– Svajojote būti teisininke, tačiau pasinėrėte į grožio industriją. Niekada nesigailėjote savo sprendimo?

– Ne, nes dar niekada neteko išgyventi problemos „ką daryti, kad greičiau darbo savaitė pasibaigtų“. Pirmadienis man kaip tik viena ramiausių dienų, nes jaučiuosi, laiminga, kad dar liko nemažai darbo valandų iki savaitgalio, per kurias galėsiu tiek daug nuveikti. Noras tapti teisininke buvo gimęs tiesiog iš nežinojimo, ko apskritai noriu. Teisininkės profesija tuo metu, dar moksleivei, man skambėjo labai rimtai. Galvojau, jeigu jau sugebėsiu tapti advokate, tai ir daug pinigų turėsiu, ir tėvai labai didžiuosis (juokiasi). Manau, tai viena didžiausių ir dabartinio jaunimo problemų – nuoširdus nežinojimas, kokią profesiją pasirinkti studijoms, arba labai abejotini pasirinkimo kriterijai, kurie tikrai gali priversti vėliau sprendimu pasigailėti. Kiekvienam bandančiam suprasti, kokios profesijos jie iš tiesų nori, rekomenduoju patiems sau labai aiškiai įvardinti priežastis, kodėl būtent ši profesija ir rinka gali būti įdomi tiek, kad ryte atsikėlus galvotumėte ne kaip greičiau praleisti darbo dieną, o ką daryti, kad kuo daugiau atrastumėte ir sukurtumėte savo mėgstamoje veikloje. Tikiu, jog visame šiame suvokimo, ko norite procese itin reikšmingą vaidmenį atlieka tėvai. Būtent jiems esu dėkinga, kad kantriai man padėjo išanalizuoti savo norus ir parodė teisingą kryptį.

– Vis dar gajus stereotipas „jei graži, tai kvaila“. Kaip manote, kiek grožis yra svarbus verslo moteriai? Kiek jis padeda ir kiek trukdo, esant tokiems stereotipams?

– Dar niekada neteko girdėti rimtų mokslinių argumentų, kad žmogaus fizinio kūno išvaizda turi kažkokį sąryšį su protiniais gebėjimais. Esu sutikusi moterų, kurios itin daug dėmesio skiria savo išvaizdai ir visiškai pamiršta, kad gyvenime gali būti ir kitų veiklų. Esu sutikusi ir mažiau patrauklios išvaizdos žmonių, kuriems taip pat itin mažai įdomių dalykų gyvenime. Bet niekada nesu girdėjusi pasakymo, kad „jei negražus, tai ir kvailas“. Su tokiais stereotipais tikrai nesutinku ir iš esmės, manau, kad apibūdinimą „gražus“ turėtume vartoti kur kas atsakingiau. Tikiu, kad tikroji jo esmė kur kas gilesnė ir kalba ne tik apie išorę ar vidų – tai visuma. O ar lengviau žmogui, kuris tą visumą turi? Manau, kad tikrai taip. Tiems, kas mano, jog gražioms moterims versle lengviau, galiu priminti, kad versle neužtenka į verslo derybas tik ateiti ir gražiai atsisėsti. Teks ir prabilti. O va tada ir pasimato, ar ta visuma yra. Jei neturėsi, ką pasakyti, tik gražus fizinis kūnas neišgelbės ir verslų nesukurs. O jeigu turi visumą – tikiu, kad tai tikrai padeda.

Justė Pinkevičienė
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

– Jūsų dienotvarkė – itin griežta: suplanuojate net kada naudosite plaukų kaukę. Toks planavimas tarnauja jums ar kartais vis dėlto labiau vargina?

– Kol kas tarnauja. Kai matysiu, kad pradeda varginti – teks dienotvarkę peržiūrėti. Kai stengiesi suspėti tikrai nemažai, planavimas sumažina chaoso, sąmyšio jausmą. Jeigu į dienotvarkę nebūčiau įtraukusi net plaukų kaukės, labai tikėtina, kad jos taip ir neužsidėčiau, o tada turbūt imčiau savęs gailėti, jog „tiek visur lakstau, kad net kauke negaliu savęs palepinti“. Manau, kad gyvenime negali suplanuoti tik ligų, nelaimių. O visa kita – mūsų pačių atsakomybė.

