Ketverius metus (1975-1979) trukęs Pol Poto vadovaujamas „Raudonųjų khmerų“ režimas užliejo kraštą nematyto žiaurumo banga, kurios metu išžudyta apie 2 mln. gyventojų, o šalis nustumta atgal į viduramžius.

Beširdiškam genocidui režimo lyderį įkvėpė socialistiniai raštai bei jaunystėje regėta nuošalių kalnų genčių buitis. Tad įgijęs valdžią Pol Potas užsimojo paversti Kambodžą agrarinės valstybės utopija, akcentuodamas, jog tauta vėl turi viską pradėti nuo „Nulinių metų“ (Year Zero).

Šį kraupų istorijos laikmetį filme „Mirties laukai“ (The Killing Fields, 1984) realistiškai atkūrė britų režisierius Roland Joffé. Tačiau užvis labiau širdis spurda skaitant liudininkų atsiminimus, ypač tų, kam dėl tragizmo padarinių, buvo lemta atsižadėti vaikystės. Tai Loung Ung istorija, nuožmi kasdienybė mažos mergaitės akimis.

Idilė chaoso priešakyje

L. Ung gimė 1970 m. vakarietiška dvasia alsuojančioje Kambodžos sostinėje. Jos garsioji knyga „Pirma, jie nužudė mano tėvą“ (First They Killed My Father, 2000) prasideda idilišku miesto aprašymu, kurį diktatūros aušroje regėjo penkiametė Loung.

„Jau 6 val. ryto siaurose, dulkinose Pnompenio gatvėse stumdydamiesi bruzda gyventojai. Juodomis ir baltomis uniformomis vilkintys padavėjai atveria krautuvių duris, o mindžikuojančius lankytojus pasveikina makaronų sriubos aromatas.“ Įdienojus plačius bulvarus užlieja burzgiančių motociklų, dviračių skambučių ir turtingiesiems priklausančių mažų automobilių garsų kakafonija.

Ungai, tipiška viduriniosios klasės šeima, gyveno daugiabutyje Pnompenio centre. Loung motina, kinų kilmės Ay Choung, prieš tėvų valią ištekėjo už neturtingo khmero Sen Im Ung ir netrukus persikėlė į sostinę. Dėl tarnybos princui Norodom Sihanouk, aštuntajame dešimtmetyje, S. I. Ungas įtrauktas į naujai sudarytą prezidento Lon Pol vyriausybę ir paskirtas aukšto rango karinės policijos pareigūnu. Tiesa, nors pakilęs karjeros laiptais, pasak dukters, „tėvas niekada neužmiršo jaunystėje kęsto vargo, todėl noriai padėdavo kitiems. Žmonės nuoširdžiai jį mylėjo ir gerbė.“

Šeima gausėjo, Loung buvo šeštoji iš septynių vaikų. Prisimindama vaikystės namų atmosferą, ji trykšta entuziazmu. „Mano broliai klausydavosi Elvio Preslio, o per kinų Naujuosius metus gaudavome pilnus vokus pinigų.“ Motina norėjo išauklėti dukteris tikromis ledi, bet nenuoramai Loung griežtos taisyklės buvo nė motais.

„Kodėl tu niekada negali nusėdėti ramiai? <…> Kaip užaugusi tapsi padoria ledi?“ – nuolat kartojo mama. Kaip pavyzdį, šioji visada pateikdavo princesę Monineath. „Ji vaikšto taip tyliai, jog niekas negirdi prieinant. Ji šypsosi nerodydama dantų. Ji kalbasi su vyrais nežiūrėdama šiems į akis. Kokia maloni ledi.“

O tada žvilgteldavo į mažylę, garsiai siurbiančią pro šiaudelį Coca-Cola, ir nusivylusi papurtydavo galvą. Vis dėlto tėvas numylėtinę dukrą lepino ir skatino ją būti smalsia. „Tiesiog smagiai praleisk laiką,“ – pridurdavo jis. Net prie sostinės artėjant pilietinio karo veiksmams Ungų šeima nepasidavė baimei. Kai dėl bombardavimo vaikai likdavo namuose, grįžęs iš darbo tėvas prablaškydavo juos nuotaikingom istorijom. Taigi, anot Loung, ji patyrė laimingą, nerūpestingą gyvenimą apsupta mylinčios šeimos iki 1975 m. balandžio 17 d., kai „Raudonieji khmerai“ užėmė Pnompenį.

