Veteranas troško, kad skaitytojai žinotų, ką jautė eilinis kareivis atsidūręs Pirmojo Pasaulinio karo mėsmalėje. „Ligoninės palapinė priminė kankinimų kambarį, kuriame skausmo protrūkį sukeldavo nematomi budeliai,“ – niūriai rašė jis. Taigi skausmas karo sąlygomis virto ginklu. Kaip teigia Londono universiteto istorikė Joanna Bourke: „Skausmas prasidėdavo lyg ūmus sužeidimas, bet lėta agonija truko dešimtmečius. Sužeisti kareiviai negalėjo atsainiai numoti ranka į savo nelaimę, nes karas paženklindavo kūną amžiams.“

O kaip jautėsi tie, kurių žaizdos žiojėjo visiems prieš akis? Kaip reikėjo išlikti žmogumi negalint pažvelgti į save veidrodyje? XX a. pr. plastinė veido chirurgija žengė pirmuosius žingsnius, todėl tik daliai karių atsirasdavo proga gultis ant operacinio stalo. Apskritai, veido sužalojimai laikyti viena iš svarių priežasčių veteranui gauti pensiją, nes šios traumos, anot istorikės Suzanos Bienoff, „kenkė žmogaus socialinei egzistencijai.“ Tokių nelaimėlių psichologiją meistriškai atskleidžia prancūzų rašytojo Marc Dugain romanas „Karininkų palata“ (La Chambre des officiers, 1998), pelnęs ne tik daugybę literatūros apdovanojimų, bet 2001 m. ekranizuotas kine (rež. François Dupeyron). Monstrais virtę žmonės manė neturintys ateities, kol viena amerikietė tapo jų gelbėtoja.

Anna Coleman Watts Ladd kaukės

Sugrįžę iš pragaro

Didžiausia Pirmojo pasaulinio karo tragedija buvo pats karo pobūdis, sąlygotas pramonės technologijų, kurių negailestinga ir neišvengiama pažanga nusinešė milijonus gyvybių. Prišnerkštuose apkasuose lindėję kareiviai, anot amerikiečių chirurgo Fredo Albee, tuomet dirbusio Prancūzijoje, „nesuvokė kulkosvaidžių grėsmės. Jie manė tiesiog kyštels galvą virš parapeto ir nespėjus kliudyti kulkai vėl pasislėps.“ Tačiau klydo! Šalmai, turėję apsaugoti nuo mirtinų galvos traumų, dažnai neatlaikydavo šūvių krušos ir skilę sužalodavo vyrų veidus. „Tai skambėjo lyg kas sviestų stiklinį butelį į porcelianinę vonią, – prisiminė vienas amerikiečių kareivis 1918 m. birželio popietę, kuomet vokiečių kulka įsmigo jo kaukolėje. – Rodos, ant manęs užvirto kalkių statinė, nes aplinka nusidažė baltai.“ Šitaip prasidėdavo ilgas sužeistojo gydymo kelias. Iš pradžių, auką gabendavo į laikiną nukentėjusių stotį. Tačiau didelių mūšių metu eiliniams kareiviams ten suteikdavo tik pačią elementariausią medicininę pagalbą, kuri beveik nieko nereiškė. Taigi galiausiai asmuo vykdavo į Paryžių ar Londoną, kur dirbo plastinės chirurgijos ekspertai. O tada laukė aibė operacijų.

