Ironiška, tačiau daugelis britų istorikų pastebi tiesiogines paraleles tarp šiandien vyraujančio chaoso ir XVII a. pilietinio karo, pvz., Parlamento suvereniteto klausimas, Didžiosios Britanijos vaidmuo Europoje, įtampa šalies viduje ir kt. O juk tokie ekscesai grindžia kelius pilietiniam karui. Kaip rašo žurnalistas Martinas Kettle, „Istorija nėra paprasta: ji komplikuota, velniška ir nepataisoma. <...> Tad anglai vis dar kariauja tarpusavyje.“
Šis konfliktas sudrebino britų salas 1642 m. rugpjūčio 22 d. Šalis skilo, todėl visuomenė buvo priversta pasirinkti monarcho ar Parlamento pusę. Taip per devynerius karo metus išžudyta šimtai tūkstančių žmonių. Galop, valdžioje įsitvirtinus puritoniškiems Oliverio Kromvelio deputatams, užsimota iš esmės pertvarkyti ideologinį krašto peizažą.
Nepaisant to, iki šiol netyla diskusijos apie socialinę šio brutalaus konflikto išdavą. Juk būtent tada paprastos moterys išreiškė emancipacijos norą. Jos siekė būti išgirstos. Vienoms tai pavyko, o apie kitas tenka kruopščiai rankioti biografines nuotrupas.
Moteris, neturinti praeities
Pasak britų rašytojo Simon Guerrier, tyrinėjusio paslaptingą Elžbietos Kromvel - „paprastos moters tapusios pirmąja Anglijos ledi“ - gyvenimą, tai yra asmenybė, kurią vis dar temdo sutuoktinio šešėlis. Ji gyveno istorinių kataklizmų laikais, kai Europa pamažu tapo vieninga. Vis dėlto priešingai nei bet kuri kita moteris, ištekėjusi už britų valstybės vadovo, E. Kromvel nesulaukė jokio biografinio veikalo.
Tad apie ją sužinome tik iš keletos archyviniuose šaltiniuose pasitaikančių užuominų bei XIX - XXI a. publikuotų sausų akademinių straipsnių. Taip yra todėl, nes dokumentų apie šios personos gyvenimą išlikę nedaug, o rojalistai, trumpą puritonų diktatūros laikotarpį, siekė visiškai eliminuoti.
Remiantis bažnytinėmis knygomis, Elžbieta gimė 1598 m. odos pirklio Džeimso Bourchier ir Frances Crane šeimoje. Ji buvo vyriausia iš dvylikos atžalų. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad tai buvo senas šaknis turėjusi giminė, tačiau tam prieštarauja faktas, jog D. Bourchier tik 1603 m. įšventintas į riterius bei gavo žemės nuosavybę.
Tad jokie ryšiai su aukštuomene šeimos nesiejo. Vienaip ar kitaip, apie Elžbietos vaikystę nieko nežinome, nors vėlesni šaltiniai rodo ją buvus raštinga. Mes taipogi nežinome kaip mergina susipažino su Oliveriu Kromveliu. Vyrauja prielaida, esą jaunuolių pažintis įvyko Esekse, kur Bourchier turėjo žemės, o O. Kromvelis – giminaičių. Nors kita vertus, taip galėjo nutikti ir dėl itin glaudžių abiejų šeimų ryšių.
Tų laikų moterų kasdienybė sukosi vien apie namų židinį, todėl niekas nesitikėjo, kad jos pranoks vyrus, juolab, kad šie reiškė apsaugą. Santuokos buvo sudaromos amžiams, o skyrybos laikytos teorinėmis; išsiskyrusiai moteriai grėsė atstumtosios dalia. Tad neįprasta, jog Elžbieta ištekėjo gana vėlyvame amžiuje. Jos vestuvės įvyko Šv. Egidijaus Cripplegate bažnyčioje (Londono priemiestis) 1620 m. rugpjūčio 22 d. Beje, nuotakos kraitis siekė 1500 svarų. Nepaisant to, Oliverio ir Elžbietos santuoka greičiausiai buvo laiminga, nes pora susilaukė devynių vaikų.