– Esate dirbusi ir vizažiste, ir manikiūrininke – tikite, kad reikia savo sritį pažinti iš kuo daugiau pusių?

– Labai džiaugiuosi, kad tuo metu pasiryžau derinti studijas su manikiūrininkės ir visažistės darbais. Iki šiol nemačiau dar nei vienos vartotojų analizės ar tyrimų, kurie man būtų naudingesni nei turėta patirtis būnant taip arti šalia vartotojo. Vykdavau pas klientes net į namus, matydavau jų buitį, išklausydavau jų, kai jos bent vienai valandai turėdavo galimybę sustoti ir įmerkusios kojas į vonelę pagaliau ramiai išgerti kavos. Matydavau kaip jos reaguoja į vieną ar kitą kosmetikos priemonę, grožio procedūrą ir kaip jos integruojasi tarp sunkios darbo dienos veiklų. Ši patirtis ir įžvalgos, kurias pasidariau, man aukso vertės. Svajoju dar kada nors bent kelioms dienoms tiesiog užsidaryti grožio salone. Manikiūro gal ir nedaryčiau, bet bent jau galėčiau visoms rankas kremais patepti. Kad tik leistų iš taip arti pamatyti žmogaus pojūčius, reakcijas mėgaujantis grožio paslaugomis, kurios neatsiejamos nuo kosmetikos naudojimo. Nors ir esu viena iš įmonės bendraturčių, mielai skiriu laiko padirbti tiesiog promo žmogumi, kuris jums einant į didžiuosius prekybos centrus, prie kosmetikos lentynų siūlo paimti skrajutes apie mūsų kosmetiką. O jeigu Jus jas ne tik pasiimate, bet dar ir sutinkate su manimi pabendrauti apie kosmetikos priemonių pasirinkimus – jaučiuosi iš jūsų gavusi labai didelę pamoką. Galime kurti kosmetikos naujienų kiek tik norime ir kokio tik norime efektyvumo, bet jeigu vartotojams to nereikės, jiems nebus sukuriama jokia išskirtinė vertė – sėkmės nesulauksi.

– Tėtis – jūsų verslo patarėjas, kokį geriausią patarimą esate išgirdusi?

– Visada vadovaujuosi tėčio patarimu „Nenerk stačia galva. Nardyk, bet daryk tai techniškai“. Būti drąsiu ir greitu versle labai svarbu, tačiau dar svarbiau kaip tai darai – profesionalumas tiesiog būtinas. „Elkis garbingai“ – dar vienas patarimas, kurį prisimenu labai dažnai.

„Kiekvieną savo veiksmą įvertink, ar jį gali pavadinti sąžiningu verslo žingsniu“. Daug kartų diskutavome, ką šis žodis reiškia mums abiems ir supratau, kad jis apima viską, kas svarbiausia norint išsaugoti patikimus santykius su partneriais, užauginti, išlaikyti stiprią komandą ir pritraukti naujus užsakovus. Būti atviru, nemeluoti, nemanyti, kad esi gudresnis už kitus, visada įvertinti kokia nauda kitai pusei dirbant su tavimi. Toks elgesys versle, mums atrodo garbingas. Šiuo patarimu vadovaujuosi ir kuriant komunikacijos žinutes – visada įvertinu ar tai garbinga vartotojų atžvilgiu ir ar įmonė galės drąsiai žiūrėti vartotojui į akis.

– Neretai prisibijome lietuviškos kosmetikos, regis, dažnai moteriai prabangiu prancūzišku kremu teptis maloniau nei galbūt panašios sudėties lietuvišku. Kaip manote, kodėl taip yra?

– Lietuviai jau gali sukurti pasaulinio lygio kosmetikos priemonių formules – chemijos mokslų specialistus Lietuva augina puikius, mes, didieji kosmetikos gamintojai, į pastaruosius nuolat investuojame, kad suteiktume jiems galimybę stažuotis tarptautinėse laboratorijose, mokymuose. Mūsų naudojamos priemonių sudedamosios dalys, pakuotės ar net kosmetikos gamybos įrangos – atvyksta iš tų pačių laboratorijų, gamyklų su kuriomis dirba ir garsiausi pasaulyje kosmetikos prekės ženklai. Taigi, Lietuviai turi visas galimybes sukurti aukščiausios kokybės bei naujausias tendencijas atitinkančias kosmetikos priemones. Viskas priklauso tik nuo to, kiek gamintojas yra pasiruošęs į visa tai investuoti, bet tikrai ne nuo tautybės.