Plastinė chirurgija tais laikais visiškai neatsižvelgė į veido estetiką. Vienas pirmųjų veido rekonstrukcijos chirurgų Haroldas Gilles 1950 m. teigė: „Priešingai nei šiandieniai studentai, kurie pradeda nuo nedidelių randelių pašalinimo ir baigia zuikio lūpa, mes staiga turėjome atkurti pusę veido.“ Juoba, pirmas susitikimas su pacientais kėlė nemenką šiurpą. Slaugė Enida Bagnold rašė: „Jis gulėjo profiliu į mane. Tik jis neturėjo profilio, pagal kurį atpažįstame vyrą. Jis atrodė lyg beždžionė, turėjo vien nelygią kaktą ir atsikišusias lūpas – nosis ir kairė akis buvo dingę.“ Taigi seselėms nuolat kartota: „Visada žvelkite tiesiai vyrui į veidą. Prisiminkite, jis stebi jūsų reakciją.“ Siekdamas atkurti kuo tikslesnius bruožus, H. Gilles ėmė bendradarbiauti su menininkais, kuriems tai atrodė proziškas užsiėmimas. Antai, skulptorė Kathleen Scott, dirbusi su minimu chirurgu, prisipažino: „Vyrai be nosių yra labai gražūs ir primena antikines skulptūras.“ Galop, H. Gilles Londono priemiestyje įsteigė Karalienės Meri ligoninę, kuri funkcionavo kaip viena pirmųjų veido plastinės chirurgijos klinikų pasaulyje. Be to, jos parke sustatė mėlynus suoliukus, kaip įspėjimą praeiviams, jog čia sėdintys asmenys gali sukrėsti savo išvaizda.

Anna Coleman Watts Ladd kaukės

Visgi labiausiai jaudino pačių sužeistųjų požiūris į save. „Psichologinis efektas, kurį patiria žmogus, visą gyvenimą priverstas baimintis pats savęs ir kitų, yra nenusakomas žodžiais,“ - teigė F. Albee. Prancūzai vadino juos „mutilés“ (suluošinti) arba „Gueules cassées“ (sudaužytos marmūzės). Nors iš ligoninės palatų buvo išnešami veidrodžiai, tačiau netyčia save išvydę ligoniai alpo iš šoko. Ir net atlikus daugybę operacijų vyrams rodės sudėtinga pritapti visuomenėje. Jie drovėdavosi savęs ir minėjo „Medūzos efektą,“ t.y. praeivių siaubą, matant jų suirusius skruostikaulius ir tuščias akiduobes. Taigi neištvėrę graužaties, dažnas tiesiog nusižudydavo.

Gabi skulptorė

Iš Pensilvanijos valstijos (JAV) kilusi Ana Coleman Watts nuo jaunystės dievino meną, todėl po mokyklos išvyko studijuoti skulptūros į Paryžių bei Romą. Grįžusi į gimtinę, mergina 1905 m. ištekėjo už gydytojo-pediatro Maynardo Ladd‘o ir persikėlė gyventi į Bostoną. Jos vyras, matyt, buvo liberalių pažiūrų, kadangi leido sutuoktinei toliau užsiimti mėgstamu darbu. Taigi A. C. Ladd trejus metus studijavo prestižinėje Bostono muziejaus mokykloje, žymaus amerikiečių skulptoriaus Bela Pratt studijoje. Būtent čia jos talentas prasiveržė su trenksmu. Dėl savo neoklasikinių skulptūrinių biustų bei šelmiškų bronzinių nimfų, puošusių viešuosius fontanus, moteris tapo tikra vietos įžymybe. Skulptorės kūrinius noriai užsakinėjo, idiliško grožio išsiilgusios, aukštuomenės damos. Ironiška, tačiau šiandien meno kritikai šiuos kūrinius laiko neoriginaliais. Visgi A. C. Ladd buvo viena produktyviausių Bostono menininkių; ji ne tik kūrė skulptūras, bet taipogi rašė knygas, dėstė paskaitas. Anot istoriografijos, moteris siekė, kad visi jos darbai stovėtų viešose erdvėse, pavyzdžiui, kryžkelėse, parkuose ir taip „išreikštų prigimtines žmonių svajones bei džiaugsmą.“ Tad A. C. Ladd buvo viena tų nuostabių savo laikmečio moterų – skulptorių, kurios įkvėpė šiai sričiai naujo gyvybingumo. Šiandien Bostono viešajame parke praeiviai gali žavėtis jos kurtomis Tritono vaikus vaizduojančiomis fontano skulptūromis.

