M. Serbintaitė ne iš tų, kurie jau sekmadienį ima nervintis, jog rytoj – vėl į darbą. Veikiau jau tą patį sekmadienį išvysite ją degančiomis akimis bibliotekoje rašančią naują tekstą. Su tokiu pačiu užsidegimu prieš penkerius metus mergina ėmėsi ir istorijos mokytojos darbo. „Pamenu, net nepaklausiau, koks bus mano atlyginimas“, – juokiasi M. Serbintatė ir už įkvėpimą dėkoja taip pat mokytoja dirbančiai mamai.
Nors „Fema“ atsirado vos praėjusią vasarą, tačiau greitai atrado savo skaitytoją. „Visada norėjau rašyti, bet nežinojau apie ką. Studijuodama magistrą, nusprendžiau rašyti baigiamąjį darbą apie kiną ir ugdymą, bet paliesti, kaip ten vaizduojamos moterys, ypač animaciniuose, šeimai skirtuose filmuose. Rašydama Martyno Mažvydo bibliotekoje pajutau nušvitimą, – juokiasi M. Serbintaitė. – Beskaitydama knygą „Kodėl mes visi turime būti feministais“ pasakiau taip, tai yra tai apie ką turiu rašyti ir transliuoti mokiniams, paaugliams ir visai visuomenei. Berniukai ir mergaitės turi būti ugdomi vienodai, neišskiriant, kad mergaitės turi rūpintis tik savo išvaizda, o berniukai turi mokytis tik matematikos.“
M. Serbintaitę stebina, kiek daug stereotipinio mąstymo vis dar įsišakniję mokinių galvose: „Galvojau, kad gal mokiniai jau yra kitaip mokomi ir ugdomi šeimose, bet pasirodo ne. Lyčių stereotipinis mąstymas vis dar yra labai gajus. Labai džiaugiuosi, kai mokiniai ateina ir manęs klausia, kaip pasielgti vienoje ar kitoje situacijoje. Pavyzdžiui, einant į pasimatymą, kas turi mokėti už kavą? Mes diskutuojame, tai ar iš tikrųjų turi mokėti vaikinas, kuris turi lygiai tiek pat pinigų, kiek ir ta šešiolikmetė mergina?“
Mokytoja neslepia – yra mokinių, kurie prieštarauja ir nesutinka keisti savo nuostatų, tačiau vis dėlto daugiau yra tokių, kurie skaitydami M. Serbintaitės tinklaraštį ėmė į dalykus žiūrėti gerokai tolerantiškiau.
Lyčių stereotipai gajūs ne tik mokykloje
„Labiausiai žmonės painioja biologinę lytį su socialine lytimi – biologinę lytį labai priderina prie socialinių lūkesčių. Tai turbūt gajausias stereotipas ir man labai keista, kad tokį stereotipą transliuoja pačios moterys sakydamos „Aš neisiu kapoti malkų, feministe tu“. Taip man pačiai buvo pasakyta, – juokiasi M. Serbintaitė. – Neva vyrui tai reikia daryti. Iš tiesų aš irgi neičiau kapoti malkų, bet ne dėl to, kad aš moteris, o dėl to, kad aš turbūt nusikirsčiau pirštą, nes nemoku to daryti, bet tai nereiškia, kad negaliu to mokytis. Net ir kalbant apie matematiką. Mums mokykloje viena mokytoja sakydavo, kad berniukai privalo mokėti matematiką, o kodėl? Nes jie vyrai. Tai aš šį stereotipą dar iki pat dabar pastebiu – kai kurie mokytojai teigia, kad mergaitės neturi tokio loginio bei strateginio mąstymo, kokį turi vaikinai. Na bet tyrimais jau įrodyta, kad taip nėra ir toks stereotipinis mąstymas mane iš tiesų gąsdina.“
