Tačiau Hunzos slėnyje (pasienyje su Kinija), bene labiausiai militarizuotame rajone, viskas yra priešingai. Čia netrūksta keliautojų, kuriuos traukia vienos pavojingiausių planetos viršukalnių.
Hunzos slėnyje vyrauja atšiauraus grožio peizažai ir retas oras, o giedromis naktimis padangę nušviečia beribiai žvaigždynai. Todėl žvelgiant iš aukštai, nedideli mūriniai nameliai primena tarp snieguotų viršukalnių išmėtytus lego kubelius. Ir visgi regionas išsiskiria neįtikėtinai feministine reputacija. Moterų raštingumas siekia net 100 proc. Jos dirba viešbučiuose, prekiauja turguose ir vakarais vaikštinėja be vyriškos palydos.
Anot žurnalisto Sam Dalrymple, „Čia kuriamos moterų sporto lygos, o kriketo žaidėjos, pavyzdžiui, Diana Baig, pelno tarptautinį pripažinimą.“ Kitaip tariant, tai liberali musulmonų salelė, supama ultra-konservatyvios Karakorumo puštunų bendruomenės.
Atokaus slėnio moterų tvirtybė žavi. „Šių moterų talentas kyla iš šimtmečius besitęsiančio sunkaus darbo, nešiojant 35 kg. svorį aukštyn – žemyn kalnų takais. Jų senelės taip darė, jų motinos taip darė ir jų vaikai ruošiasi taip daryti...Ir su šiuo talentu jos moko kitus žmones pasiekti aukščiausių kalnų viršukalnes,“ – teigia pakistaniečių kilmės dokumentinių filmų kūrėja Shehrbano Saiyid, pristačiusi filmą „Nežinomos alpinistės“ (The unknown mountaineers, 2018). Tad šioje erdvėje subrendo garsiausia šalies alpinistė Samina Baig, kuriai nė vienas pasaulio kalnas nėra per aukštas.
Taika ant pasaulio stogo
Dvidešimt devynerių metų alpinistė Samina Baig nori pakeisti pasaulį. Ir daro tai nuo savo gimtojo Šimšalio kaimo, Hunzos slėnyje. Šį nedidelį kaimelį mergina vadina „gražiausia vieta žemėje.“ Nenuostabu, Šimšalis niekad nepatyrė religinio ekstremizmo. Visgi labiausiai ją keri čia gyvenančių žmonių užsispyrimas. Duodama interviu „Explorersweb,“ mergina pažymėjo: „Šimšalio alpinizmas yra paveldo dalis. Mūsų protėviai pastatė kaimą žemiau ledyno, todėl bendruomenė ištvėrė atšiaurias sąlygas pasitelkdama alpinizmo įgūdžius. Proseneliai kopdavo stačiomis uolomis naudodami rankų darbo virves, medinius kuolus bei žvėrių ragus.“ Pati Samina išmoko kopti sulaukusi vos 4 metų; jos treneris – brolis Mirza Ali tapo alpinistu 15-os metų.
„Kai buvau maža brolis sakydavo, jog kai užaugsiu imsime kopti drauge,“ – šypsosi S. Baig, kuri priklauso Pakistano izmaelitų bendruomenei. Ir šie žodžiai virto pranašiškais.
2010 m. Mirza Ali ėmėsi vykdyti „Pakistan Youth Outreach“ ir „Satwa Gunar Project“ programas, kurių tikslas skatinti jaunimą bei šalies moteris užsiimti kalnų sportu. Siekiant rodyti pavyzdį, tais pačiais metais organizuota ekspedicija į Chashksin Sar viršukalnę (6400 m.), kurios metu didžiausias dėmesys skirtas aukštosios mokyklos 10 klasės mokinės S. Baig pirmajam žygiui su broliu. Lėšų stigo, todėl, anot Saminos, „avėjau įprastus kedus ir pasiskolinau iš pusbrolio šiltus drabužius bei parką.“
Tačiau rezultatas pranoko lūkesčius. Mergina ne tik pasiekė viršūnę, bet tapo pirmuoju tai padariusiu žmogumi istorijoje. Tad jos garbei viršukalnė pervadinta Saminos vardu. Kitais metais ji užkariavo Koh-i-Brobar viršukalnę („Lygybės kalną“). Jaunos merginos ryžtas įkvėpė daugelį. „Kai pamačiau iš skirtingų šalių į mūsų kaimą plūstančias moteris, norinčias dalyvauti žygiuose ar užsiimti alpinizmu, įgavau motyvacijos kopti toliau. Tad nuo 2010 m. mudu su broliu kopiame į kalnus už lyčių lygybę Pakistane.“ Visgi ryškiausiai Saminos žvaigždė sužibo 2013 m., kai surengta ekspedicija į Everestą.