Anna Coleman Watts Ladd kaukės

Menininkės populiarumas nesumenko net prasidėjus karui. 1915 m. ji eksponavo savo kūrinius Panama-Pacific parodoje, San Franciske. Be to, prisidėjo įkuriant Bostono menininkų gildiją, kur 1916 m. vadovavo vienos – moters parodai. Apie renginį dienraštis „Boston Evening Transcript“ rašė: „40 ar daugiau skulptūrinių kūrinių sukurtų Anos Coleman Ladd... rodo nenuilstamą menininkės energiją... Ji neabejotinai yra kupina idėjų apimančių simbolines, alegorines ir įsivaizduojamas skulptūras.“ Žinoma, nedera užmiršti moters literatūrinio įdirbio. Ji išleido du romanus, iš kurių garsiausias – „Kandidas avantiūristas“ (The Candid Adventurer, 1913). Lyg nujausdama ateitį, autorė pagrindiniu herojumi romane pasirinko portretistą Žeromą Leigh, kuris yra apsėstas išorinio grožio ir negeba vertinti žmonių vidaus. Vis dėlto lemiamą vaidmenį A. C. Ladd gyvenime suvaidins 1917 m., kuomet jos dėmesį patraukė britų skulptoriaus Francio Dervento Vudo straipsnis apie plastines operacijas. Šis asmuo karo metais Londone įkūrė „Sužalotų veidų kaukių skyrių,“ kurį kareiviai šmaikščiai vadino „Skardinių nosių krautuvėle.“

„Aš bijojau grįžti namo...“

Jei ne vyro pažintys, A. C. Ladd būtų niekada nepadėjusi veteranams. Karo metais M. Ladd‘as buvo paskirtas į Amerikos Raudonojo kryžiaus vaikų skyrių Tulyje (Prancūzija) bei medicinos klausimais patarinėjo fronto zonose. Tad jo žmona užmezgė ryšius su Raudonuoju kryžiumi, kuris sutiko finansuoti studijos atidarymą. Kaip teigė pati skulptorė, ji troško savo darbu atsidėkoti kariams, „drąsiems beveidžiams vyrams,“ paaukojusiems viską tėvynės labui. Taigi 1917 m. gruodį, po ilgų konsultacijų su F. D. Vudu, ji atidarė „Portretinių kaukių studiją“ Paryžiuje. Tiesa, ši įstaiga išsiskyrė savita atmosfera. Čia lankęsis amerikiečių žurnalistas rašė: „Tai didžiulė šviesi studija, viršutiniame namo aukšte, į kurią patenkama per žavų kiemą, apsodintą gebenėmis bei išpuoštą skulptūromis.“ A. C. Ladd buvo pasiryžusi pacientams sukurti jaukią ir svetingą erdvę; kambariai skendėjo gėlėse, o ant sienų kabėjo „atvirukai, Prancūzijos ir Amerikos vėliavos bei eilės gipsinių atvaizdų išlajų.“ Negana to, skulptorė mokė savo keturis asistentus su atvykėliais pokštauti ir nekreipti dėmesio į jų atgrasią išvaizdą. Ji teigė: „Žmonės yra įpratę matyti vyrus be rankų ir kojų, bet niekada neįpras prie subjaurotų veidų.“

Apskaičiuota, jog Didžiojo karo metais, veido traumas patyrė 20 tūkst. kariškių. Visgi norint papulti į A. C. Ladd studiją reikėjo gauti Raudonojo kryžiaus rekomendacinį laišką. 1918 m. skulptorė paaiškino savo įstaigos tikslą spaudai. „Mūsų darbas prasideda ten, kur baigia chirurgai. Nesiruošiame gydyti. <...> Žinoma, pagrindinis sunkumas gaminant kaukes yra taip preciziškai atkurti abi veido puses, kad juose neliktų grotesko. Kaukė, kuri neatrodo kaip asmuo, kurį pažįsta giminaičiai, yra tokia pat prasta, kaip subjaurotas veidas.“ Beje, pastarasis veiksnys atsispindi šaltiniuose. H. Gilles minėjo išsigandusius vaikus bėgusius nuo veterano tėvo, kurio kaukė buvo prastai pagaminta. Taigi, kai chirurgai sutvarkydavo žaizdą ir atlikdavo bent kelias, pradines, operacijas, asmuo keliaudavo pas A. C. Ladd. Ši, iš pradžių, asmeniškai padarydavo gipsinę jo veido išlają, pagal kurią, vėliau daryti moliniai arba plastelininiai atspaudai. „Atspaudai tiksliai atkurdavo paciento veido bruožus su dalinai išplėštu skruostikauliu, dingusia nosimi ar beake akiduobe,“ – rašė britų žurnalistas Ward Muir dirbęs F. D. Vudo sanitaru. Šis plastelininis atvaizdas tapdavo vėlesnio portreto pagrindu. Studijos savininkė pacientams liepdavo atsinešti savo nuotraukas iki karo, pagal kurias atkurdavo bruožus kaukėse. Anot šaltinių, kaukės gamintos iš 32 colių storio cinkuoto vario ar, kaip pastebėjo liudininkė, „vizitinės kortelės plonumo;“ jos svėrė vos 4-9 uncijas (priklausomai nuo dydžio), o prie galvos tvirtintos lyg akiniai. Toks „dirbinys“ kainavo 18 dol. (tuomet itin maža suma). Tad, iki 1919 m. A. C. Ladd pagamino 185 kaukes; F. D. Vudo sukurtų kaukių skaičius greičiausiai buvo didesnis, nes įstaiga veikė ilgiau.

