32 metų buvusi kaunietė bei žinomas modelis Irena Miniotaitė net nejausdama laužo žurnalų viršeliuose besipuikuojančių merginų stereotipus.

Raudonas „australietiškas“ diplomas ir budizmas

Žavi, šviesiaplaukė mama beveik penkiolika metų dirbo modeliu. Pirmoji tuometinės „ECMA“ agentūros atstovės išvyka buvo būtent į Aziją – Taivaną.

173 cm ūgio I. Miniotaitė nevaikščiojo podiumu. Tačiau pernelyg žemo ūgio demonstruoti madas scenoje, Irena – puikus komercinis veidas Azijos rinkai.

Ją buvo galima išvysti ne ant vieno Japonijos, Vietnamo, Singapūro, Taivano, Kinijos bei „Harper‘s Bazaar“, „Marie Clair“ žurnalų viršelių, katalogų, ji reklamavo „Bvlgari“, „Chanel“ ir kitus žinomus prekinius ženklus.

Tačiau aukštakulniais kaukšėjusi, į atrankas skubėjusi mergina jau nuo jaunystės matė ne tik paviršių.

VDU Viešuosius ryšius, Singapūre rinkodarą studijavusi, o Vietname raudonuoju diplomu baigusi RMIT (Australijos universiteto) verslo mokslus, Irena skaitė ir dabar skaito ne saldžias muilo operas, bet knygas apie budizmą, vedas, ekologiją, „Mažąjį princą“, „Šantaramą“ ir daug kitos filosofijos.

Ir tuo pačiu ji labai daug dirbo, užsidirbusi vykdavo mokytis į vieną tvarkingiausių bei brangiausių Azijos šalių – Singapūrą, kuriame keliese nuomojosi butą.

„Visą laiką taip ir dirbu, mokausi, ir auginu vaikus. Pas mus šeimoje susimaišęs visas pasaulis“, – baltadante šypsena nušvito Irena.

Irenos Miniotaitės nuotr.
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Singapūre meilė atėjo netikėtai

Singapūre ji ne tik mokėsi, bet sutiko ir savo gyvenimo meilę – ten gimusį ir augusį kinų tautybės Malaizijos pilietį Jasoną Loh.

„Meilė atėjo netikėtai“, – kvatojosi lietuvė, prisiminusi pažintį likus dviem savaitėms iki išvykimo iš Singapūro su dvylika metų vyresniu vyru.

Tuomet interjero dizaino kompanija turėjęs, dabar socialinių tinklų viešųjų ryšių agentūroje vienu iš vadovų dirbantis 44 metų Jasonas – itin jaunatviškas ir energingas vyras.

„Jis pakvietė kavos, – niekada žmonių iš išvaizdos ar drabužių nevertinusiai I. Miniotaitei patiko Jasono jaunatviškumas, bendravimas, elgesys, vertybės ir požiūris į gyvenimą. – Jis labai kūrybingas, įdomus. Be to, išvaizdus itin stilingas. Su juo norėjosi bendrauti daugiau ir daugiau.“

Netrukus Jasonas lietuvę pakvietė į pirmąjį pasimatymą Botanikos sode, o Irenos ir Malaizijos bei Singapūro kino draugystė peraugo į meilę.

Išvykusi dirbti modeliu į kitas šalis Irena nuolat bendravo su Jasonu, jis atvykdavo pas ją į Honkongą, arba ji iš Singapūro savaitgaliais autobusu važiuodavo pas mylimąjį į Malaiziją.

Irenos Miniotaitės nuotr.
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Jasono tėvai – Malaizijos kinai, pervažiavę gyventi į Singapūrą ir tapę šios šalies piliečiais.

Labai greitai į šipulius griuvo visi stereotipai apie skirtingas kultūras, mentalitetą, metų skirtumą.

„Kai sutampa pagrindinės žmonių vertybės, tai, ką įdiegė tėvai, kai randi džiaugsmą bendravimą ir pilnatvę tyloje, skirtinga kultūra, mentalitetas užsimiršta, nuplaukia į antraplanį vaidmenį“, – po daugiau nei dvylika metų bendro gyvenimo su Jasonu patirtimi dalijosi Irena.

