„Idėja gimė iš meilės grožiui, menui, kultūrai, istorijai, estetikos principams, o taip pat siekiui kurti jaukius ir išskirtinius namus. Ištekėjusi iš močiutės gavau dovanų šeimos porceliano servizą. Nepaprastai patikdavo jos pasakojimai apie jaukius vakarus, nėriniuotas staltieses, stalo sidabrą ir porcelianą: mano prosenelis grįžo iš Jungtinės Karalystės tarpukariu, nes giliai tikėjo laisvos ir jaunos Lietuvos idėja, buvo verslininkas, taip pat prisiekęs bukinistas – siųsdavosi iš Jungtinės Karalystės meno albumus ir kitas vertingas knygas. Kilo nostalgija tam gražiam laikui, noras pajusti to gyvenimo skonį, suprasti, kuo džiaugėsi, kuo didžiavosi ir ką brangino mano šeima tarpukario Lietuvoje – juk grožis yra istorinė sąvoka“, – apie „Subtilių atradimų“ pradžią pasakoja R. Žalakevičienė.
Anot unikalių ir retų daiktų nuolat ieškančios moters, daiktai – tai gyvoji istorija, pasakojanti, koks buvo gyvenimas, ko žmonės troško, kuo gyveno, kokios buvo mados, skonis, kuo džiaugdavosi ir dėl ko liūdėdavo.
„Man kiekvienas senovinis daiktas yra labai įdomus, nes per jį aš matau žmogų, meistrą, kuris jį sukūrė, dekoravo ir su pasididžiavimu bei meile išleido į gyvenimą. Dekoruoju namus senoviniais daiktais, nes taip nuolat supa istorija ir grožis, kuris ne tik suteikia gerų emocijų, bet ir pažadina kūrybiškumą. Pasaulyje, kurį užvaldė vartojimas ir masinė produkcija, šie daiktai kuria ne tik jaukių namų, bet ir asmens, gyvenančio juose individualumą. Dažniausiai toks daiktas yra likęs vienas vienintelis ir savitas arba tikrai pakankamai retas, kad tokį galėtum pamatyti kituose namuose“, – sako R. Žalakevičienė.
Iš kelionių su vyru Ramona vis grįždavo su vienu kitu puikiu atradimu: „Įsigydavome jų ir Lietuvoje. Labiausiai man patinka Belle Époque (1871 – 1914) laikotarpiu pagaminti daiktai. Labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje tiesiog klesti gero ir skanaus maisto kultas, tačiau yra labai svarbu ir jo pateikimo būdas, t.y. stalo dekoravimas, indai, įrankiai, aksesuarai. Šiomis idėjomis užkrėtėme šeimą, draugus – pirmosios kelionės ir buvo skirtos šiems asmeniniams poreikiams patenkinti.“
Anot moters, svarbu keisti žmonių nuomonę apie senovinius daiktus. „Sunkus mūsų tautos likimas, deja, sąlygojo tai, kad neišliko nei šie daiktai, nei jų naudojimo kultūra. Juk pasirinkimas savo namuose turėti senovinių daiktų, tai tam tikra investicija į save, tai daiktai, tampantys tavo istorija, atspindintys tavo gyvenimą, tavo šeimos šaknis, pomėgius, aistras. Meistrystė yra kitas svarbus aspektas. Su labai retomis išimtimis, niekas nebegamina daiktų taip, kaip gamino anksčiau. Mažai dabartinių daiktų yra pajutę meistro rankų šilumą, jo žvilgsnio meilę, pasididžiavimą ir džiaugsmą. Daugelis senovinių daiktų ištvėrę nepakitę ištisą šimtmetį, manau, kad puikiai tvers dar šimtą metų“, – pasakoja verslininkė.
Paklausta, kodėl verslą pavadino būtent taip, R. Žalakevičienė sako, jog subtilūs atradimai, visų pirma, yra gyvenimo būdas – kiekvieną dieną mėgautis nors mažu trupinėliu estetikos, hedonizmo ir laimės, atrasti stebuklą ir matyti grožį kasdienybėje.
„Atradimai yra besikeičiančios formos, gyva materija – šiandien tai gali būti senovinis puodelis, rankomis dekoruotas orientalistiniais motyvais, rytoj – besiskleidžiantis pumpuras, poryt – įtraukiantis romanas ar gera senų namų dvasia, kitą dieną – poezijos tomelis ar realybės dimensijas pakeičiantis filmas. Mūsų gyvenimas tiesiog perpildytas atradimais, tik reikia noro juos pamatyti. O subtilūs – todėl, kad buvimas švelniu, taktišku, jautriu, elegantišku, empatišku ir juntančiu mažiausius niuansus šiandien nėra madinga, bet kai pradedi ir pajunti tą magiją – be galo gera ir stebuklinga“, – sako moteris.
