– Kaip apskritai kilo mintis parašyti meilės romaną?
– Pabūsiu kukli ir prisipažinsiu, kad šita idėja buvo ne mano. Tai Arūnas Valinskas su Andriumi Tapinu sugalvojo žaidimą, ko mes dar kartu nenuveikėme. Ogi neparašėme meilės romano. Paskui berniukai nutarė, kad gal jiems neįdomu dviese rašyti meilės romaną, reikėtų prikalbinti kokią nors moteriškę, gal mane. Pasisodino prie stalo vieną dieną ir pasakė taip ir anaip, ar bandysi? Žinote pirminė reakcija: ko jūs norite iš manęs, aš niekada nieko nerašiau! Bet visgi kažkoks smalsumo gyvačiukas yra, ir avantiūrizmo pasirodo turiu. Jis pakėlė galvytę ir galvoju – kodėl ne? Yra daug dalykų, ko aš gyvenime nesu padariusi, o ne tiek daug laiko man liko juos daryti, kodėl nepabandyti? Aišku, buvo metas, kai gailėjausi. Rašyti, kai užsinori ir kiek užsinori, nepavyksta, kartais būna ir valandų, ir naktų, kai nesupranti, koks bus kitas sakinys, bet išsikankinome.
– Pagrindiniai romano herojai stebėtinai panašūs į jus ir Andrių Tapiną. Gerda vyresnė, pažįstanti gyvenimą, labai gerai jaučianti savo vertę, mėgstanti vilioti vyrus moteris...
– Be abejonės panašumų yra, bet personažas yra personažas, ne aš. Vis tik personažo nesukurčiau be savo patirties. O minimos vietos ir aplinkybės buvo Andriaus užmačia, kad aplinka būtų atpažįstama, šiuolaikiška. Galbūt žmonės atpažins save, gal mano draugės save atpažins, tikiuosi, kad jos nesupyks ant manęs. Niekas iš mano aplinkos, išskyrus vyrą, nežinojo, kuo aš užsiimu ir žmonės yra nustebę, kad aš tai darau.
– Kodėl buvo pasirinktas meilės romano žanras?
– Ką aš dar galėčiau rašyti?! Autobiografijos rašyti nenorėčiau, nes man neįdomu. Man patinka kurti. Iš pradžių bendraautoriaus Andriaus mano personažo įsivaizdavimas turbūt buvo paprastesnis, konkretesnis, labiau miesčioniška Gerda, šių dienų karjeros moteris. Aš jai norėjau suteikti daugiau spalvų, todėl jos gyvenimą, lemtį padariau tragišką, kad galėčiau vėliau pateisinti jos veiksmus. Tai nėra šiaip mergaitės išdykavimas, jos elgesį lemia žiauri jos patirtis, ji eina konfrontuodama su gyvenimu, kartais atrodo paviršutiniška, lengvabūdiška, bet taip nėra. Taip gyvena labai daug patyrusių moterų. Tai nėra paviršutiniškos, labai savimi pasitikinčios moters išgyvenimai, atvirkščiai – ji net nepasitiki savimi, tiesiog tokią vaidina.
– Minėjote, kad esate pakankamai kuklus žmogus, turėjote daug kompleksų, teko dažnai per save peržengti einant į viešumą. Bet jūsų knygoje yra nemažai erotinių fantazavimų. Ar drąsu buvo taip rašyti, nes vis tiek jautėte, kad tokios scenos bus siejamos su jumis?
– Taip, viską aš jaučiau, viską aš žinau, bet ir vėl čia tas pats gyvačiukas kelia galvą. Man įdomu truputį paprovokuoti. Jeigu bijočiau erotinę sceną aprašyti, galvoji, ką pasakys padorių moterų būrelis, ką čia jos aptars, tada nebūčiau iš viso rašiusi. Dorovingos moterys turi teisę į savo reakcijas. Bet tegul pasirodo ta, kuri niekada nenorėjo atrodyti seksualiai, niekada neturėjo erotinių fantazijų, ta, kuri niekada nesimyli ir niekada nebuvo pagalvojusi apie kitą vyrą, be savojo. Šita erotika nebūtinai yra mano patirtis. Dalį scenų pasiskolinau iš to, ką esu mačiusi, įgarsinusi, galų gale net skaičiusi.
– Man atrodo, sunkiausias momentas, rašant erotinius romanus, galvoti, ką pasakys mama arba vaikai...
– Yra tokie momentai, bet aš, ko gero, su jais esu susitaikiusi. Mano artimieji yra gana santūrūs šitais klausimais. Niekada nesu girdėjusi negatyvių vertinimų iš jų, jie kažkaip laikosi nuošaliai nuo visko, suteikia galimybę elgtis taip, kaip aš noriu.