Jaunoji šeima nuolat kraustėsi, iš pradžių, apsistojo Hantingdone, vėliau St. Yves bei Ilyje. Atlikdamas teisininko pareigas, O. Kromvelis pasirodė esąs labai uolus ir ypač dėmesingas vargingiausiųjų skundams. Taigi pasikliaudamas moraline sąžine bei mistiniu auklėjimu, vyras kandidatavo ir 1628 m. buvo išrinktas į Parlamentą. Tačiau čia vyravo krizė, kurią dar labiau sustiprino karaliaus Karolio I absoliutizmo planai, inspiravę šios institucijos paleidimą.
Karalienė be karūnos
Anglijos pilietinis karas įsiplieskė po ilgai trukusios valdžios suirutės. Sunku pasakyti, kaip į konfliktą reagavo E. Kromvel, ypač kai jos sutuoktinis vadovavo karaliaus priešams. Visgi, tai nebuvo išimtinai vyrų sritis. Naujas Sautamptono universiteto tyrimas atskleidžia, jog šiame kare dalyvavo šimtai moterų. Tiesa, kol vienos slėpė lytį po vyriškais rūbais, kitos narsą demonstruodavo atvirai.
Bene ankstyviausias įvykis fiksuotas 1642 m. karaliaus stovykloje. Jame aprašoma Nana Ball, kuri „persirengusi vyru laukė mylimojo leitenanto netoli Jorko.“ Apie tai sužinojus vadovybei, vyras buvo pažemintas pareigose, o moterį liepta išplakti (vėliau bausmė pakeista išvarymu iš stovyklos). Tuo tarpu kitas šaltinis mini O. Kromvelio susitikimą su pagrobta rojalistų armijos generolo lordo Henrio Percy meiluže, kuri taipogi apsimetė vyru. Beje, maskuotė buvo itin puiki, nes norėdamas įsitikinti, jog tai moteris, apskritgalvių (Parlamento šalininkai) vadas liepė šiai dainuoti.
Tokie poelgiai Parlamento akyse rodė „rojalistų armijos amoralumą.“ Tiesa, nedera užmiršti moterų, kurios pasižymėjo kautynėse. Antai, Briliana Harley nuo rojalistų gynė Brampton Brayan pilį, Herefordšyre, o Meri Bankes atlaikė net dvi Corfe pilies apgultis. Apskritagalviams mėginant užkopti tvirtovės sienomis, M. Bankes kartu su dukterimis ir tarnaitėmis pylė ant priešų karštą anglį bei svaidė akmenis. Vienaip ar kitaip, konfliktas suteikė silpnosios lyties atstovėms viešai girdimą balsą. Pavyzdžiui, būrys moterų įteikė Parlamentui peticiją reikalaudamos nutraukti šalyje vykdomas skerdynes. O kitos išreiškė lygybės troškimą. „Dievas nesukūrė skirtumo tarp vyro ir moters, kaip tai padarė žmogus,“ – rašė viena anglė.
