaip sakoma, niekada nesakyk niekada.

Vėliau gyvenimas pats taip viską sudėliojo, kad pramogose dirbau beveik penkerius metus. Ir tuo labai džiaugiuosi, nes geresnės žurnalistikos mokyklos nesugalvočiau. Išmokau greitai dirbti, susidoroti su įvairiomis situacijomis, dirbti ten, kur, atrodo, tam visiškai nėra sąlygų, taip pat ir bendrauti su pačiais įvairiausiais žmonėmis ir dar daugiau.

O viską apvertė dalyvavimas ekspedicijoje „Misija Sibiras’17“. Kai grįžau po dviejų savaičių gūdžiuose Sibiro miškuose, supratau, kad reikia kažką keisti, kad užsistovėjau ant vieno laiptelio ir norisi užlipti ant kito. Negalvojau, kad kada nors prisijungsiu prie „Delfi“ aktualijų komandos, bet gavusi pasiūlymą nedvejojau ir sutikau, taip atsidurdama per keletą metrų nuo pramogų komandos.

– Vis dėlto kada nors teko rašyti apie naujus Bunkės batelius?

– O, taip, daug teko rašyti. Įdomu tai, kad ateidama dirbti į pramogas galėjau įvardyti vos kelias Lietuvos garsenybių pavardes, o pakeisdama sritį galėjau ir iš miegų pažadinta pasakyti, kas kiek vaikų augina, iš kokio miesto yra, kokiose grupėse dainavo ir dar daugiau dalykų.

– Yra buvę temų, kurias rašant, arba klausimų, kuriuos užduodant, būtų tekę lipti per save?

– Niekada nepamiršiu dviejų skambučių. Jie nesusiję, asmenys, kuriems skambinau, taip pat nesusiję, tačiau ir vienam, ir kitam pranešiau apie artimų bičiulių netektis to nežinodama. Tiesiog abu kartus paskambinau greičiau nei artimieji, norėdama, kad tie asmenys pasidalytų prisiminimais. Tai beprotiškai sunkios akimirkos ir tiems, kurie atsiliepė, ir man. Ir tą akimirką, kai suprantu, kas įvyko, aš negaliu baigti pokalbio – mano darbas gauti komentarą, tad tenka lipti per save visais įmanomais būdais tam, kad iš skambučio gaučiau rezultatą.

– Kokį santykį su pašnekovu stengiesi sukurti? Ko pirmiausia tikiesi iš pašnekovo?

– Priklauso nuo pašnekovo. Viena yra pramogų žurnalistika, kur svarbu padėti pašnekovui atsiverti ir nuoširdžiai negailėti savo gyvenimo detalių, visai kas kita bendrauti su valdžios atstovais. Žinoma, iš kiekvieno galima tikėtis nuoširdumo, bet iš vienų užtektų ir klaidų pripažinimo ar tiesiog teisingų faktų.

Bet juk nėra visada taip paprasta pripažinti klaidas ar atsakyti į visus klausimus atvirai ir nuoširdžiai. Bandai kartais save įsivaizduoti save savo pašnekovų vietoje? Svarstai, kaip atsakytum, jei tavęs paklaustų to paties?

Būtent tai šią akimirką ir darau. Galiu pasakyti, kad man dabar daug sunkiau – būti kitoje barikadų pusėje.

Žinoma, pagalvoju, kaip jaučiasi mano pašnekovai, kartais, beje, tai akivaizdžiai matosi ir iš kūno kalbos, tačiau pokalbio komforto sukūrimas dirbant aktualijose yra gerokai kitoks, nei dirbant pramogose. Glostyti – ne aktualijų žurnalistės darbas.

– Kas labiausiai įtraukia dabartinėje veikloje?

– Galimybė informuoti visuomenę, būti svarbiausių įvykių sūkuryje, galimybė padėti žmonėms suprasti, kas yra kas, užduodant nepatogių klausimų tiems, kurie apskritai nemėgsta klausimų.

Žurnalistai dirba visuomenei. Tai stengiuosi ir daryti. Ir stengiuosi tai daryti vis geriau.

– Ar kada nors svajojai apie tarptautinę žurnalistiką ir pasaulinę karjerą?