Kelias nežinomybės link

Iš pradžių, sostinės gyventojai „Raudonųjų khmerų“ pajėgas sutiko džiaugsmingai. Visur plevėsavo vėliavos, skanduoti taikos šūkiai. Bet laimė spėriai virto nerimu. „Tą popietę žaidžiau klases su draugais priešais namą, kai ūmai išgirdau sunkvežimio gausmą“, – prisimena L. Ung.

Išlipę ginkluoti studentai pro garsiakalbį ėmė raginti visus evakuotis iš miesto, kadangi šį ruošiasi bombarduoti amerikiečiai. Niekas nesipriešino, kliaudamiesi pažadais, jog po trijų dienų galės grįžti. Ir taip 2 mln. žmonių, nešini būtiniausiais daiktais, užplūdo vakarėjančios sostinės gatves.

„Pamenu, kaip žmonės plaukė į gatves tarytum juodosios skruzdėlės, – savo įspūdžiais dalinasi Loung, kuri visa tai regėjo sėdėdama tėvų pikape. – Aplink girdėjau šurmulį, verkiančius vaikus. Niekas nežinojo, kur turime eiti.“ Neilgai trukus Ungų automobiliui baigėsi degalai, maža to, išvargusias minias pradėjo terorizuoti kareiviai, skubinantys juos šūviais į orą, užgauliodami, plėšdami. Būtent tada išaiškėjo, jog trumpa evakuacija bus septynių dienų žygis pėsčiomis iki Bat Dengo kaimo. Loung užsimena, kaip šeima miegodavo laukuose, o maisto prašinėdavo aplinkinėse gyvenvietėse.

Kom Baul patikros poste „Raudonųjų khmerų“ sargyba atėmė ir čia pat sudegino likusius šeimos daiktus; mergaitė su širdgėla stebėjo degančią savo mėgstamiausią, raudoną Naujųjų metų, suknelę. „Supratau, jog tėvai nesugebės mūsų apsaugoti“, – rašo ji.

Naujoji valdžia vertino tik žemę dirbti gebančius žmones, todėl miestiečius, inteligentus ar tiesiog nešiojančius akinius, kaip pavojų režimui, sušaudydavo. Nujausdamas pavojų dėl savo rango, S. I. Ungas meluodavo šeimą esant valstiečiais. Tai padėjo lengviau kirsti užkardas, kol galiausiai kelyje juos pasitiko vyro dėdė ir vežimu atsivežė pas save.

Visgi Krang Troup kaimelyje jie praleido vos kelis mėnesius, nes „baiminomės, jog nauji atvykėliai iš sostinės mus atpažinę išduos.“ Tad vėlei teko leistis į kelią.

Dažni persikėlimai, antisanitarinės sąlygos didino gyventojų mirtingumą. Antai, viename kaime iš 300 atvykėlių per 5 mėnesius mirė daugiau nei pusė. Galop, Ungai atsidūrė Ro Leap darbo stovykloje, kur patyrė visą režimo siaubą. Atskirti nuo išorinio pasaulio ir nuolat bijantys patruliuojančių kareivių, jie buvo priversti ilgas valandas dirbti laukuose (įskaitant penkiametę Loung) gaudami nedideles maisto porcijas.

Badas ir fizinis išsekimas tapo jų kasdienybe. Režimas uždraudė kalendorius, laikrodžius, radiją ir net spalvotus rūbus. „Taip kurta beklasė visuomenė. <...> Nežinojome koks dabar mėnuo ar diena, o laiką skaičiavome pagal saulės poziciją“, – rašo L. Ung. Be to, nakčia kariai išsivesdavo jaunas mergaites, kurias ištekindavo prievarta.