„Be to, jis labai jaunatviškas. Draugai sakydavo, kad atrodo jaunesnis už mane, – teatrališkai nosytę suraukė I. Miniotaitė. – Kultūrų bendrumui turbūt įtakos turėjo, kad jis nuo šešiolikos metų mokėsi JAV, o aš jau buvau savarankiška ir keliavau po pasaulį nuo septyniolikos metų.“

Nori keisti pasaulį, pradėk nuo savęs

Kinai, pasak Irenos, labai didelį dėmesį skiria vaikams, šeimai. Net ir vargingai gyvenantys žmonės stengiasi visus pinigus atiduoti vaikų mokslui.

O Jasonas – dar ir išmintingas, aktyvus, įdomus, myli gamtą, mėgsta keliauti, stovyklauti su palapine, karstytis po kalnus, šokinėti nuo uolų į vandenį, – smagiomis atostogomis Balio saloje, Filipinuose džiaugėsi lietuvė.

„Sutampa mūsų vertybės, nuomonė, kad pinigai – nėra svarbiausias dalykas gyvenime. Svarbiausia – šeima, žmogiškumas, tikrumas, tai kas yra čia ir dabar, greta, draugai. Šeima, draugai neišduoda vienas kito, nenuvilia, padeda vienas kitam, yra kartu ir laimėje, ir nelaimėje. Reikia suprasti, kad pasaulis yra įvairus, žmonės skiriasi, todėl negali būti kategoriškas.

Būk atviro mąstymo, suprask, kad svarbu dvasiniai dalykai, harmonija, kuri prasideda jau prabudus, nuo ankstyvo ryto. Išėjus į orą, įkvėpk pasaulio kvapus. Tam nereikia didelių pastangų ar pinigų. Ir nepamiršk, kad norėdamas keisti pasaulį, pradėk nuo savęs. Būk dvasingas ir harmoningas su savimi, po to – šeimoje, jei pavyksta – ta riba prasiplės – tarp draugų, pažįstamų, visuomenės.“

Irenos Miniotaitės nuotr.
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Vestuvinės dovanos – raudoni vokeliai

Irena ir Jasonas susituokė beveik prieš dešimt metų Malaizijoje, po to dar surengė šventinį vakarėlį Singapūre.

Nuotaka vilkėjo kreminės spalvos romėnų togos stiliaus suknele, jaunikis – baltais marškiniais ir plačiomis kreminės spalvos kelnėmis.

Netradicinėse vestuvėse galiojo tik vienas tradicinis kinų paprotys: svečiai jauniesiems įteikė „Ang Pao“ – pinigų raudonuose vokeliuose.

Lietuvė niekada nesureikšmino vestuvių, apdarų, nenorėjo tradicinių suknelių. Beje, apie 40 procentų jos fotosesijų darbų Azijoje buvo vestuvinės suknelės.

Vestuvėms Irena pati pasidarė makiažą, šukuoseną, o tortą puotai išrinko mama ir uošvė.

„Svarbiau žmogus, su kuriuo tuokiesi, laikas kartu, būvimas savimi, natūralumas, tikrumas, – pabrėžė Irena, kuri medaus mėnesį praleido dviese Maldyvuose. – Drabužis įdomus kaip autorinis darbas, fantazija, idėja, bet ne vardas, prabanga.“

Pinigus jie su vyru mieliau leidžia atostogoms su palapinėmis, kelionėms, bet ne daiktams. Žinoma, dabar ir vaikų poreikiams, kai užaugs – jų mokslams: Alessandrai netrukus bus devyneri, Mikaelai šešeri.

Tapo vegetarais

Pastebėjus, kad atsiras tokių, kurie rėš, jog lietuvė negalvoja apie tautos genofondą, Irena gūžtelėjo pečiais: „Kiekvienas turi savo nuomonę ir negaliu jų smerkti, bet ar reikia teisintis dėl tokių dalykų? Kiekvienas ieškokime savo kelio ir gyvenkime savo gyvenimą. Ir jei jautiesi laimingas, eik savo keliu. Tu turi tam teisę.“

Ireną ir Jasoną suvienijo ne tik vertybės, požiūris į šeimą, bet ir į gyvenimą. Jie abu stengiasi neskatinti vartojimo, mieliau atostogauja ir puoselėja, saugo gamtą, skirsto šiukšles, vengia plastiko, kiek įmanoma skatina gyventi ekologiškai, vartoja natūralius produktus, neseniai tapo vegetarais.