Paklausta, kaip galėtume pakeisti situaciją, M. Serbintaitė ragina pradėti nuo savęs ir neprimetinėti kitiems savo supratimo: „Mes negalime to daryti, tai – tiesiog nelegalu. Aš negaliu sakyti, ką tau daryti, tu negali sakyti man, ką man daryti, kaip moteriai. Aš negaliu sakyti mergaitei ar moteriai, kad žinai, štai tu su kelnėmis, tai dabar tu nesielgi moteriškai, nes man moteriškumo įsikūnijimas – moteris su suknele. Tai labai svarbu yra neprimetinėti kitiems savo įsivaizdavimo. Vyrams lygiai taip pat, aš visgi norėčiau, kad žmonės nustotų vyriškumą sieti su fizine jėga. Ne visi mes esame fiziškai pajėgūs, bet kai yra akcentuojama, kad privalomai turi būti fizinė jėga, tai vyrui gali kirsti per savivertę. Apskritai, skatinčiau klausti savęs, ar aš neprimetu kitiems savo idėjų, ar neformuoju savo aplinkoje nuomonės, kaip turi elgtis mergaitė ar berniukas? Juk jie turi patys pasirinkti. Leiskime jiems tai padaryti.“
Stebina pasipiktinusių vyrų reakcijos
Mergina neslepia, kad sulaukia ir itin piktų vyrų reakcijų į jos rašomus tekstus, kurios viena vertus kelia juoką, tačiau kartu ir labai gąsdina. „Manau, kad juos gąsdina kaita, gąsdina lygybė. Jie nerašo man norėdami leistis į diskusiją – jie lieja neapykantą. Manau, kad juos gąsdina tai, jog moteris ir vyras tampa lygūs ir moteris gali sugriauti patriarchalinį supratimą. Vis dėlto, bet kokiu atveju siūlyčiau eiti į lygiavertį santykį. Visuose savo tekstuose rašau, kad esu tik už tokį ir kviečiu diskutuoti, gaila, kad ne visi to nori“, – sako ji.
M. Serbintaitė nesistebi ir populiariu įsivaizdavimu, kaip atrodo tikra feministė. „Aš suprantu, iš kur atėjo įsivaizdavimas apie feministę kaip piktą, nenorinčią vaikų, šeimos, neavinčią aukštakulnių, nesiskutusią pažastų ir panašiai. Per antrąją feminizmo bangą 20 a. antroje pusėje iš tiesų buvo tokių feminisčių, kurios pasuko labai radikaliu keliu. Tik gaila, kad tas radikalusis kelias daug kam ir įsitvirtino į galvas, nes iš tiesų feminizmas yra labai graži idėja už lygiavertį santykį. Feministė – nebūtinai pikta, o jei ir nenori skusti tų pažastų, na, tai jos pasirinkimas, tu negali, žmogau, jai aiškinti, skustis pažastis ar ne“, – šypsosi mergina ir priduria, jog pirmiausia esame žmonės, o tik vėliau galime kalbėti apie lytį.
„Moteris labai ilgą laiką buvo įsprausta į griežtus grožio standartus, o dabar pastebiu, kad ji išlaisvina save ir jei ji nenori skustis kojų, tai ji neprivalo to daryti. Jei ji nenori dėvėti suknelių, jai nėra gražu, nepatinka, nepatogu, tai ji gali jų nedėvėti. Nenori ilgų plaukų – čia yra jos pasirinkimas, kaip ir vyrų, beje. Lygiai taip pat ir vyrams sakau, kad jei nenori pumpuotis raumenų, tai gerai, jei nori, tai irgi gerai, tai yra jų pasirinkimas.
Pati gyvenu puikiame „burbule“, kuriame moteriai nereikia atrodyti super vau. Vis dėlto istoriškai moteris visada buvo aprašoma tarsi deive, namų puoslėtoja, kalbama apie grožį, sveikatą ir visa kita. Taigi, tas grožio supratimas velkasi iš paskos ir yra nusivilkęs iki pat šių dienų. Taip pat gal 20-ojo amžiaus pabaigoje ir 21-ojo pradžioje moterys buvo labai stipriai seksualizuotos. Kinas moterį labai seksualizuoja, maitina stereotipus ir dėl to mes buvome įrėmintos grožio industrijos, susiformavo nuomonė, kaip turime atrodyti – lygi oda, ilgi plaukai ir visa kita.
Taigi, moterims apskritai visada buvo akcentuojama išvaizda, nes iš jų daugiau nieko nebuvo reikalaujama, svarbiausia atrodyti gražiai prie vyro ir viskas, o vyrui, žiūrint istoriškai, reikėjo imtis visų darbų išlaikant šeimą. Buvo atskleidžiamos kitos jo pusės“, – paaiškina M. Serbintaitė.