Ironiška, tačiau būtent karo įkarštyje atsiskleidė Elžbietos ir Oliverio tarpusavio jausmai. Jau po karaliaus nukirsdinimo, išlikę trys O. Kromvelio laiškų žmonai fragmentai skamba patetiškai. Pirmajame, rašytame 1650-1651 m. kariaujant Škotijoje vyras nevengė sentimentų: „Tu esi man brangesnė už bet kokią būtybę.“ O kitame: „Nors ir neturiu apie ką rašyti, tačiau vis tiek šitai dievinu, mieloji, tu esi giliai mano širdy. <...> Te palaimina Viešpats visus tavo planus ir teišpildo visas tavo maldas.“
Galop, vienintelis mus pasiekęs 1650 m. gruodžio 27 d. laiškas suteikia retą galimybę išgirsti pačios Elžbietos balsą. Pradžioje, ji teisinasi vyrui atsakiusi į visus jo siųstus laiškus, o tuomet, rodos, ilgesingai atsidūsta. „Išties, kai tavęs nėra šalia, mano gyvenimas atrodo nepilnas.“ Žinoma, laiškas atskleidžia daugiau nei paprastą sutuoktinių meilę. Jo tolimesnės eilutės sufleruoja, kad ši kukli moteris skatino vyrą politiniuose žaidimuose. Ji liepė Oliveriui rašyti Valstybės Tarybai ir Parlamento pirmininkui. „Tu nenumanai kaip sau kenki,“ – priekaištavo laiške Elžbieta. Tad kyla klausimas, kiek aktyviai E. Kromvel darė įtaką vyro sprendimams, likdama niekam nematoma.
Vaidmuo, kurį O. Kromvelis suvaidino nuverčiant karalių, padarė jį pirmuoju tarp parlamentarų. Tad 1653 m. jis sušaukė naują Parlamentą, kurio visi deputatai, paskirti kariuomenės, buvo puritonai. Šis „Šventųjų Parlamentas“ suteikė neribotus įgaliojimus O. Kromveliui, kuris pasiskelbė lordu protektorium, o jo žmona - ledi protektor. Negana to, po kelių metų vyrui pasiūlyta karūna, tačiau šios jis atsisakė, tad pramintas „Karalius viskuo, išskyrus vardą.“
Kaip įpareigojo titulas, naujasis šalies valdytojas su šeima persikėlė į tuomet didžiausius Europoje karališkuosius Vaitholo rūmus. Elžbietą asmeniškai pažinojęs respublikonas Edmundas Ludlow teigė, jog šioji pirmą kartą atvykusi į karališkąjį dvarą miesčioniškai stebėjosi interjero prabanga. Kita vertus, moteris bijojo likti viena naujajame būste, nes jai esą dažnai vaidenosi mirusių princų dvasios.
Tyrinėjantis ši periodą Notingamo Trento universiteto istorikas Martyn Benett teigia, jog Elžbieta „niekada neįprato būti valstybės galvos žmona.“ Anot amžininkų, ji buvo nepaprastai taupi moteris ir tvarkėsi dvare nelyg savo virtuvėje. Žinoma, pagrindinė jos veikla buvo užimti aukštų diplomatų bei ambasadorių žmonas. Tad neretai ji laikoma „moterų stalo“ (women table) pradininke. Be to, O. Kromvelis išrado „britiškus savaitgalius,“ kuomet penktadieniais išvykdavo su dvariškiais į užmiesčio rezidenciją (Hamptono rūmus), o pirmadienį vėl grįždavo į Londoną.
O. Kromvelis laikė save „Dievo išrinktu Anglijai sergėti, ypač sergėti ją nuo pačios savęs, nuo dvasinių paklydimų, kuriais galėtų nusikalsti.“ Taigi jo valdymas garsėjo nepaprastai griežtomis taisyklėmis. Šalyje turėjo būti besąlygiškai laikomasi sekmadienio poilsio, uždraustos šventės, „kadangi jos yra dingstis nusikalstamiems kūniškiems džiaugsmams,“ drausta piktžodžiauti prieš Dievą, lankytis viešnamiuose, smuklėse, teatre ir pan. Visgi žvelgiant į tuo laikotarpiu Roberto Valkerio nutapytą E. Kromvel portretą apima nuostaba; ji tartum šaiposi iš puritoniško stiliaus. Jame vaizduojama moteris žvelgia į mus įdėmiu, pasitikinčiu žvilgsniu, vilkėdama puošnią juodo aksomo suknelę su šviesiai oranžiniu pamušalu. Kaklą bei ausis puošia stambūs perlai, plaukai sugarbanoti, o veidą pagyvina makiažas. Trumpiau tariant, Elžbieta - pirmoji šalies ponia - atrodo lyg tikra karalienė, kuriai svetimas krikščionių fanatikų deklaruojamas kuklumas. Tad ši drobė lyginama su nukirsdinto karaliaus našlės Henrietos Marijos portretu eksponuojamu Portretų Galerijoje (Londone).