Apmaudu, bet nedaugelis merginos tautiečių tikėjo šio žygio pergale. „Vienas žurnalistas pasakė, jog esu labai smulkutė; kaip galėsiu kopti?“ – prisiminė S. Baig. Nieko keisto, per 60 metų nei viena pakistanietė nebuvo užkopusi į Everesto ar bet kurią kitą 8 tūkst. metrų viršukalnę. O japonų alpinistė Junko Tabei tik 1975 m. tapo pirmąją moterimi pasiekusia Everesto viršūnę. Bet Saminos tai nesustabdė.
Duodama interviu „Newsweek“ ji teigė: „Jaučiausi kopianti dėl visų moterų, kurios neturi balso ar lygių teisių savo šalyse. Tuo norėjau sustiprinti jas“. Siekti tikslo trukdė prastos oro sąlygos. Mirza Ali savo tinklaraštyje žymėjo kiekvieną judviejų žingsnį, vis prašydamas skaitytojų už juos melstis. Galų gale, 7:30 val. ryte S. Baig pasiekė išsvajotą viršūnę, tapdama pirmąja Pakistano moterimi ir jauniausia musulmone įspaudusią pėdsaką žymiausio kalno šlaite. Beje, pirmasis pakistanietis užkopęs į Everestą buvo Nazir Sabir 2000 m. Jos brolis viršūnės nepasiekė, nes likus 248 m. sunegalavo, tad pasuko atgal ir leido seseriai įrodyti pasauliui, kad moterys tokios pat stiprios kaip vyrai.
Išgyventais jausmais Samina pasidalijo grįžusi į stovyklą: „Kai pasiekiau viršūnę man iš akių tryško ašaros. Jaučiausi labai gerai.“ Tiesa, ant pasaulio stogo ji buvo ne viena. Anot Nepalo turizmo departamento, tądien ant kalno užkopė 35 užsieniečiai lydimi 29 šerpų.
Tarp jų buvo indės seserys-dvynės Tashi ir Nugshi. Jos kartu su S. Baig ant viršukalnės viena greta kitos išskleidė Pakistano ir Indijos vėliavas, taip siųsdamos žinią apie dviejų valstybių draugystę bei taiką. Be to, britas Danielis Hughes, davė tiesioginį interviu BBC televizijai, kurį vadino „pirmuoju video skambučiu nuo Everesto.“
Viršūnėje Saminai užgniaužė kvapą. „Kai matote motiną žemę po savo kojomis, užlieja nuostabūs jausmai – tai tiesiog nepaprasta. Ir būti vienintele moterimi iš savo šalies, pasiekusią Everesto viršūnę – neprilygstamas jausmas.“ Dera pridurti, jog žygio finišas (gegužės 19 d.) pasirinktas neatsitiktinai. Šitaip jie pažymėjo 1953 m. gegužės 29 d. įvykusią pirmąją sėkmingą ekspediciją į Everesto viršukalnę, vadovaujant Edmundui Hilariui ir Tenzing Norgay.
Grįžusi į tėvynę, Samina sulaukė valdžios dėmesio. Vykdomosios Pakistano aukštikalnių klubo tarybos (PAC) narys Karrar Haidri teigė, jog S. Baig kilstelėjo Pakistano vardą pasaulyje: „Ji yra drąsi mergina, tad visas Pakistanas didžiuojasi ja“. Šią ekspediciją geriausiai įamžino Mirzos Ali kurtas dokumentinis filmas „Anapus aukšybių“ (Beyond the heights, 2015). Rodos, kitiems tokio laimėjimo būtų užtekę, tačiau S. Baig troško daugiau...