Tobulumo siekimas įvarė į kampą ir pačią
Siekdamos atitikti grožio standartus daugelis moterų ir merginų susiduria su daugybe sunkumų ir nusivylimų, kurie neretai priverčia patikėti, kad jos tiesiog netinkamos. M. Serbintaitė neslepia, kad ilgą laiką pamilti save jai taip pat buvo išties sunki užduotis.
„Kompleksavau dėl daugybės dalykų. Norėdama tai pakeisti visų pirma ant lapelio užsirašiau „You are good enough“ ir užsiklijavau ant kompiuterio, kad kaskart atsisėdus pamatyčiau. Galbūt kitų akimis tai yra kvaila, bet iš tikrųjų tai įkala į galvą labai puikią mintį – aš esu pakankama.
Kitas dalykas, siekiant nepasiduoti visuomenės spaudimui visgi reikėtų labai stipriai susirūpinti savo emocine sveikata. Per emocinės sveikatos supratimą arba apskritai suvokimą, kaip veikia tavo vidus, manau, galima pamilti save. Kalbu per savo patirtį. Man meilė sau atėjo tada, kai aš pradėjau nagrinėti save išties iš vidaus. Kas aš esu, kodėl aš tokia, kokia esu. Pagelbėjo ir meditacija bei kiti paprasti dalykai, tiesiog rūpestis savimi. Svarbiausia mintis bet kokiu atveju yra ta, kad reikia sau pasakyti „aš esu pakankama“ ir kiekvieną dieną tai kartoti.“
Marija pasakoja nuolat siekusi tobulumo – norėjusi būti visada graži, pasitempusi ir, žinoma, tobula santykiuose. „Trejus metus buvau pakliuvusi į labai toksišką santykį ir, deja, taip, siekis būti tobulai, ypatingai išvaizdoje, bet ne tik joje privedė prie to, jog būdama 27-erių pradėjau eiti į psichoterapiją ir gydžiausi nerimo sutrikimą. Tas siekis būti tobulai, siekis visada būti gražiai ir niekada neleisti būti tiesiog savimi gali realiai pakenkti tau pačiai“, – ir kitas įspėja mergina.
Kad laikas kreiptis pagalbos M. Serbintaitė suprato, kai ėmė verkti be priežasties ir pradėjo kankinti panikos atakos. „Būdavo važiuoju automobiliu ir apsiverkiu. Tai buvo rimti ženklai, kurie vedė tik į keitimąsi. Kūnas davė labai aiškius ženklus, gal buvo davęs ir anksčiau, bet ignoravau“, – pasakoja ji.
Nemeilė sau – tiesus kelias į toksišką moteriškumą
Apie pavydo kitoms moterims priežastis Marija teigia supratusi tik pradėjusi tyrinėti lyčių vaidmenis ir stereotipus. „Konkurencija tarp moterų man yra nesuvokiama ir nesuprantama, nes iš tiesų aš ir pati esu savyje ne kartą pastebėjusi, kad tarsi pavydžiu kitoms moterims ir pykstu ant jų dėl kažkokių priežasčių. Ir dabar, kai pradedu nagrinėti šias temas, suprantu iš kur ta konkurencija yra atėjusi – mes buvome auklėjamos taip, kad moteris moteriai turi būti kaip tigrė tigrei, kovoti dėl vyro. Mes buvome per daug sutelktos į tikslą „vyras“. Va tada, kai turėsi vyrą, tada būsi laiminga. Ir kai yra pastatoma sąlyga vyras – tada atsiranda stipri konkurencija tarp moterų.
Moterys turėtų konkuruoti dėl darbo, nebūtinai moteris su moterimi, o žmogus su žmogumi turėtų kovoti dėl geresnės karjeros, o ne dėl vyro ar kito žmogaus. Ta konkurencija kenkia pačioms moterims, aš visuomet akcentuoju ir labai noriu ištransliuoti tą žinutę, kad tik kartu kovodamos už lyčių lygybę ir kartu už tai pasisakydamos mes iš tiesų pasieksime lyčių lygybę. Tačiau turime konkurenciją tarp moterų, ypač konkurencija jaučiasi tarp tų toksiškų moterų, kurių tikslas – vyras ir tų, kurios tokio tikslo neturi. Tada tarsi mes, tos norinčios kažko daugiau gyvenime, tampame toksiškų moterų taikiniu. Dažnai pačios moterys puola, kad, feministės, jūs čia nesiskutat pažastų ir nenorit vyrų bei šeimos – per jus čia pasaulis sugrius. Na, nebūtinai, mano pasirinkimas galbūt toks yra, kita galbūt renkasi neturėti šeimos ir su tuo viskas normalu. Svajoju, kad nustotume konkuruoti tarpusavyje ir iš tiesų veikdamos kartu mes galėtume pasiekti lyčių lygybės Lietuvoje.“
Anot M. Serbintaitės, toksiškas moteriškumas yra gryni nuodai visų pirma pačiai moteriai, o tuomet aplinkai.
