– Mados dizainerė ir mokslų daktarė, moteris kuri puikiai suderina intelektą ir glamūrą. Kodėl tau reikėjo daktaro laipsnio?

– Pirmiausia pataisysiu, esu menotyros mokslų daktarė. Man kaip tik patinka viską derinti, patinka visapusiškumas, kai moteris gali save išbandyti įvairiais rakursais įvairiose srityse. Manau, kad tai moters stiprybė. Kodėl reikėjo laipsnio? Viena vertus, gal dėl to, kad mano šeimoje ir mama buvo mokslų daktarė, ir tėtis profesorius, ir kiti giminaičiai dažniausiai iš akademinės srities. Tai kaip ir natūrali tąsa, o kita vertus, man visada įdomus teorinis diskursas. Vien tik būnant mados pasaulyje, dirbant praktiškai, pasigendu tam tikro gylio. Doktorantūra man suteikė intelektualinę pusę, kuri ne dažna mados pasaulyje.

– Į kokią sritį gilinaisi?

– Mano disertacijos tema – „Kasdienybė, kaip kūrybos inspiracija“, būtent drabužių dizainerio darbe.

– Ar šis klausimas kilo natūraliai, galvojant apie savo kūrybą, kas tave įkvepia?
– Taip, pastebėjau, kad dažnai mano kūrybinės idėjos kildavo iš įvairiausių kasdieniškų dalykų, man jie atrodydavo inspiruojantys, įkvepiantys, ypač kai atsirado dukrytė Leonarda. Kūrybiniai procesai nesustoja, įkvėpimo jiems dažniausiai ieškodavau mane supančioje aplinkoje ir supratau, kad tai gali būti visavertis inspiracijos šaltinis. Žvelgdama plačiau pastebėjau, kad panašiu principu dirbo net ir daugelis garsių pasaulio mados namų.

– Ar buvo atradimų, kas tave nustebino rašant disertaciją? Tai buvo metas, kai galėjai analitiškai pasižiūrėti ir į kitų dizainerių biografijas, jų kūrybinius sprendimus.

– Man buvo įdomu, kaip šis fenomenas reiškėsi pastarojo dešimtmečio mados industrijoje. Įdomu, kaip yra paneigiamos tam tikros kategorijos, kai gilias, istorines šaknis turintys prekės ženklai, turintys savo filosofiją, kurių klientų bazė yra kilmingi asmenys, karališkos šeimos pastaraisiais sezonais fokusuojasi į tai, kas jiems yra priešinga. Pavyzdžiui, gali vykdyti kolekcijos pristatymą elementariam prekybos centre, rankinukai gali būti kasdieniškų formų, kaip pieno pakelis arba priminti mėsos pakuotę. Kada yra žaidžiama kontrastais ir tuo, kas paneigia prekės ženklo identitetą.

– Tai noras šokiruoti ar parodyti, kad mes arti visų, arti kiekvieno?

– Manau, tai yra susiję su tuo, kad mada atspindi laikmetį, lyg atspėja tas jausenas, tendencijas, ko žmonės norės. Jeigu prekės ženklas nori išlikti aktualus, jis visada turi prisitaikyti ir būtent ilgas tradicijoms turintiems madų namams tai yra irgi labai aktualu.

– Kalbant apie prisitaikymą. Prieš 10 metų ryškiausiai sužibėjai su savo drugeliu. Ar iš karto supratai, kad čia sėkmės garantas, kad drugelis patinka žmonėms ir gali gyventi ilgai?

– Drugelis tapo žinomas plačiau, o prieš tai kurtos konceptualios kolekcijos buvo žinomos ir vertinamos labiau profesionalų. Drugelio idėja leido pajausti finansinę nepriklausomybę, nes kiekvieno prekės ženklo svarbiausia dalis, kaip jis sugebės suderinti kūrybinę ir industrinę puses. Gali būti labai įdomi konceptuali kolekcija, bet jei ji bus suprantama tik siauram profesionalų ratui ir neturės jokio rezonanso su visuomene, tai žmonės nenorės rūbų įsigyti, tada visa tai praranda savo prasmę. Kai mano kūryboje atsirado drugelis, pamačiau, kad jis žmonėms iš tikrųjų patinka ir man pačiai patinka. Tai toks simbolis ir ženklas, kuris labai imlus įvairioms plėtotėms, interpretacijoms ir man leidžia jau 10 metų su juo dirbti.