Tačiau esmė yra ta, kad kosmetikos pirkimas iš esmės labai dažnai paremtas tiesiog vartotojų emocijomis. Produktus supančios jų atsiradimo legendos, daug gražios išvaizdos žmonių pristatančių naujas efektyvias formules, pakuočių subtilumai ir „pažadas“, jog po vieno prisilietimo jūs tapsite gražesni – visa tai labai emocionalu, susiję su žmogui itin maloniais pojūčiais.

Justė Pinkevičienė
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

– Viename interviu sakėte, kad tai, ką dabar turite – toli gražu ne jūsų svajonių išsipildymas, o tik pirmas žingsnis. Kokių ambicijų turite? Ir kaip ryžtis žengti tą pirmą žingsnį?

– Tikrai taip. Turbūt būtų keista jeigu tokiame amžiuje neturėčiau planų, svajonių ir žengusi iš tiesų dar tik pirmąjį žingsnį versle, neplanuočiau „kelti kojos“ antrajam. Tačiau šiame etape kur kas svarbiau tiesiog susikoncentravus stipriai dirbti, o ne apie tuos planus ir svajones garsiai kalbėti. Išdrįsti imtis šios veiklos man padėjo supratimas, kad turiu prisijaukinti sveiką baimės jausmą, kurį turbūt jaučia kiekvienas, kuris svarsto pradėti savo verslą. Pati su savimi pasikalbėjau ir nutariau, kad tegul tas baimės jausmas žengti pirmąjį žingsnį man padeda protingai įvertinti rizikas, bet netrukdo imtis veiksmų. O manyti, kad nebus baisu, manau, truputį naivu. Buvo ir bus neramu ar viskas klostysis gerai, ar neprarasi pinigų, ar nebus gėda prieš kitus ir prieš pačią save, ar sugebėsi verslą suderinti su vaikų auginimu. Kai priimi šiuos nerimavimus kaip natūralų procesą tiesiog imi ir mintyse susidėlioji abu scenarijus – tiek pesimistinį, tiek optimistinį. Tuomet pesimistinio pradedi ne taip stipriai bijoti, nes jeigu jis nutiktų bent iš dalies būtum pasiruošęs jį priimti, o optimistinis tampa pagrindiniu stimulu imti ir pradėti, nes jis juk labai žavi. Savo mintyse visuomet turiu šiuos du scenarijus ir tai man leidžia jaustis kur kas stabiliau, ramiau ir padeda gan drąsiai veikti.

– Jums su vyru perpirkus vegetuojančiu vadintą prekės ženklą – jis suklestėjo. Kaip pavyko to pasiekti? Kokiais pagrindiniais principais vadovaujatės darbe?

– Kad ir kaip banaliai tai skambėtų, bet viena esminių sėkmės priežasčių – stipri komanda. Žinojau, jog esu pasiruošusi ir noriu žengti į šį verslą, tačiau toli gražu nemaniau, kad viską žinau ir viską galėsiu padaryti viena. Juk aš savo vyrui pasiūliau mūsų šeimai investuoti ne į rankinuką, o į kosmetikos fabriką ir prisiėmiau atsakomybę, jog šiame versle dirbsiu kiekvieną dieną, kad ši investicija mums atsipirktų. Taigi būtų buvę per daug neatsakinga manyti, jog staiga tapsiu gamybos linijų specialiste ar pardavimų guru.

Įmonę perėmėme su kitais, mano nuomone, Lietuvoje stipriausiais savo srities ir rinkos specialistais taigi būtent šios komandos suformavimas, manau, ir yra pagrindinė gan spartaus įmonės augimo priežastis. Mėgstame vieni kitiems priminti, jog verslas – ne poros santykiai. Nebandykime atrasti to, kad ir įsivaizduojamo trečio, kuris bus kaltas, jeigu kažkas nepavyks. Taigi visuomet kartojame vienas kitam, kad viskas priklausys tik nuo mūsų pačių protų galimybių. Arba išmastysime ir mūsų kompetencijų užteks atrasti sprendimus, arba ne. Tačiau aplinkos dėl nepavykusių projektų nekaltinsime.