„Jie sakydavo: moterų pareiga gimdyti vaikus Angkar (organizacijai).“ Po kelių mėnesių, vyresnieji Ungų vaikai išsiųsti dirbti į skirtingas paauglių stovyklas. 1976 m. rugpjūtį, tėvams pranešta, jog penkiolikmetė duktė Keav mirė apsinuodijusi maistu. Visgi didžiausia tragedija įvyko metų pabaigoje, kuomet į stovyklą atėję pora kariškių paprašė S. I. Ungo padėti išstumti užklimpusį vežimą.

„Paklausėme kada tėvas grįš, „rytoj,“ – ramiai atsakė vienas kareivis. Bet rytojaus dieną jis nesugrįžo. Negrįžo ir dar kitą dieną. Galiausiai supratome, jį nužudė, – rašo Loung. – Tai pribloškė. Tėvas buvo mūsų šeimos pamatas, mūsų stiprybė ir protas, todėl abejojome ar pajėgsime gyventi toliau.“

Taip motina liko viena su keturiais mažamečiais vaikais. Jie išvengė bado tik jauniausiam sūnui Kimui vagiant daržoves iš saugomų plantacijų bei kartkartėm vyresniesiems sūnums atnešant savus maisto davinius. Vis dėlto kaimelyje sklido gandai, esą pabūgusi išžudytų tėvų vaikų keršto, vadovybė planuoja juos taip pat sunaikinti. Taigi, Ay Choung nujautė, kad jei nori išgelbėti atžalas privalo su jais išsiskirti.

Tai nutiko 1977 m. gegužę, „naktį mus prižadinusi mama tarė, jog atėjo laikas išeiti. <...> Eikite tol, kol pasieksite našlaičių stovyklą, nesakykite tikrųjų vardų ir nepasakokite vienas apie kitą“, – rašo Loung.

Vėliau duodama interviu JAV televizijai L. Ung pripažino, kad tą akimirką nekentė motinos bei jautėsi atstumta. „Tačiau rašydama knygą supratau, jog tai buvo stulbinanti drąsa. Išsiųsti savo vaikus į karo zoną, tikintis, kad šie išgyvens.“

Tiesa, su motina liko jauniausia, trimetė duktė Geak. Vaikai išsiskyrė vos išėję už stovyklos ribų. Loung su seserimi Chou laikėsi drauge ir netrukus priėjo džiunglėse įsikūrusią našlaičių stovyklą. Būdama judri ir dažnai įsivelianti į peštynes, septynmetė Loung po kelių savaičių perkelta į karinę vaikų stovyklą, kur praleido septyniolika mėnesių. Čia ji treniruota kovai su Vietnamo armija, pvz., šaudyti, detonuoti sausumos minas ir kt.

„Valdžia siekė iš vaikų sukurti naują, jai paklusnią visuomenę. Jie pasėjo mumyse kerštą.“ Nepaisant to, Loung kamavo motinos ilgesys. „Po metų, vieną dieną mane apėmė bloga nuojauta. Jaučiau kūną raižantį skausmą. Taigi neatsiklaususi išėjau aplankyti mamos.“ Bet atvykusi į Ro Leap darbo stovyklą mergaitė rado tik tuščią pašiūrę. „Kaimynė atskleidė, kad jas išsivedė sargyba. Vadinasi, mama ir mažoji sesutė yra nužudytos.“

Sukrėsta Loung grįžo į karinę stovyklą, tačiau 1979 m. sausį vietnamiečiai įsiveržė į Kampučiją ir mergaitė ryžosi sprukti. Po ilgos, sunkumų kupinos, kelionės džiunglių takais, ji pasiekė Vietnamo armijos kontroliuojamą pabėgėlių stovyklą, kur vėl susijungė su broliais ir seserim.

