– Kaip jautiesi, kai būni scenoje?
– Aš netgi per koncertus sakau savo publikai, kad stoviu scenoje jau kelintą kartą, galbūt, kelis šimtus kartų stovėjau, galbūt, kelis tūkstančius kartų – jaudulys nepasikeičia, vis tiek mąstai apie visas įmanomas galimybes, jeigu kažkas nutiktų blogai. Jaudintis yra gerai, nes tai reiškia, kad tau rūpi, kad nori tobulėti ir man patinka jaudintis, tiesą sakant, tomis dienomis, kai turiu mažiau darbų arba laisvą dieną, pasiilgstu streso.
– Pradėjai savo muzikinę karjerą nuo fortepijono mokslų Kelmėje...
– Sesuo buvo man didelis pavyzdys, nes ji 12 metų lankė fortepijono pamokas, baigė fortepijono specialybę muzikos mokykloje. Tėvai sakė – jeigu ji eina, tai ir tu eik, turėtum būti muzikalus vaikas iš muzikantų šeimos. Jei gyveni muzika, tai neįmanoma išeiti iš to kelio, ji visada lydi gyvenime, lygiai taip pat yra mano sesei, tėčiui, seneliams. Jie muzikuodavo ir man nuo pat mažens, jiems buvo natūralu, kad muzika nėra darbas ar hobis, tai buvo tiesiog gyvenimo būdas. Pradėjau lankyti fortepijono specialybę, bet prie instrumento visada jaučiausi nepilnai atiduodanti save, per daug jaudindavausi, per daug susikaustydavau. Bet būtent savo fortepijono mokytojos dėka aš pirmą kartą atsidūriau scenoje kaip dainininkė ir labai dėl to džiaugiuosi.
– Mokeisi groti fortepijonu, gitara, būgnais. O ar prisimeni tą kartą, kai tu jau supratai, kad didžiausia stiprybė yra balsas?
– Ne, aš niekada taip nemąsčiau, visada mėgavausi akimirka. Ironiška, kad aš atėjau į „Lietuvos balso“ sceną atsisveikinti su muzika, man atrodė, kad tai bus paskutiniai pasirodymai ir pradėsiu naują gyvenimo etapą. Įstojau į Vilniaus universitetą, pradėsiu mokytis visai kitą specialybę, o taip gavosi, kad neatsisveikinau, o pasisveikinau su muzika. Ir toliau dainuoju, ir dėl to džiaugiuosi.
– Tiek metų praleidus muzikos mokykloje nekilo mintis toliau rinktis su muzika susijusi kelią?
– Su muzika susijusi profesija man atrodė labai rizikingas dalykas: arba gali labai stipriai „iššauti“ per vieną dieną, arba turi labai daug metų dirbti ir laukti savo valandos. Man atrodė, kad nesu pakankamai gera, nesu pakankamai stipri šioje srityje, kad jausčiausi užtikrinta, jog tai yra tikrai mano gyvenimo kelias. Galbūt dėl to, kad aš kažkaip net nesvarsčiau to kaip vienintelio didžiausio siekio.
– Atėjai į „Lietuvos balsą“ vedina minčių, kad tai tavo muzikinės karjeros pabaiga, o išėjai su pergale?
– Supratau, kad man reikia labiau pasistengti, labiau save įtikinti, kad tai yra mano sritis. Jaučiuosi laiminga per kiekvieną savo koncertą, atrodo, kad esu savo vietoje, o tai pats svarbiausias dalykas – gyvenime jaustis savo vietoje, jaustis patogiai.
– Iš ko mokeisi muzikos, kokie atlikėjai ir šiandien tave įkvepia?
– Buvo viena atlikėja, kuri mane nuo pat mažens įkvėpė. Gal būdama šešerių metų gavau iš sesės pirmą jos albumą – tai buvo Whitney Houston. Ji buvo mano dievaitė, iš kurios mokiausi dainuoti, elgtis scenoje, sukdavau tą jos albumą kiekvieną dieną, bandydavau dainuoti, nors net anglų kalbos nemokėjau. Bet dabar dainuoju jos dainas scenoje ir prisimenu tą gražų momentą iš vaikystės, kai mano svajonė buvo kartu su ja padainuoti.
– Kiekvienas lipantis į sceną, ko gero, svajoja tapti ne tik Lietuvos, bet ir pasaulinių scenų žvaigžde...