Pasaulį jungianti misija
Ambicingoji Samina ilgai nedelsė ir jau 2013 m. lapkritį užsibrėžė įkopti į septynių kontinentų viršukalnes. „Mūsų uždavinys yra susilieti su pasauliu ir skleisti ne vien taiką, bet ir meilę skirtingų kraštų gamtai,“ – teigė prieš žygį Mirza Ali. Tai buvo itin opi žinutė, nes S. Baig su broliu yra susirūpinę globaliniu atšilimu, dėl kurio įtakos sparčiai tirpsta žymieji Pakistano ledynai. Tad pirmąja stotele tapo Argentina. Čia gruodžio 13 d. jiedu, nepaisant devynias valandas trukusių prastų oro sąlygų, užkopė į Akonkagvos viršūnę, aukščiausią Pietų Amerikos kalną. Tuomet 2014 m. sausį iškėlė Pakistano vėliavą Antarktidoje stūksančioje Vinsono viršukalnėje ir nedelsiant patraukė Tanzanijos link, kur vasario mėnesį įkopė į Kilimandžarą. Ir tik tada grįžo namo poilsiui.
Visgi atostogos neužsitęsė, nes jau kovą brolis ir sesuo apsilankė Indonezijoje pasirengę užkopti į aukščiausią salyno kalną Puncak Jaya. Tai atlikę nuskrido į Australiją, kur įrodė savo drąsą užkariaudami T. Kosciuškos viršūnę, o tada perskridę Ramųjį vandenyną nusileido Aliaskoje, kurioje laukė šiurpusis Denalis. Ironiška, nors Everestas yra aukščiausia planetos viršūnė, tačiau kopimas į Denalį S. Baig buvo sudėtingiausias ir jo viršūnę pora pasiekė tik liepos 3 d.
„Mes papuolėme į netikėtą pūgą nors orų prognozė žadėjo giedrą. Neturėjome nešikų, todėl įrangą tempėme patys bei patys įsirengėme stovyklą, priešingai nei lipant į Everestą. Be to, įstrigome 4-oje stovykloje penkias dienas su trijų dienų maisto daviniu. Tai buvo siaubinga.“
Galop, epopėja užbaigta Kaukaze, nes čia liepos 24 d. 9 val. ryto įveiktas aukščiausias Europos taškas Elbriusas (5642 m.). „Mes turėjome milžinišką garbę iškelti savo vėliavą ant septynių pasaulio viršukalnių“, – misijos pabaigoje savo feisbuko paskyroje rašė Mirza Ali. Tuo tarpu pati Samina, po žygio, negailėjo padėkų broliui. „Brolis yra mano tėvas, motina ir draugas. Jis užima svarbią vietą mano gyvenime. Kad ir kur eitume, visada esame drauge. Jis nenustoja manęs rėmęs.“
Liūdna, tačiau tokią įspūdingą misiją finansavo tik keletas užsienyje gyvenančių pakistaniečių kilmės filantropų, Serena Hotels tinklas ir pavienės užsienio ambasados. O Pakistano vyriausybė neskyrė jokių lėšų, nors ekspedicijos tikslas buvo gerinti šalies įvaizdį pasaulyje.
Alpinistė tikėjosi šiais kopimais įtikinti žmones pakeisti požiūrį į moterų gebėjimus. „Jei šeima remia mane, tai ir kitos šeimos turėtų remti savo dukteris“, – pareiškė Samina. Tačiau konservatyviame Pakistane tai amžina dilema.
Stereotipų laužytoja
S. Baig žygdarbiai įvertinti tarptautiniu mastu. 2018 m. Jungtinių Tautų vystymosi programa (UNDP) paskyrė ją Geros Valios ambasadore Pakistane, įpareigojant padėti kovoti su klimato kaita, skurdu bei nelygybe. Vėliau mergina išrinkta atstovauti šalį Nacionalinėje jaunimo taryboje.