„Toks gyvenimo būdas – mūsų pasirinkimas. Nebrukame to kitiems, neskatiname gyventi taip, kaip mes. Bet stengiamės būti pirmiausiai pavyzdžiu sau, – aiškino Irena. – Mylėkime save, artimuosius, priimkime kitus žmones tokius, kokie jie yra. Visi nusipelnę, kad juos priimtų lygiavertiškai.“

Neatsitiktinai Vietnamo mieste Hošimine ji dirbo ir dirba australų kompanijoje „Organique by Olinda Spring“, indų kompanijoje MEE bei daugiau nei keturis tūkstančius darbuotojų turinčioje „Saitex International“ (projektų vadove), kurios didelį dėmesį skiria ekologijai, gamtos išsaugojimui, natūralumui, o jų prekės – natūralios.

Sąmoningumas, dvasingumas, pabrėžė I. Miniotaitė, prasideda nuo mažų dalykų ir pirmiausiai nuo savęs.

Irenos Miniotaitės nuotr.
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Buto nuoma ir keli šimtai, ir trys tūkstančiai dolerių

Gyvenimo Hošimine, kuriame gyvena daugiau nei aštuonerius metus, Irena stengiasi nelyginti su Lietuva.

„Azijoje kitokia kultūra, tai – antrasis pagal dydį Vietnamo miestas, kuriame gyvena daugiau nei devyni milijonai gyventojų, – pastebėjo I. Miniotaitė. – Vietnamas viena iš retų šalių, kur pastaruoju metu ekonomika smarkiai auga. Žinoma, ne tik atlyginimai, bet ir įvairių paslaugų bei prekių, nekilnojamo turto kainos.“

Centre itin kuklaus buto nuoma mėnesiui nuo keturių šimtų, vidutinio – nuo tūkstančio, o prabangių – trijų tūkstančių dolerių.

„Kitokia situacija miesteliuose, kaimuose, nes daug žmonių keliasi į didmiesčius. Tačiau ten – pigu, gali sočiai pavalgyti už tris, mieste –nuo šešių dolerių, – Irena pripažino, kad auganti ekonomika skatina ir vartojimą. – Vakaruose jau „atsikando“ vartojimo ir daugėja sąmoningų žmonių, galvojančių apie gamtą, ekologiją, sveikatą. Vietname, kaip ir Azijoje dabar karaliauja noras uždirbti, formuojasi vidurinis sluoksnis, padaugėjo itin turtingų žmonių. Tiesa, jaunoji vietnamiečių karta greičiau taps sąmoningi ir į kompaniją, kurioje dirbu, ateina vis daugiau 20-24 metų sąmoningų jaunuolių.“

Pagarba vyresniems

Vos atvykus gyventi į Vietnamą šioje šalyje dar nebuvo vartojimo kulto, materializmo. Žmonės žavėjo savo betarpiškumu, draugiškumu, nuoširdumu ir netgi tiesmukiškais klausimais: „Kiek tau metų, ar turi vaikų, kodėl neturi, kodėl...?“

Apie amžių klausia visi, nes dažnai savo šalies pavadinimą keitusiame Vietname (Nam Viet, Van Lang, Aulakas, Anamas, Daikovietas, Daivietas, Daingas, Vanšuanas...) žmonės itin gerbia vyresniuosius, senolius.

„Beje, mūsų akimis vietnamiečiai atrodo jaunesni nei yra iš tiesų, o jų akimis mes jiems atrodome vyresni, – prisipažino Irena. – Moterys? Jos užima daug vadovaujančių postų ir šeimoje neretai valdo visą ūkį, nėra užgniaužtos, kaip, nežinant azijiečių kultūros, gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Tiesa, jų atlyginimai daugelyje vietų vis dar mažesni nei vyrų“.

Vietnamiečiai išsaugo harmoniją ir darbe – jie, vakariečių akimis, nepersidirba.