– Manau, kad visą laiką reikia norėti įsitvirtinti savo šalyje, parodyti autoritetą, o tik tada gali pradėti siekti pasaulinės rinkos, nes, kaip čia pasakius, jeigu tu nemyli savo šalies, kaip gali pasaulis tave mylėti.
– Tavo daina „Light On“ buvo įrašyta su švedais. Ar jautei skirtumą dirbti su lietuvių ir su švedų prodiuseriais?
– Taip, jaučiau didžiulį skirtumą. Tiesą sakant, iš pat pradžių jaučiausi labai nepatogiai, nes nesupratau kas vyksta – mes Lietuvoje ne taip darom. Turiu omenyje, kad pirmą kartą susėdus keliese Švedijoje reikėjo su visiškai nepažįstamais žmonėmis pasidalinti savo patyrimais, pasidalinti išgyvenimais, atrodo tu ką tik su jais susipažinai ir jau turi jiems atverti širdį. Lietuvoje mes pratę atsisėsti galbūt dviese su vienu muzikantu, su kitu muzikantu... Nevyksta grupinis darbas ir būtent tai mane labiausiai Švedijoje nustebino. Švedijoje tuo pačiu kūrybos momentu turi pasidalinti visomis autorinėmis teisėmis. Lietuvoje mes esame pratę, kad vienas žmogus kuria muziką, kitas – rašo žodžius, o Švedijoje visi kartu dirbame ties tuo ir vienas žmogus gali daryti visus tris darbus, tada kritikuoji vietoje, pagiri vietoje. Visas veiksmas vyksta vienoje vietoje, staigiai, per vieną dieną. Grįžus iš Švedijos suprantu, kad komandinis darbas būtent ir yra malonumas – dalintis, dirbti, klysti, kritikuoti vienas kitą ir taip pasiekti geriausią rezultatą.
– Perskaičiau informaciją, kad tu 7 kalbomis kalbi? Iš tikrųjų?
– Nekalbu laisvai septyniomis kalbomis, bet mokiausi tikrai ne mažai kalbų, tiek mokykloje, tiek universitete - įstojau mokytis Prancūzų filologijos. Kalbos visada buvo neatsiejamos gyvenimo dalis, nes mano mama lietuvių kalbos mokytoja, nuo pat mažens mokė visų taisyklių, gramatikos ir man tai buvo įdomu, skirtingai negu kokia matematika.
– Kokios tos kalbos, kalbėti neprašysiu, bet pavardink.
– Lietuvių, anglų, norvegų, ispanų, prancūzų, lotynų, vokiečių kalbos.
– Kodėl pasirinkai studijuoti Prancūzų filologiją?
– Prancūzų kultūra nuo mažens traukė, kai mąsčiau kur stoti, pagalvojau, kad noriu pasirinkti tą dalyką, kuris kiekvieną dieną mane džiugintų, kur eičiau mokytis be jokios kančios, kur kiekvieną dieną norėčiau išmokti kažką naujo. Prancūzų filologija pasirodė būtent tokia. Yra daug darbo, kalba yra viena iš sudėtingesnių, bet manau, kad viskas įmanoma, kai labai nori. Gal net vieną dieną pagyventi Paryžiuje, pasimokyti ten.
– O tavo gyvenime dar yra vizažas, jau esi grimo dėstytoja.
– Iš tikrųjų, tai vizažo istorija juokinga. Būdama paauglė, kokių gal keturiolikos, atsikrausčiau į Vilnių gyventi su sese ir labai norėjau mažo kompiuterio, kurį galima į rankinę įsimesti ir visur nešiotis. Tikėjausi, kad gausiu jį dovanų gimtadienio ar kokių Kalėdų proga. Vieną dieną ateina sesė pas mane į kambarį su tokia maža, juoda dėžute ir aš galvoju – pagaliau gausiu savo „laptopą“, atidarau, o ten pasirodo šešėlių paletė.
Sakau, kur aš ją dėsiu - nei dažausi, nei dažytis moku, nei man tai įdomu. Ji sako: pagalvojau, kad tu tokia meniškesnė, galbūt tau labiau patiks piešti, tai išbandykim. Viena paletės pusė buvo tamsesnė, neutralūs, rudi atspalviai, kita pusė buvo ryški – neoniniai, rožiniai, raudoni atspalviai ir taip toliau. Iš pradžių pradėjau dažytis neutralesniais atspalviais, rudomis, pilkomis spalvomis, o po to perėjau prie tos kitos paletės pusės ir supratau, kaip man tai patinka, kiek daug yra spalvų.