Propagandos auka
Nors E. Kromvel visą dėmesį skyrė namų ūkiui ir šalinosi politikos, tačiau vis tiek neišvengė aršių rojalistų patyčių; tai ypač suaktyvėjo mirus jos vyrui, o sūnui atsisakius valdžios. Tiesa, žlungantis Protektoratas neapleido vado našlės, siūlė jai 20 tūkst. svarų ir naudotis St. Džeimso namu. Visgi atkūrus monarchiją lordo protektoriaus žmonos laukė moralinis smūgis. Ji kaltinta girtuokliavimu bei svetimavimu, nors XIX a. istorikas Džonas Henegė Jesse šiuos priekaištus laikė „pagiežingom kvailystėm.“
Be to, spaudoje ji Įžeidžiamai pravardžiuota Joan Kromvel. Tuo tarpu garsiojoje satyrinėje kulinarijos knygoje „Elžbietos Kromvel dvaras ir virtuvė“ (The Court and Kitchen of Elizabeth Cromwell, 1664), buvusi šalies valdytoja vaizduota kaip bjauri senė su beždžione (gašlumo simbolis) ant peties. Anoniminis šio satyrinio kūrinio autorius teigė, jog tai buvo menka namų šeimininkė, „šimtą kartų labiau tikusi svirnui, nei rūmams.“ Būdama valdžioje jį esą brandino milžiniškas ambicijas, tačiau noras pamėgdžioti karališkąją šeimą galop žlugo. Be to, knygos pradžioje Elžbieta įkūnija besotę ėdrūnę, kuri puotauja valstybėje siautėjant Pilietiniam karui. Kitaip tariant, Restauracijos laikotarpiu moteris tapo atpirkimo ožiu ir, matyt, skausmingai išgyveno regėdama, kai rojalistai ekshumuoja jos mylimo vyro kapą, kūną pakaria, o galvą vėliau pasmeigia ant ieties smaigalio.
Po Restauracijos E. Kromvel planavo išvykti, tačiau karaliaus šalininkai nepraleido progos jos sukompromituoti. Ji apšaukta vagimi, nes rengėsi kartu iš karalystės išgabenti dalį vertybių. Taigi karalius Karolis II įsakė jos namuose atlikti kratą, kurios rezultatus užfiksavo to meto spauda. „Tarp rakandų, priklaususių poniai Kromvel, aptiktų jos sodininko pašiūrėje, būta keleto paveikslų bei papuošalų priklaususių karališkai šeimai. Viskas perduota leitenantui pulkininkui Cox.“ Gindama savo garbę moteris įteikė karaliui peticiją, kurioje prisiekinėjo nieko nevogusi, o savo vyro valdymo laikais nesikišusi į viešą politiką.
Be to, skundėsi per kratą „patyrusi daug nuostolių ir žiaurumo.“ Galų gale, ji užtikrino esanti ištikima naujojo monarcho valdinė. Karolis II tuo ne tik patikėjo, bet ir faktiškai išgelbėjo vargšės našlės gyvybę. Jai leista apsigyventi žento Džono Claypole namuose Nortbore, netoli Peterboro. Visgi patirti sunkumai atsiliepė Elžbietos sveikatai. Jos duktė Meri rašė, jog liga taip paveikė motiną, kad „neįmanoma apsakyti žodžiais.“ E. Kromvel mirė 1665 m. ir buvo palaidota greta namų stovinčioje Šv. Andriaus bažnyčioje. O istorija apie paprastos moters tapimą „karaliene“ šiandien mums skamba lyg pasaka.