Dėl aistros atradimams metė teisininkės karjerą
„Nuo šių metų sustabdžiau savo 20-ies metų teisinio darbo karjerą, kuri teikė daug pasitenkinimo bei galimybių, ir dabar jau atradimams skiriu pagrindinį dėmesį.
Norėjau giliau pasinerti į fotografiją, senovinių knygų apie porcelianą tyrimus, kūrybą ir rašymą. Kaip aš juokauju, po 20-ies metų paaiškėjo, kad Alma Mater reikėjo studijuoti ne tik teisę ir ekonomiką, bet ir meno istoriją“, – šypsosi R. Žalakevičienė.
Unikalių ir retų daiktų dabar moteris ieško su vyru keliaudama po visą Europą. „Dalyvaujame aukcionuose, mugėse, aplankome vintažines ir antikvarines parduotuvėles, garsiausius blusų turgus. Ieškodami išlikusių antikvarinių ir vintažinių daiktų, ypač daug dėmesio skiriame porcelianui. Kruopščiai gilinamės į daiktų atsiradimo istoriją, išsamiai aprašome. Mūsų kuklus noras – į Lietuvą grąžinti geriausius meistrystės pavyzdžius, suteikti galimybę prisiliesti prie istorijos, įsigyti daiktus, kurie kažkada puošė gražiausius Europos, o gal ir prieškarinius lietuvių namus. Tenka sukarti ne vieną tūkstantį kilometrų“, – pasakoja R. Žalakevičienė.
Daiktai atsirenkami vadovaujantis pagrindiniu kriterijumi: „Ar aš norėčiau, kad šis daiktas puoštų mano namus? Jei taip, jei jis vertingas istoriniu požiūriu, jei kažkuo įdomus, išskirtinis – būtinai parvežu. Nors puikiai suprantu, kad grožio samprata yra reliatyvi – kas gražu vienam, gali visai nepatikti kitam, tačiau toks atrankos kriterijus pasirodė esąs pats geriausias. Renkamės vadovaudamiesi savo vidiniu grožio ir estetikos supratimu bei vedami širdies.“
Gausi šeima svajonių siekti nekliudo
Ramona su vyru – žinomu šalies aktoriumi Juliumi Žalakevičiumi, augina tris vaikus. Moteris sako, kad verslas nebūtų pavykęs be didžiulės vyro ir tėvų paramos.
„Mano vyras ir tėvai yra patys didžiausi mano veiklos gerbėjai ir palaikytojai. Be jų darbo ir palaikymo ši graži svajonė niekada nebūtų tapusi kūnu – už tai esu nepaprastai jiems dėkinga. Kelionėse mane lydi vyras – be jo ši veikla nebūtų įmanoma. Taip pat jis kuruoja ir daiktų siuntimo sferą: ypatingai svarbu gerai supakuoti tokią subtilią ir greitai dūžtančią prekę. Išvažiuoti nepavyktų, jei nepadėtų mano tėvai – jie su didžiule meile pasiaukojančiai rūpinasi berniukais, kol mes su vyru esame išvykę.
Esu mylinti ir mylima dukra, žmona ir trijų nuostabių berniukų mama – kuriems atskleisti šio pasaulio grožį, įskiepyti pagrindinius žmogiškumo, padorumo, empatijos, estetikos ir elegancijos principus, supažindinti su kultūra ir menu yra mano didžiausia pareiga. Kiekvieną dieną dėkoju už galimybę auginti vaikus laisvoje šalyje, už galimybę grąžinti į Lietuvą daiktus, kurie kažkada buvo brutaliai atimti ar sunaikinti“, – sako R. Žalakevičienė.
Moteris neslepia, kad kartais beprotiškas gyvenimo tempas išties išvargina, tačiau atneša ir didžiulį patirčių malonumą: „Ši veikla, tai mano kaip moters, kaip kūrybininkės įprasminimas. Mes, lietuvės, per amžius esam labai nepriklausomos, savarankiškos ir be proto užsispyrusios, juk jau Pirmojo Lietuvos Statuto nuostatai reguliavo moterų turto paveldėjimą, todėl turime didžiules galimybes dirbti ir kurti, tapti kuo tik panorėsime.
Kaip ir daugelis mamų, kasdien žongliruoju tarp šeimos ir darbo – kartais labai pavargstu – bet tai teikia didžiulį kūrybinį pasitenkinimą. Jau nuo studijų laikų esu įpratusi dirbti ir dieną, ir naktį. Toks tempas kartais rodos beprotiškas – bet pasaulyje tiek daug visko gražaus, o mums skirtų minučių tiek mažai, kad norisi sugerti į save visko kuo daugiau.“