– Esate sakiusi, kad veikli moteris, vedanti vaiką į darželį, dažniausiai susilaukia kritikos kirčių, o ne palaikymo ir pasidžiaugimo, kad stengiasi daugiau pasiekti. Kaip reaguojate į tokias pastabas? Juolab žinant, kad vyrų apie vaikus darželyje nieks dažniausiai nė neklausia.

– Nereaguoju, nes esu daugiau negu tikra dėl savo santykio su dukra. Aš juk pažįstu savo vaiką, žinau ką jam noriu suteikti, jaučiu jo poreikius. Net ir vaiko auginimo klausimais nemanau, kad aš ir mano vyras galime žinoti visiškai viską ir tik mes vieninteliai būdami kartu su ja galime jai padėti pažinti pasaulį geriausiai. Ir šiuo klausimu esant poreikiui mielai sutinkame pabūti komanda, pavyzdžiui, su darželio mokytojomis. Nebijome į Patricijos dieną integruoti kitų žmonių, o priešingai, manome, jog tai jai padeda paversti jos gyvenimą įdomesniu. Matau, kad mano vaikui smagu nuo gan mažo amžiaus būti apsuptai draugų, gauti darželio edukacinę programą, o retkarčiais atvykti į kosmetikos fabriką ir apžiūrėti mamos darbą.

– Pirmaisiais metais dukra su jumis keliaudavo ir į verslo susitikimus. Su kokia aplinkinių reakcija susidurdavote?

– Nežinau, ką jie galvojo, bet visada pasiūlydavo Patricijai kokios nors veiklos, elgdavosi su ja labai gražiai, o mes susirinkdavome aptarti verslo reikalų, taigi nelabai ir skirdavome dėmesio analizuoti, kaip aš čia viską bandau suspėti. Juk natūralu, kad mano amžiaus moterys turi mažamečių vaikų, kurie kartais priverčia mamas dirbti ne tokiomis komfortabiliomis sąlygomis. Nors kažkur esu girdėjusi pasakymą „tampo tą vaiką“... Bet pasižiūrėdavau į įsišiepusią savo Patriciją ir dar niekada ji man neapsirodė „tampoma“, o tiesiog linksma mergaitė, su kuria mes turėsime daug įdomių istorijų iš jos vaikystės. Dažnai net nufotografuoju, kokiose vietose ji yra tokia mažytė pabuvojusi, ir prie kokių derybų stalų yra spalvinusi. Jeigu netyčia ji sugalvotų dirbti grožio industrijoje, turės puikią istoriją ir galės drąsiai sakyti, kad šiame versle ji nuo kūdikystės.

– Esate perfekcionistė, tačiau vis dažniau kalbama, kad tai tiesiausias kelias į perdegimą. Kaip ilsitės ir semiatės jėgų?

– Šiuo metu labiausiai energijos pavyksta pasisemti iš psichologinių, filosofinių ar biografinių knygų. Šiuo metu pažindinuosi su filosofo Omraamo Mikhaelis Aivanhovo kūriniais, kuriuos mano mama pradėjo skaityti, kai pati buvo trisdešimties. Bent keliais knygos puslapiais dažnai tiesiog pradedu savo dienos darbus ir juos pabaigiu. Bent 10-15 minučių ramybės instesyvios dienos pradžioje bei 30 minučių jos pabaigoje, kad galėčiau perjungti mąstymą kitoms, jau tik šeimyninėms temoms. Itin intensyvus ritmas bei kitos gan varginančios gyvenimo aplinkybės nuolat mane moko išmokti mėgautis akimirka ir tiesiog gyventi dabartimi. Šis požiūris tikrai labai padeda išmokti bent truputį pailsėti, kad ir darbo dienos vakarą, kai visi jau esame namuose, mėgaujamės vakariene ir niekur nereikia skubėti. Tada perfekcionizmą padeda į šalį ir tiesiog mėgaujuosi, o ne sėdžiu ir svajoju apie ilgesnes atostogas kur nors paplūdimyje.