Nepaisant to, Samina nuolat tėvynėje susiduria su įsisenėjusiais stereotipais. Tad savo rengiamais projektais juos intensyviai laužo. Antai, kartu su broliu nuo 2008 m. organizuoja sporto stovyklas Pakistano jaunimui, mokindami šiuos alpinizmo, slidinėjimo, laipiojimo uolomis ir kt. Visgi 4100 metų aukštyje įrengta „aukščiausia pasaulyje sporto arena“ turi labai primityvią įrangą. Be to, judviejų fondas kasmet organizuoja Hunzos slėnio maratoną jaunimui; 2016 m. vyko bėgimas prieš narkotikus, o 2017 m. – prieš užterštumą.
Vis dėlto, pagrindinis S. Baig siekis keisti tautiečių požiūrį į moteris. Tuo būdu, 2017 m. ji subūrė septynių moterų grupę turėjusią 2018 m. balandį-gegužę kopti į Everestą. Tačiau šiam iššūkiui sutrukdė nenumatytos aplinkybės – neatsirado rėmėjų.
„Moteriai itin sunku įsiveržti į sportą Pakistane, o moterys alpinistės apskritai negirdėta“, – teigė Samina. Tad nors Pakistane yra 5 iš 14 pasaulio viršukalnių (virš 8 tūkst. metrų), įskaitant K2, tačiau gyventojai dažniausiai dirba vedliais. „Kalniečiai tampo didžiulius nešulius užsieniečiams į kalnus, bet lieka bevardžiai“, – apgailestavo mergina.
Ironiška, tačiau su Pakistano alpinizme vyraujančiu seksizmu teko susidurti ir pačiai Saminai. Pirmą kartą tai įvyko ruošiantis kopti į Everestą. Daugybė agentūrų atmetė jos prašymus. „Bet Dievas padėjo ir Naujoji Zelandija mums ištiesė ranką“, – teigė alpinistė. Tačiau visai kitoks scenarijus laukė 2018 m. susiruošus kopti į pavojingiausią pasaulyje viršukalnę K2. Dvejus metus Samina nesugebėjo rasti rėmėjų ekspedicijai ir tuo šokiravo alpinistų bendruomenę.
Viena organizacija prižadėjo padėti, tačiau paskutinę akimirką atsisakė; ji teigė skirsianti paramą 2019 m., tačiau iki šiol nėra jokių žinių. Įdomu, kad ekspedicijos į K2 maksimali kaina, užtikrinanti patogumą bei saugumą, – 16 tūkst. svarų. „Taigi priėjau išvadą, kad organizacijos teikia pirmenybę alpinistams vyrams, o ne moterims. Kai kurios įstaigos atsisakė suteikti man paramą, nors vyrus finansuoti sutiko“, – aiškino Samina.
Kitaip tariant, net įrodžius savo pajėgumus žygiuose, moterys Pakistane vis tiek nėra finansuojamos. Panašią diskriminaciją patyrė ir jaunoji Pakistano alpinistė Komal Uzair. Ji savarankiškai finansavo visus savo kopimus. „Aš turiu gerą darbą Dubajuje. Taupau pinigus ir atostogas visus metus, kad galėčiau kopti į kalnus, tačiau santaupų užtenka tik nedidelėms ekspedicijoms“, – sako ji. Alpinistus remiančios kompanijos nori rekordo arba varžybų. „Sakau jiems, kad negalima priversti dviejų alpinistų lenktyniauti į kalno viršūnę. <...> Nėra varžybų tarp alpinistų, o vien tarp alpinisto ir kalno,“ – teigia K. Uzair. Tačiau Pakistano moterys tiki permainomis. „Po kelių metų išvysite daugybę Saminų Baigs iš mano kaimo užsiimančių alpinizmu, – teigia S. Baig, šiuo metu gyvenanti Islamabade. – O kol kas K2 viršukalnė išlieka mano svajonė, kurią neabejotinai išpildysiu.“