– Kadangi jau parašėte meilės romaną, tai klausiu jūsų kaip meilės ekspertės: kaip trisdešimt metų pavyko pragyventi su tuo pačiu vyru?
– Manau, į šitą klausimą atsakymo nėra. Kiekviena diena gali būti paskutinė ir aš neidealizuoju ilgo sutuoktinio gyvenimo, tiesiog mums tai pavyko, mes per kliūtis perbėgome, pasisekė geriau negu kitoms šeimoms arba sutuoktiniams. Bėgame per tuos barjerus ir nei vienas nežinome, ar užkliūsime. Todėl aš jokių receptų nedalinu. Galiu tik palinkėti žmonėms tolerancijos, kantrybės, tai yra svarbiausi dalykai norint pratempti tuos trisdešimt metų. Liepsnojančia amžina meile aš netikiu, jeigu ryšys yra tuos trisdešimt metų, tai Duok Dieve, vadinasi, esame stiprūs abu.
– Kokios vyro savybės iki šiol jus žavi?
– Jo tvirtumas kai kuriais klausimais, jo darbingumas, kartais toks net nebūdingas šiems laikams – jis neapgaudinėja, nemeluoja, jei meluoja, tai smulkiais buitiniais klausimais. Kertiniuose dalykuose jis yra patikimas ir iki šiol tikiu, kad bet kokioms aplinkybėms nutikus, galėčiau visada į jį atsiremti, o tai, manau, kiekvienai moteriai labai svarbu.
– Ta Inga, kurią žmonės mato ant scenos – seksualioji, iš proto vedanti, ar jūs tokia ir esate?
– O kaip man save vertinti? Jei save pastatyčiau į eilę su lietuviško konteksto žvaigždėmis ar žinomomis moterimis, kurios pasakoja apie krūvas gerbėjų, mirštančius po jų balkonais, tai aš tuo pasigirti negaliu, niekas puokščių nesiuntinėja į namus ir niekas dėl manęs nemiršta. Per daugelį metų perlipdama per savo kompleksus ir baimes, drebėjimus aš, galų gale, turiu labai gerą santykį su publika. Aš jį dantimis išsiplėšiau, bet ne iš aplinkos, o pati iš savęs, iš savo vidaus, tiesiog su savimi pakariavau ir save nugalėjau. Dabar nebijau jokios publikos, jokios auditorijos ir tai, ko gero, buvo mano didysis karas. Todėl man su publika paprasta, dėl to jie šitą charizmą ir pažymi. Man lengva, aš galiu kalbėtis su jais koncertų metu, nepatinka tik atsistoti ir padainuoti, galvojant apie tai, ar aš šimtu procentų pataikau į visas natas, man taip neįdomu. Publikai svarbu, kaip tu eini į kontaktą, kaip juos priimi, ar juos gerbi. Nes klausytojus, žiūrovus gerbi tik tada, su jais komunikuoji, o ne tada, kai žiūrėdamas į vieną tašką atidainuoji savo penkiolika dainų.
– Inga, aš nežinau, ar visi žmonės dar atsimena, kad jūs savo karjeroje turite dar vieną Valinsko sugalvotą avantiūrą – tai yra, Seimo narės kėdę. Kaip jūs dabar atsimenate tą laikotarpį?
– Aš stengiuosi apie jį negalvoti. Tiesiai ir konkrečiai: aš buvau tikrai gera sutuoktinė. Kadangi mano vyras rinko komandą, reikėjo patikimų žmonių, jis mane laikė patikima, tokia pat išlikau iki galo, kol mes baigėme kadenciją. Įdomu, kad dabar mano sūnus ruošiasi kandidatuoti į Seimą, bet tai visiškai kitas atvejis, nes jis yra politikos mokslų kandęs, tai yra jo sritis.
– Ką jūs pati naujo apie save sužinojote, parašiusi šitą knygą?
– Sužinojau, kad galiu rašyti. Ir žinote, labai keistas dalykas, aš iš tikrųjų kankinausi, nemiga, didžiulis nervas, kas bus, kas nebus, ar derėsime, ar ne. Jei įsivaizduojate, kad kartu susėdę su Tapinu rašėme knygą, tai tikrai taip nebuvo, mes rašėme savąsias dalis, paskui reikėjo pagal kito parašytą dalį savąją koreguoti arba tęsti siužetą. Tai yra visai įdomus eksperimentas. Sužinojau, kad galiu tai daryti, bet kai pabaigiau, kai buvo tas galutinis taškas padėtas, tris dienas labai ilgėjausi šito proceso ir pabaigoje supratau, kad netgi lengvai įsimylėjau personažą – Jorį. Man jo trūksta.