Taip grimas atėjo į mano gyvenimą visiškai netikėtai, pradėjau mokytis iš įvairių Youtube pamokų, vėliau pradėjau lankyti kursus, kad išmokčiau daryti visus šventinius makiažus. Pabaigusi kursus, gavau kvietimą iš dėstytojos atlikti praktiką, o vėliau pakvietė dirbti, dėstyti būtent tą sritį. Dabar dėstau specialiuosius efektus, kino makiažą, žaizdų grimavimą ir taip toliau.
– Beje Youtube radau apie tave tokį faktą, kad turėjai detektyvų biurą įsteigusi. Tiesa?
– Taip, tikiuosi niekas nesupras to rimtai, nebuvau įsteigusi jokios įmonės, bet nuo mažens buvau vaikas, kuris griebdavo kažkokią sritį ir užsimanydavo viską maksimaliai joje nuveikti, išmokti. Buvo siuvimas, rankdarbiai, vilnos vėlimas, dekupažas, papuošalų kūrimas. Dėl detektyvų biuro – perskaičiau detektyvinį romaną ir užsimaniau būti detektyve, sprendžiau įvairias bylas, ieškojau visokių paslaptingų dalykų pas močiutę, sprendžiau tokias, šeimos lygio problemas (juokiasi).
Vėliau pradėjau fotografuoti, mokytis muzikos, kalbų. Kol vieną dieną neatradau vaizdo klipo vienos moters konferencijų puslapyje „TED“. Moteris pasakojo apie man naują sąvoką – multipotencialas, ji pasakojo, kaip pati jaučiasi, kai pradeda gilintis į vis naujas sritis, vėliau jai atsibosta, meta, vėl randa naują sritį ir vėl meta. Sakė, galvojusi, kad niekada nesusiras vienos srities, kurioje norėtų dirbti, o dabar yra daug pasiekusi, dirba kelis darbus skirtingose srityse ir sako supratusi, kad visai nereikia jaudintis, jei tave domina labai daug dalykų, tiesiog reikia gilintis, mokytis, atmesti tai, kas nepatinka, ir tuomet savaime viskas gražiai susieis į vieną krūvą ir išsispręs.
– Ieškojai tokios informacijos, matyt, ne veltui. Kodėl tau tokie klausimai kildavo? Gal šeima ragino apsiraminti, susirasti savo sritį?
– Džiaugiuosi, kad mano šeima palaikydavo kiekvieną tą mano mini hobį ir leisdavo daryti tai, ką noriu. Esu dėl to labai laiminga ir manau, kad man be galo pasisekė. Bet iš kitos pusės, jausdavau iš aplinkos daug spaudimo, kad žmogus turi turėti vieną tikslą gyvenime, o jeigu jo neranda, tai turi paskirti savo gyvenimą to tikslo paieškoms. Man tai atrodė labai nelogiška, nes mane domindavo tiek daug skirtingų sričių, kad negalėjau gilintis į vieną, norėjau sužinoti daug daugiau dalykų. Dabar suprantu, kad jeigu tada aš mąsčiau, kad tai buvo mano problema, trūkumas, tai dabar galvoju apie tai, kaip apie privalumą.
– Girdėjau, kaip tu kalbėjai su jaunimu apie tą universalųjį aš ir kaip tu jį supranti. Matyt todėl tavo gyvenime yra ir grimas, ir muzika, ir filologija.
– Labai džiaugiuosi, kad tie dalykai yra puikiai suderinami, pavyzdžiui, prieš išeidama į sceną aš visada pati darausi makiažą, man tai yra savotiška meditacija, galiu pusvalandį tiesiog pabūti su savimi, nusiraminti, daryti dalykus, kurie man patinka. Lygiai taip ir kalbos – muzikoje labai svarbu gerai išmanyti kalbas. Tiesiog džiaugiuosi, kad visi šie pomėgiai mano gyvenime klijuojasi.
– Feisbuke mačiau, kad dažnai vilki sportiniais drabužiais ir kvieti bėgioti. Dar vienas pomėgis?