Visgi didžiausias iššūkis buvo metalinę kaukę nuspalvinti. Po eksperimentų su aliejiniais dažais, kurie greitai nusilupdavo, A. C. Ladd pradėjo naudoti tvirtus emalio dažus. Jie nebluko ir turėjo pilkšvą mėsos atspalvį. Skulptorė spalvindavo kaukę ją dėvint pacientui, kad atkurtų kuo tikslesnę odos spalvą. „Odos spalva apniukusią dieną tampa šviesesnė, o saulėtą – išblyškusi ir pilka, todėl reikėjo sukurti kažką per vidurį,“ – rašė Grace Harper, Mutilés perauklėjimo skyriaus vyresnioji. Taigi A. C. Ladd privalėjo ne tik derintis prie oro sąlygų, bet ir pamėgdžioti melsvą, ką tik nuskustų, skruostų atspalvį. Likusios detalės, tokios kaip antakiai, blakstienos, ūsai ar žandenos darytos iš tikrų plaukų arba, F. D. Vudo studijoje, iš sidabriškos alavo folijos. Įdomu, kad A. C. Ladd netgi, paprašius kariams, išpjaudavo kaukėje specialią ertmę įstatyti cigaretę.

Smitsonijaus muziejaus archyve saugomas A. C. Ladd archyvas leidžia mums išgirsti pačių kareivių balsus; kiekvienas jų apsilankęs studijoje atsiųsdavo savininkei padėką. Vienas pacientas rašė: „Dėkoju jums, kad turėsiu namus. Moteris, kurią myliu, daugiau niekada nelaikys manęs atstumiančiu, nors tam turi visišką teisę." Tuo tarpu apie kitą atvykėlį 1919 m. skulptorė rašė: „Vienas pas mus atėjęs kareivis buvo sužeistas praeitais metais ir visą tą laiką negrįžo namo. Jis nenorėjo, kad motina matytų kaip siaubingai atrodo. Iš viso jo veido buvo likusi tik viena akis, o po 50 operacijų...jis atėjo pas mus.“ Visgi A. C. Ladd pastebėjo, jog kaukės nėra ilgaamžės, jos dažniausiai susidėvėdavo per kelerius metus. „Jis nuolat dėvėjo kaukę, nors toji buvo sulamdyta ir atrodė siaubingai,“ – rašė ji apie vieną pirmųjų savo pacientų. Deja, tačiau neišliko nei vienos A. C. Ladd pagamintos kaukės, nes sužeistieji su jomis, matyt, buvo palaidoti. Jos studija gyvavo iki 1920 m. Grįžusi į JAV, moteris uoliai dalino interviu apie savo darbo specifiką, o 1932 m. apdovanota Prancūzijos Garbės legiono ordino Didžiuoju kryžiumi bei Serbijos Šv. Savos ordinu. Net ir susidūrusi su karo tragizmu, A. C. Ladd neapleido skulptūros, nors po darbo Prancūzijoje, jos kūriniuose išnyko lyrizmas. Ji mirė 1939 m. Santa Barbaroje.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (4)