– Kada paskutinį kartą turėjote šautuvą rankose?

– Per paskutinius septynerius metus du kartus vežiau kolegas pasilinksminimui į šaudyklą. O mano ginklai tuos pačius septynerius metus laimingai ilsisi dėžėje saugykloje.

– Ir kaip jums sekėsi, kai paskutinį kartą buvote šaudykloje?

– Įgūdis turbūt prarastas visiems laikams. Mūsų sportas ilgaamžis ir tą įgūdį galbūt būtų galima atnaujinti, bet... Profesionalas, kuris nori bent šiek tiek kažko pasiekti, bent jau finalo ar dešimtuko Europoje ar pasaulyje, turi iššauti tam tikrą nemažą kiekį šovinių, skaičiuojama apie dešimt tūkstančių, kad įgūdis vėl atsirastų. Po ilgos pertraukos įgūdį atgaminti galima, stebuklų būna, bet retai.

– Su kiek skirtingų ginklų jūs šaudėte?

– Profesionalui ginklas yra gaminamas asmeniškai, yra tam tikros detalės, kurios pritaikomos pagal rankos ir veido formą. Skirtingų gamintojų ginklų mechanizmai skiriasi. Pradėjęs šaudyti vieno gamintojo ginklu, sportininkas labai retai keičia į kito gamintojo.

– Esate sakiusi, kad pradėjote šaudyti, kai buvote 12 metų mergaitė. Nejau neieškojote kitų populiaresnių sporto sričių?

– Buvo, bet ganėtinai neaktyviai. Sakyti, kad iš karto „prikibo“ vaikui šaudymas, būtų šiek tiek neteisinga. Šautuvas didelis, jis labai skaudžiai „mušėsi“. Kaip kiekvienas sportas, taip ir šaudymas, susideda iš daugybės mozaikos ir tą mozaiką susidėlioji. Jei pavyksta jos neišbarstyti, atsinešti į varžybas, tai šansų, kad šaudysi gerai yra daug. Kiekvienam sportas susidaro ne tik iš treniruočių metodikos, bet ir iš psichologijos, mitybos, poilsio, bendro fizinio parengimo ir viso kito. Netgi tokia sritis, kaip poilsis, jeigu jinai „iškrenta“, tada šansų pasiekti aukštų rezultatų nedaug. Naiviai įsivaizduoja tie, kurie niekada nesportavo, kad kuo daugiau treniruojiesi, tuo geriau pasirodys, tai visai netiesa. Treniruotis reikia ne daugiau, o protingiau ir atitinkamai reikia susidėlioti viską – ir psichologiją, ir poilsį.

– Grįžkim prie tos mergaitės – kodėl šaudymas jus taip paviliojo, kad nuėjote net iki olimpiados?

– Iš pradžių paviliojo ne tiek šautuvas, kiek smagi kompanija. Paskui konkurencija, noras pataikyti daugiau, noras padaryti geriau. Tie kurie sako, kad fizinis aktyvumas yra gerai, o sportas yra blogai, jie nesupranta, kad mūsų prigimtis yra tokia, kad mes būdami net darželinukais jau norime varžytis ir būti geresniu už kitus. Varžymosi momentas, tikslo siekimas ir noras padaryti geriau, manau, jis visiems būdingas. Kai jau užkabina tas „kablys“, tada jo nukibti sunku.

– Iki šiol nėra sportininkų, kurie būtų pasiekę tiek, kiek jūs šioje sporto šakoje. Su kuo jūs varžėtės?

– Su vaikinais. Ir visą laiką tikėjau, kad aš už juos neprastesnė. Kartais pakliūdavau į komandas tarp vaikinų, nors, kaip žinom, daugumoje sporto šakų vyrų rezultatai aukštesni, bet aš iš visų jėgų stengdavausi nenusileisti. Vėliau buvo Sovietų Sąjungos rinktinė, ten buvo kitas gyvenimas, kitas varžymasis, atsidarė horizontai ir galimybės išvažiuoti į Europą, į pasaulį.

– Kada Jūs ar tėvai supratote, kad ši sritis yra jūsų?

– Niekada. Mano mamos mėgstamiausias pasakymas – iš to duonos nevalgysi. Jie man netrukdė, bet ir neskatino, o vėliau, kai suaugau, tai nesikišo.

– Ką pasakytumėte tėvams, kurie svarsto, ar leisti vaiką į sporto būrelius, nes profesionalo auginti neketina?

– Jeigu palygintumėte paauglius sportininkus su nesportuojančiais paaugliais, galėtume pamatyti skirtumą savybių, kurias būtent sportas ugdo: pasitikėjimą savimi, atsakingumą, sprendimų priėmimą, savarankiškumą. Labai svarbu būti tarp skirtingų žmonių. Man sportas kažkada visiškai išmušė blogąja prasme nacionalistinį požiūrį. Kai tave aplenkia ar nugali kitos tautybės, rasės vaikinas ar mergina, supranti, kad visi mes turime vienodas galimybes. Šitas irgi labai svarbu, sportas daug savybių ugdo, jau nekalbant, kad jauname amžiuje labai gerai formuoja kūną, kaulinę sistemą.