Košmarai virtę knyga

Pabėgėlių stovykla ramia užuovėja netapo, mat čia susibūrę žmonės tryško įniršiu. Antai, devynmetės L. Ung akyse stovyklos moterys įvykdė linčo teismą vietnamiečių sučiuptam „Raudonųjų khmerų“ kareiviui; jis buvo uždaužytas kūju.

Taigi nenuostabu, jog vyriausias Loung brolis Mengas siekė šeimą kuo greičiau išsivežti. Visgi dėl ribotų finansų jam teko rinktis. „Brolis manė, jog būdama mažiausia lengviausiai prisitaikysiu svetimoje šalyje“, – rašo L. Ung. Pradžioje, kontrabandininkų laivu jie kirto Vietnamo sieną. Bet čia pasilikti nesiruošė.

1980 m. pr. Loung kartu su broliu ir jo žmona leidosi upe į trijų dienų pavojingą kelionę palei Tailando įlanką, kol pasiekė Lam Sing pabėgėlių stovyklą. Jų tikslas buvo palikti Pietryčių Aziją. Šioje stovykloje Ungai išgyveno keturis mėnesius, kol jų rėmėjais tapo misionieriai iš Vermonto krikščioniškos organizacijos. Būtent jie finansavo nelaimėlių pervežimą į JAV.

Priprasti naujoje vietoje mergaitei nesisekė. „Kai atvykau į Ameriką norėjau viską užmiršti. Tačiau paauglystėje šiurpūs atsiminimai atsinaujino patys.“

Kovoti su šiais košmarais mergina liko viena, nes Vermonte nebuvo karo traumas gydančių psichologų. „Negalėjau apie tai niekam pasakoti, nes sužinoję, kad vaikystėje ieškodavau purve vabalų maistui, draugai būtų pamanę, jog išprotėjau.“

Taip ji susirgo depresija ir balansavo ties savižudybės riba. „Jutau turinti istorijos pamoką, kuria negaliu dalintis.“ Ją išgelbėjo mokytoja, kuri perskaičiusi merginos rašinį apie vaikystę Kambodžoje, pasiūlė išgyvenimus aprašyti smulkiau.

„Tai virto savotiška terapija. Rašiau dienomis, naktimis, per pamokas. O šie užrašai suformavo būsimą knygą.“ Vos išspausdinta knyga tapo tarptautiniu bestseleriu ir 2001 m. laimėjo Azijos ir Ramiojo vandenyno Amerikos bibliotekininkų asociacijos apdovanojimą.

Autorė teigė, jog šis kūrinys atspindi ne tik jos asmeninę patirtį, bet milijonų Kambodžos gyventojų istoriją. „Jei gyventumėte Kambodžoje tuo periodu, tai būtų ir jūsų istorija.“ Be to, atsiminimai pateikti pirmuoju asmeniu.

„Rašant būtuoju laiku įgyjate savotišką apsaugą, nors privalote aprašomus įvykius matyti bei apie juos šnekėti realiai. Negalite vystyti politinės, filosofinės minčių plotmės. Negalite nieko slėpti. O būdami suaugę mes dažnai tuo naudojamės.“

Tiek stilistiškai, tiek turiniu lengvai aprašyti žiaurūs įvykiai čia atskleidžia emocinį mergaitės pasaulį. „Jūs neišgyvensite genocido pats vienas, – sakė ji žurnalui „People.“ – jums reikia vienas kito.“ Visa tai pelnė L. Ung „Kambodžos Anos Frank“ epitetą. Nuo 1996 m. ji bendradarbiauja su Vietnamo veteranų Amerikos fondu (VVAF), kurio dėka vien Kambodžoje įkurtuose keturiuose centruose 20 tūkst. gyventojų aprūpinti naujomis ortopedijos galūnėmis bei neįgaliųjų vežimėliais.

Be to, dirbo Peace Action Education Fund teikdama ypatingą dėmesį sausumos minų bei ginklų prekybos klausimams. Šiuo metu Loung kartu su vyru vadovauja restoranų tinklui Klivlande.