– Meluočiau, jei sakyčiau, kad apie nieką nesvajoju. Bet ar ta svajonė – tarptautinė karjera? Kas žino. Gyvenimas dažnai pateikia staigmenų ir kartais reikia tiesiog leisti gyvenimui stebinti.

– Esi diplomuota tekstilininkė. Kodėl ši sritis taip niekada tavęs ir neįtraukė? Ar kada nors prie to dar prisilieti?

– Būtent tekstilei aš turėčiau dėkoti už tai, kur esu dabar. Ruošdamasi stojamiesiems egzaminams į Kauno dailės akademiją iš tikrųjų ruošiausi stoti į architektūrą, bet, kai reikėjo pildyti dokumentus, išsigandau – pritrūko pasitikėjimo savo jėgomis. Tiesiog išsigandau ir pirmu numeriu parašiau tekstilę. Ten ir įstojau. Bet po kelerių metų, įpusėjus studijoms, supratau, kad tai ne man ir kad noriu ištaisyti prieš stojimus padarytą klaidą. Nuėjau pasikalbėti su dekanu ir jis man pasakė: „Kristina, tu ne iš tų, kur darbą numeta jo nepabaigusi.“

Jis mane perkalbėjo ir aš baigiau tekstilę, o tada, iš karto po to, kai atsiėmiau diplomą, išvykau į Vilnių laikyti stojamųjų egzaminų į žurnalistiką. Kodėl žurnalistika – iki šiol nesuprantu. Tiesiog norėjau toliau mokytis, todėl dažnai sakau, kad ne aš pasirinkau žurnalistiką, žurnalistika pasirinko mane.

O menas. Jis niekada nebuvo dingęs iš mano gyvenimo, tik tai netapo mano pragyvenimo šaltiniu. Po darbo dažnai atsipalaiduoju ką nors siūdama, rišdama, klijuodama. Beje, prieš tapdama žurnaliste šešerius metus dirbau floriste... Turbūt nėra buvusių menininkų. Menas yra visur. Ir rašymas yra menas, ir manau, kad dailės bakalauras man davė labai daug to, kas padeda kasdien. Kiekvienas akademijos absolventas galėtų patvirtinti, kad mes tikrai mokame dirbti daug, sunkiai ir iškęsti miego trūkumą. Studijos akademijoje užgrūdina. O jei rimtai, meno suvokimas ir mokėjimas žongliruoti jame padeda ir renkantis užuolaidas, ir verdant sriubą, ir rašant tekstą. Tekstas apskritai gali būti labai universalus – raidėmis ir žodžiais galima nutapyti ne mažiau išraiškingą paveikslą nei dažais ir teptukais.

Kristina Pocytė

– Kada nors galvojai, kas, jei ne žurnalistika?

– Neturiu B plano, bet jeigu reikės, bus ne tik B, bet ir C, D ar E. Nebijau jokio darbo nei savęs išbandymo. Tikiu, kad aplink yra daugybė sričių, kuriose galėčiau panaudoti savo žurnalistinę patirtį, bet, manau, esu savo kelyje ir dabar svarbiausias tikslas – ne dairytis į kairėn ar dešinėn vedančius takelius, o ryžtingai žingsniuoti į priekį vis drąsesniais ir tvirtesniais žingsniais.

– Darbas prieš kamerą reikalauja nepamiršti ir išvaizdos. Ar darbas televizijoje privertė ja rūpintis labiau?

– Darbas prieš kamerą išmokė daugiau domėtis tuo, kas vyksta, ir tobulėti naujoje srityje. O svarbiausia grožio procedūra dabar – rūpinimasis odos švara. Ir nebealiju nei odos, nei plaukų tuomet, kai to nereikia eteriui.

– Mada ir stiliaus paieškos – tai įtraukia ar labiau gąsdina?

– Manau, žmogų labiausiai puošia pasitikėjimas savimi, savo kūno pažinimas ir supratimas, kokią žinutę nori skleisti aplinkai – tada svarbu rasti tai, kas tinka ir pabrėžia tai, ką nori pabrėžti. Tai ar stilius svarbu? Taip. Ir manau, kad to dar mokausi. Šioje srityje, kaip ir profesinėje, eksperimentai gali niekada nesibaigti. Ar tai gąsdina? Ne, paieškos, eksperimentavimas ir savęs pažinimas manęs negąsdina.