Tačiau gyvenimas Vietname jai patinka ir vis dar primena miestelį gerąja prasme: saugu, žmonės draugiški, betarpiški, nors vakarietiškas vartojimo kultas ir materializmas pamažu atkeliauja ir į Vietnamą.

„Ir pas mus labai karšta, liūčių sezonas trunka tris-keturis mėnesius, įprastai visą vasarą ir rudenį, bet tuomet irgi labai karšta“, – šyptelėjo lietuvė.

Traumą patyrusi žmogų ant motociklo ir į ligoninę

Vietname motoroleriai vis dar pranoksta lengvųjų automobilių skaičių – tai pagrindinė susisiekimo priemonė šioje šalyje.

„Iš šalutinės gatvės įsukęs motociklininkas net nepažvelgs į kairę pusę, nes jį pastebės pagrindine gatve važiuojantis vairuotojas. Tiesa, jie garsiai signalizuoja ir tas chaosas bei garsiniai signalai gatvėje turi savo sistemą“, – pradžioje Irena baiminosi važiuoti motociklu, bet po kelių mėnesių įsidrąsino ir jau įprato, o gatvę dabar pereina vienodu žingsniu, nesiblaškydama ir nesidairydama.

Įvykus avarijai nukentėjusieji greitai nesulauktų medikų, todėl paslaugūs vietnamiečiai vienas kitam padeda net neprašomi.

„Ir nors po avarijos nerekomenduojama žmogaus judinti, šiuo atveju dažniausiai svarbiau yra laikas, – nekartą matytą vaizdą pasakojo Irena. – Jie užkelia traumą patyrusį žmogų ant motociklo už vairuotojo nugaros, trečias žmogus atsisėda už sužeistojo ir tarsi suspaustą sumuštinį į artimiausią ligoninę nuveža per kelias minutes.“

Taip nutiko ir Jasono bei Irenos draugui britui, kuris sąmonę atgavo ligoninėje: po avarijos ten jį atvežę vietnamiečiai išvažiavo savo keliais net nesulaukę padėkos.

Džiaugėsi gražėjančia Lietuva

Pirmą kartą Lietuvoje jos vyras lankėsi spalio mėnesį, kai smarkiai lijo. Tuomet jie gyveno name Raudondvaryje. Jasonas nešiojo į židinį malkas ir juokdamasis teiravosi, kiek dar reiks tų malkų?

Tiesa, jam labai patiko Kaunas, Trakai, Lietuvos pajūris, net sužavėjo didžkukuliai, o jau kito vizito metu – aplankyti gamtos kampeliai.

„Vieta, kur užaugau. Tėvynė. Kažkas labai artimo, kai grįžti ir širdyje kažkas atgimsta, – paklausta, kas jai yra Lietuva, neskubėdama atsakė Irena. – Kai čia lankiausi prieš kelerius metus mačiau daug statybų, tvarkymosi, dabar ir nuostabių rezultatų. Gal kartais gyvendami čia ne visi įvertina savo šalį, bet Kaunas, Lietuva plika akimi atrodo nuostabiai. Suprantu, kad yra dalykų, kuriuos pajusi ir suprasi pagyvenęs ilgiau, tačiau labai džiaugiuosi gražėjančia tėvyne.“

Viskas prasideda nuo šeimos

Ji nekalba apie ateities planus, nes gal po metų gyvens kažkur kitur, o gal dar po penkerių – Vietname. Tiesa, grįžti į Lietuvą bent kol kas ji neketina: abiem su vyru reiktų palikti mylimus ir jiems pasitenkinimą suteikiančius darbus, vaikams ieškoti angliškų mokyklų, studijuoti Lietuvos rinką. Juolab, kad namai jai ten, kur yra mylimi žmonės. Ir viskas prasideda nuo šeimos.

Budizmu besidominčios, sąmoningai besistengiančios gyventi ir ekologiją bei sveiko gyvenimo būdą skatinančios dviejų vaikų mamos filosofija: gyventi čia ir dabar.

„Laikas ir tai, kaip jį jaučiame, yra reliatyvus. Taip, planuoti reikia, bet gyvenime viskas gali pasikeisti bei apsiversti aukštyn kojomis akimirksniu. Gyvenk dabar, džiaukis mažais dalykais. Mėgaukis kiekvienu rytu, kiekviena diena, nes tai yra lobis.“