– Turiu dar du klausimus apie drugelį. Ar tu jį susapnavai, pamatei savo vizijose, meditacijose, ar buvo kažkoks labiau praktinis šio simbolio atradimas? Kaip drugelis atsirado?

– Ne, viskas atsirado ganėtinai savaime, nes aš iš tikrųjų kūryboje mėgstu įvairius simbolius, iš populiariosios kultūros atėjusius, esu naudojusi, tarkim, musmirės simbolį. Bet būtent drugelis sulaukė tokio populiarumo.

– Dėl to kad gražus? Kaip pati paaiškini?

– Tai yra toks mielas dalykas, kad turbūt nėra žmogaus, kuriam nepatiktų arba keltų neigiamas emocijas.

– Kaip drugelis keitėsi per 10 metų?

– Pati forma nekito, bet kito įvairūs raštai, marginimo būdai, būtent tai, kaip aš su juo dirbu audinyje. Tai labai artima tikrojo drugelio specifikai, nes kiekvienas būna skirtingas.

– Prieš penkerius metus esi sakiusi, kad „miesto moteris yra šiek tiek princesė“. Ar ji vis dar tokia ir yra tavo akimis?

– Tiksliai neprisimenu, kokiame kontekste tai sakiau, bet galbūt turėjau omeny, kad man patinka toks požiūris į gyvenimą, kada tu gali jaustis šiek tiek princese, jeigu tu to nori.

– Kada pati jautiesi princese?

– Man tiesiog patinka, kad ir specialiai susikurti nuotaiką, nes tai padeda pakilti nuo kasdienybės, neleisti jai visko užgožti, gali leisti sau svajoti. Bet iš esmės, manau, kad moteris gyvenime turėtų orientuotis į savo jėgas. Jeigu gali pati viską susikurti, esi nepriklausoma.

– Paryžiuje koncerte drugelis suplazdeno ant pop muzikos žvaigždės Ritos Oros kūno. Tai buvo momentas, kai visa žiniasklaida parodė drugelius pasauliui, tapo žinoma, kad tai Agnės Kuzmickaitės prekės ženklas. Pačią nustebino ar žinojai iš anksto, kad taip bus?

– Nustebino, nes tiksliai nežinojau, ar ji apsirengs ir kada apsirengs. Buvo labai malonu ir šaunu, kad pasirinko būtent mano kurtą rūbą, kad tai buvo visas „outfitas“ nuo galvos iki kojų.

– Kaip vyksta šis procesas, kaip iki Ritos Oros nukeliavo kostiumas?

– Ne paslaptis, kad ne vieną sezoną stengiuosi pristatinėti savo kolekcijas ir už Lietuvos ribų. Kalbant apie pasaulinio lygio žvaigždes, normalu bendradarbiauti su stilistais, kurie show room‘uose ieško įvairių drabužių, kuriais galėtų žvaigždes aprengti.

– O pačiai šis pasirodymas yra tiesiog malonus momentas, kad pastebėjo, ar yra kažkoks grįžtamasis ryšys?

– Dažniausiai visi klausia, kas iš to jau kitą dieną, bet procesai taip greitai nevyksta. Galbūt kažkas gali vystytis ir plėtotis, bet tai užima laiko, žingsnelis po žingsnelio gali kažkas įvykti. Visi pristatymai iš tikrųjų yra mados verslo dalis, galime įvardinti tai kaip investiciją į marketingą, tai kiekvieno dizainerio sugebėjimas, pasitikrinimas, ar sugebama iš to turėti naudos. Negalėčiau sakyti, kad aš jau esu tarptautinėje arenoje pilnavertiškai. Gal daugiau kelyje. Kaip kiekvienam žaidėjui norisi žaisti pagrindinėje A lygoje, taip ir man norisi būti arčiau to tikrojo madų pasaulio ir aš jaučiu potencialą savyje. Gal tai nekukliai skambės, bet aš to noriu ir to siekiu, kitas klausimas, kaip tai pavyks.