– Pati saldžiausia jūsų pergalė?

– Niekas nesiginčys – olimpinis auksas. Pirmosios pergalės aš neatsimenu. Manau, tuo metu dar nesupratau, kiek tai daug reiškia, net ir didelių pergalių atveju ne iš karto supranti jų svarbą. Tame pačiame Sidnėjuje, kol atsipeikėjau, kad staiga nieko nebereikia daryti. Buvo lyg žiaurios darboholiko pagirios.

– Jūsų laimėtas auksas – pirmasis ir šioje srityje iki šiol vienintelis medalis Lietuvos istorijoje. Kai vykote į Sidnėjų, jautėte kad čia realiai vienintelis šansas gauti medalį, gal net nesvarbu kokios spalvos?

– Šiose sporto šakose net patekimas į olimpiadą, tą 20-tuką moterų iš viso pasaulio, yra labai sudėtingas, nes vien Europoje yra labai daug šaudančių. Aš buvau tikrai labai gerai pasiruošusi, paskutinėje stovykloje retai prašaudavau. Susiradau psichologą, nes reikėjo susitvarkyti su kelių paskutiniųjų metų nesėkmių bagažu. Laikas buvo labai nepaprastas. Atėjus į varžybas jaučiau, kad esu gerai pasirengusi, bet ėmė didelis jaudulys. Mano sporto šakoje į taikinį galima šauti du kartus, bet antruoju šūviu pataikyti įmanoma tik tada, jei padarei labai nedidelę klaidą pirmu šūviu. Aš Sidnėjaus olimpiadoje pirmąjį taikinį prašoviau, labai prastas ženklas, nuteikia neigiamai. Antrą pataikiau antru šūviu, trečią – antru, ketvirtą – antru, taigi, viskas ėjosi gana prastai , o tuo metu prieš mane stovėjusi japonė iššovė į žemę, tas nutinka labai retai. Kol jai rašė įspėjimą, supratau, kad jai dar blogiau nei man ir tas supratimas suteikė palengvėjimą ir tada įėjau į vėžes.

– Ar jaudulys yra pagrindinis pralaimėjimo faktorius tokio lygio varžybose?

– Jaudulys neatsiejamas, bet niekada nežinai, kas gali pakišti koją: oras, vėjas. Mažiau į tai kreips dėmesį tas, kuris psichologiškai stipresnis. O į Olimpines varžybas visi atvažiuoja gerai pasirengę, visi iki vieno.

– O kas padeda atsitiesti po nesėkmės?

– Žinoma, kiekvienam labai sunku yra nesėkmė. Kai kas ne taip startavo, kai kas pavėlavo... Neseniai turėjome pavyzdį ir visa Lietuva piktinosi, kai diskvalifikavo Daną Rapšį už sujudėjimą, bet tokios yra taisyklės – sujudėjo ir jį diskvalifikavo. Sportininkai tai priima šiek tiek lengviau, nes žino, kada yra klaida, o kada jos nėra. Bet kiekvieną kartą pralaimėjimas yra nemalonus. Reikia tiesiog įsidėmėti, kodėl taip atsitiko ir tą nesėkmę paversti pamoka.

– Pakalbėkime apie artėjančias vasaros Tokijo olimpines žaidynes. Prieš keletą mėnesių vyko Europos čempionatas – turime du medalius. Jūs buvote nepatenkinta rezultatais.

– Šie medaliai, kuriuos turime prieš žaidynes – tik du medaliai – yra rodiklis. Mes jau seniai jaučiame nerimą ir prognozavome tokią baigtį, kai buvo imtasi drastiškų priemonių keičiant sportininkų rengimą. Kai nustojome rengti, teikti jiems paslaugas centralizuotai, neigiamus rezultatus labai gerai pamatėme per jaunimo olimpinius festivalius, per Europos žaidynes. Mūsų rinktinės gydytojas pasakė grubiai, bet manau teisingai: „Toks įspūdis, kad sportininkai į aukščiausio rango varžybas atvažiavo pasigydyti“. Taip būti negali, dabar, kai sportą perima Švietimo ir mokslo ministerija, jau kalbamės apie tai, kaip galėtume taisyti situaciją. Anksčiau visi olimpiečiai rengdavosi bendrai: juos aptarnaudavo, koordinuodavo jų pasirengimą Lietuvos olimpinio sporto centras. To nelikus ant federacijų užkrito sunkiai pakeliama našta. Centralizuotas rengimas leisdavo Lietuvai stovėti įvairiose lentelėse ir pagal iškovotų medalių skaičių.

– Šiuo metu vyksta atranka, kelialapių dalinimasis į Tokiją, kiek bus sportininkų Lietuvos rinktinėje?

– Sunku prognozuoti, bet labai svajojame apie 50 ir tai būtų 20-ia sportininkų mažiau nei anksčiau. Galutinai, kiek startuos, galime pasakyti, tik visiems startavus.

– Į ką dedate daugiausia vilčių?

– Į tuos, kurie jau dabar yra geriausi. Turbūt lengvoji atletika, penkiakovė, plaukimas, irklavimas ir kiti.