„Toksišką moteriškumą galima atpažinti iš pavydo kitoms moterims, kuris eina per pyktį „Pažiūrėk, kokia aukšta ar žema – vyro nesuras“ ar „moterys nenešioja trumpų plaukų, tai nemoteriška“. Čia pyktis, bet galime įžvelgti ir pavydo. Kitas dalykas – kritiškumas, niekada niekas nieko gero nepadaro, išskyrus ją. Ji vienintelė sugeba viską daryti teisingai ir dažniausiai net neduoda kitiems kažkokių užduočių, nes galvoja, kad nieks nepadarys taip gerai, kaip ji tai daro.
Dar yra tokia moteriška korta, išmetama tais atvejais, kai, pavyzdžiui, yra ginčijamasi su vyru ir, tarkime, vyras ką nors jai atsako kiek grubiau ar net ne grubiau, bet jai nepatinka, kaip jis atsako, ji išmeta tą vadinamą moteriškąją kortą, sakydama, kad tu nesiginčyk, nes aš juk moteris, tu su manim elgiesi per grubiai, nes aš – moteris. Toksiškas moteriškumas realiai veikia pačios moters socialinius santykius ir su vyru, dėl to, kad ji per daug reikalauja iš kito, nebūtinai pati visada patenkina kito poreikius, viskas turi suktis tik aplink ją, ji pernelyg stipriai susitelkusi į savo išvaizdą, jos tikslas – vyras. Ne savirealizacija, o vyras.
Aš net vienam savo įraše buvau paminėjusi „Šokoladą sielai“, nes ten yra tipiškas toksiško moteriškumo pavyzdys: kaip sugundyti vyrą, kad jis taptų tavo. Tai nėra apie lygiavertį santykį, toksiška moteris galbūt sakys, kad ji lygiavertė santykiuose, bet ne, ji visų pirma leis vyrui tapti tuo kažkuo aukščiau už save, bet ji tarsi kažkokiais laputės pagudravimais pasiims jį į glėbį ir jis tarsi visada bus su ja. Dar vienas pavyzdys iš toksiškų moterų gyvenimo, kurį kažkur esu skaičiusi, kad kai vyras dar miega, tu atsikelk valandą anksčiau, nueik į dušą, susitvarkyk plaukus, pasidažyk ir atsigulk vėl šalia jo, kad būtum ryte graži“, – stebisi Marija.
M. Serbintaitė ragina moteris nesusitelkti į vyrą, o pažvelgti į save – ar jos tikrai laimingos ten, kur dabar yra? Ar jos tikrai laimingos jausdamos pavydą ir norėdamos konkuruoti tarpusavyje? „Tai iš esmės yra tie dalykai, kurie atneša daug neigiamų jausmų į jų gyvenimą, ar ta panieka kitai moteriai atneša laimę? Aš visų pirma linkėčiau atsižvelgti į save, ko aš noriu kaip moteris, ar tikrai tai yra mano kelias. Jei tu užčiuopei, kad turi to toksiškumo, tai yra daugybė knygų, kaip pastiprinti savo emocinę sveikatą. Nes visgi toksiškas moteriškumas labai koreliuoja su emocine sveikata. Man atrodo, kad emociškai tos moterys nėra stabilios, man jų gaila, aš nenoriu jų nei pajuokti, nei paniekinti, labai norėčiau, kad jos visų pirma atsiklaustų pačios savęs, ar tai yra jų kelias, ar vyras yra jų kelias, ar jos tikrai nenori nieko daugiau ir joms nebuvo anksčiau suformuota mintis, kad turi siekti tik vyro?“