– Nebijai kalbėti, kad mada yra komercinė, kad yra visiškai normalu dizaineriui siekti komercinio įvertinimo.

– Man atrodo, kad apie tai nekalbėti, tai yra lyg nesiorientuoti mados pasaulyje. Pavyzdžiui, jei kalbame apie aukštąją madą ir pagrindinius prekės ženklus, kurie pristatinėjami Paryžiuje, kuriais visi žavisi, tai reikia suvokti, jog ten pristatinėja didžiulės korporacijos, o dizaineriai yra tik samdomi darbuotojai, jų paskirtis kurti tokius drabužius ar aksesuarus, kurie kelia pardavimus. Jeigu pardavimai krenta, dizaineris yra atleidžiamas. Man nelabai aišku iš kur kyla mitas apie vien tiktai meną madoje. Aišku yra dizainerių, kurie yra vien tik menininkai, kurie, kaip menininkai, save išreiškia per rūbus, bet tai nereiškia, kad jie geresni dizaineriai arba blogesni dizaineriai.

– Susidaro įspūdis, kad labai strategiškai žiūri į savo karjerą, profesinę sėkmę.

– Taip, gal toks įspūdis yra. Manau, kad siekiant karjeros turi ją planuoti. Kalbant apie mados pasaulį, planavimas – svarbiausias dalykas. Dar nėra pasibaigęs vienas sezonas, jau strateguojamas kitas.

– Mados korporacijose dizaineriui nereikia rūpintis daugeliu dalykų – marketingu, pristatymų logistika ir panašiai. Kas pačiai sunkiausia, kai esi viena?

– Savo profesiją mėgstu, nėra taip, kad man kažkas sunku. Žinoma, visuomet kyla darbinių klausimų: biudžeto formavimas, strategavimas, kūrybinių idėjų derinimas su praktiškom, kelių paieškos, kaip plėsti savo kūrybos geografiją.

– Nesinorėtų būti vienu iš samdomų dizainerių didelėje korporacijoje?

– Iš vienos pusės, gal ir norėtųsi, bet iš kitos, kai gilinausi į jų darbo specifiką, mačiau, kiek ten daug yra įtampos, kokie aukšti reikalavimai dizaineriams. Be to, jie yra tiesiog samdomi darbuotojai. Per keletą pastarųjų sezonų matėme, kokios rokiruotės vyko pagrindinių mados namų, direktorių kėdėse, nesunkiai pastebėsite, kad net užlipus į tą vadinamą olimpą, po kelių nesėkmingų sezonu dizaineris gali likti užmarštyje. Per pasaulinę žiniasklaidą nuskambėjo keletas, atrodė, labai sėkmingų dizainerių savižudybių. Pasimatė, kad iš tikrųjų verslas buvo skolose, turėjo begales problemų, tad viešumoje dažnai matoma tik glamūrinė pusė. Kadangi gyvenu Lietuvoje ir nedirbu jokioje didelėje korporacijoje, viskas žymiai lanksčiau ir aš tą labai vertinu. Ilgainiui norisi turėti gyvenimo būdą, kuris leistų pasimėgauti tuo gyvenimu ir procesu, o ne tik būti nuolatiniame bėgime ir įtampoje.

– Septintosios tavo kolekcijos tema filosofinė – savirealizacija ir sąmoningumas. Kodėl?

– Kai galvojau apie kolekciją, šitos sąvokos atrodė svarbios. Buvau išgirdusi mintį, kad pagal tai, kiek žmogus sugebėjo gyvenime save realizuoti, galima būtų pamatuoti, kiek jis vertingai gyveno, kiek buvo laimingas, kiek įvykdė misiją, kuri jam buvo skirta. Man pačiai svarbu jausti, kad tai, ką darau, veda link savęs kaip asmenybės išsipildymo, jaučiuosi, kad einu teisingu keliu. Man visada atrodė svarbus sąmoningumas: sąmoningai suvokti, ką darai, suprasti, kur nuves sprendimai. Mane stebina, kai žmonės visą gyvenimą nedėję jokių pastangų stebisi, kad jiems kažkas nepavyko. Mano gyvenimas niekas neįvyksta netikėtai, visada turi būti bent jau minimali pastanga.