– Taip, sportas mano gyvenime yra nauja sritis. Man mokykloje nepatiko sportuoti, bet dabar, žiūrint iš šiandienos perspektyvos, kūno kultūros pamokos ir malonumas sporte atrodo kaip du skirtingi dalykai. Kiekvienam reikia atrasti savo laiką ir savo sporto sritį. Tiesa, dabar pradėjau ir golfu domėtis, ir bokso treniruotes lankyti, ir šokius, ir plaukimą. Stengiuosi sau įrodyti, kad galiu būti geriausia toje srityje, kad galiu mokytis intensyviai, atiduoti maksimumą, kartais pavyksta, kartais ne.
– Kokia veikla dabar tavo gyvenime užima daugiausia laiko?
– Manau, kad šiais metais labiausiai koncentruojuosi į savęs tobulinimą. Šalia koncertų, pasirodymų, kurių turime tikrai nemažai, stengiuosi kurti naują muziką. Jeigu praėjusiais metais labiau koncentravausi į darbą, tai šiais metais pradėjau visiškai naują etapą, pradėjau gilintis į savęs pažinimą.
– Nesenai išleistas tavo debiutinis albumas. Kaip jauteisi jį laikydama rankose, ar buvai patenkinta?
– Tas albumo pristatymo laikotarpis buvo visiška beprotybė. Vyko tiek daug koncertų, o dar kūrėme muziką, leidome albumą. Man atrodė taip paprasta, kas čia tėra išleisti albumą: įrašai kelias dainas, padarai kelis klipus ir viskas – turi albumą. Bet, iš tiesų, sužinojau daug niuansų, apie kuriuos net niekada gyvenime nebūčiau susimąsčiusi, daug vadybinių dalykų. Tai užėmė ganėtinai nemažai laiko, bet kai turėjau albumą savo rankose, supratau, kad buvo tikrai verta, nes jis yra kaip mano vaikas. Į albumą įdėjau visą savo gyvenimo istoriją, blogus ir gerus momentus, ir pasidalinau su žmonėmis. Labai džiaugiuosi, kad dabar koncertuose žmonės jau moka mano dainas, dainuoja kartu. Tai yra visiškai neįtikėtina, pati gražiausia dovana mano gyvenime.
– Taigi, buvo pirmas albumas, koncertų turas, kas toliau?
– Dabar labai intensyviai koncertuojame. Džiaugiuosi, kad žmonės pasitiki manimi, kaip atlikėja, kartais pakviečia netgi į tokias asmenines šventes kaip vestuvės. Man tai atrodo labai įspūdinga patirtis, nes prisidedi prie žmogaus svarbiausios gyvenime dienos. Dabar kuriame naujas dainas, vyksta kūrybinis procesas.
– Ar jau žinai apie ką turėtų būti naujas albumas?
– Turiu tokią bendrą viziją, bet kol kas dar ieškau pagrindinės istorijos, kol kas dar ieškau pamato.
– O tu pati rašai tekstus?
– Mėgstu prisidėti prie savo muzikos, debiutiniame albume yra keletas dainų, kurios nebuvo mano parašytos, bet jaučiu ir išgyvenu jas, tai manau, kad teisinga, kad aš jas atlieku, bet man patinka pačiai rašyti tiek žodžius, tiek muziką.
– Suprantu, kad pirmasis tavo albumas buvo įkvėptas ir skausmingų patirčių, susijusių su liga, savęs ieškojimu. O kas dabar tave labiausiai įkvepia?
– Viskas. Dažniausiai žmonės, naujos patirtys, stiprios emocijos, ar tai būtų didžiulis džiaugsmas, padarius kažką gero, susitikus su naujais žmonėmis, išmokus kažką naujo, ar tai būtų liūdesys. Aš taip rašau muziką, mano tokia strategija rašyti apie save, apie tai, ką matau, savo aplinką, dalykus, kuriuos aš mėgstu.
– Grįžtant į mūsų pokalbio pradžią, minėjai, kad eidama į „Lietuvos balsą“, galvojai, kad čia bus atsisveikinimas, o dabar ką galvoji apie savo buvimą scenoje?
– Manau, kad esu ten, kur ir turėjau atsidurti, džiaugiuosi, kad esu scenoje, bet nesakau, kad muzika yra vienintelis mano gyvenimo tikslas. Tikrai negaliu prižadėti, kad po dešimties metų dainuosiu, leisiu muziką. Mano tikslas yra būti laiminga gyvenime, kad ir kokiais būdais tai pasiekčiau.
