Liko viena besilaukdama pirmagimio
„Karmos iš praėjusio gyvenimo turbūt vis tiek egzistuoja. Nežinau, kas tiki, kas netiki, bet aš tikiu“, – pokalbį pradeda pašnekovė.
„Mano mama laukėsi manęs 2 mėn., kai tėtis žuvo autoavarijoje. Jau buvo 3 vaikai šeimoje, todėl visi patarė jai darytis abortą, nes, esą, vienai bus labai sunku užauginti, namas – tik pradėtas statyti. Jos sesuo jau net buvo nuvežusi ją į palatą, bet mama staiga pasakė: „na ne, auginu tris, tai ir dar vieną užauginsiu“. Todėl vėliau ir aš privalėjau suteikti šansą gimti ir augti savo vaikui“, – apie galimybę išvysti pasaulį pasakoja moteris.
Moteriai buvo 30 metų, ji buvo baigusi aukštuosius mokslus, išbandžiusi save įvairiose srityse, turėjo darbą, stogą virš galvos, draugų, bet šeimos vis dar nebuvo. Ir taip susiklostė, kad staiga susirado draugą, o neilgai trukus pastojo. „Mano vyras jau turėjo vaikų iš kitos santuokos ir nenorėjo mūsų vaiko, sakė darytis abortą, tačiau nei pagal mano tikėjimą, nei svajones, nei pagal įstatymus, nesutikau, pasitraukiau, gimdžiau ir auginau viena“, – skaudžiais išgyvenimais dalijasi ji.
Vyras tiesiog dingo ir nesirūpino, ir iki pat šiol neturi jokio ryšio su vaiku.
Neteko darbo vos pagimdžiusi
Nėštumo metu jauna moteris daug lankėsi bažnyčioje ir pas specialistus, nes nebežinojo, kuo tikėti. „Labai daug verkiau, patyriau streso, įtampos ir nenorėjau perduoti to vaikui“, – sako ji.
„Išėjus į dekretą, sumažino išmokas, buvo nustatytos lubos. Dabar dažnai kalbama, kiek reikia pasilikti pinigų juodai dienai? Seniau buvo sakoma 3 mėn. atlyginimą, dabar – pusės metų, o vienas politikas labai gražiai yra pasakęs, kad reikia turėti ne santaupų, o aplinkui tiek žmonių, kurie padėtų išgyventi tą juodą periodą. Tada aš pajutau, kad turiu labai daug draugų ir artimųjų, kurie padėjo viską suruošti į pasaulį ateinančiam kūdikiui“, – ašarodama pasakoja moteris.
Pasak pašnekovės, vos gimus vaikui, ji patyrė dar vieną smūgį. Vaikui tuo metu buvo vos pusmetis, kai įmonės, kurioje dirbo prieš nėštumą, direktorius paskambino ir pranešė, kad yra atleidžiama. Tuo metu moteris maitino, tad pienas dingo tą pačią dieną...
Moteris daug domėjosi ir konsultavosi teisiniais klausimais dėl atleidimo esant motinystės atostogose. Galiausiai įmonė sumokėjo išeitinę ir į teismą kreiptis nebeprireikė.
Iššūkiai nesibaigė
Pirmaisiais kūdikio gimimo metais, auginimo džiaugsmą vis temdė negandos. Šeimininkė, pas kurią moteris nuomojosi būstą, turėjo jį parduoti. „Aš neturėjau, kur išeiti su kūdikiu ant rankų, pasakiau, kad noriu pirkti butą visiškai neturėdama nei pinigų, nei darbo. Tad pradėjau ieškoti darbo, o šeimininkė sakė palauks, nors manęs beveik nepažinojo“, – išgyvenimais dalijasi pašnekovė.
Sunkios darbo paieškos
Jauna mama ieškodama darbo susidūrė su vietinio kapitalo įmonių direktorių požiūriu, kad, jei turi mažų vaikų, darbe esi nenaudinga. Pasak jos, kiekviename darbo pokalbyje direktoriai klausė, „o kas bus su vaiku, kai sirgs?“
Po ilgų darbo paieškų ir daug pokalbių, vienas jaunas darbdavys nustebino ją sakydamas, kad „nereikia teisintis, kad turi vaikų. Aš pats jų turiu ir žinau, ką reiškia juos auginti“.
„Toks jausmas, kad mūsų šalyje vaikas yra kliūtis darbui, tuo tarpu užsienyje – tai didelė laimė ir dovana įmonei, visi sveikina ir nesvarbu, kuriam laikui išeini motinystės atostogų, ar, kad įmonės pardavimai krenta“, – nuostabos neslėpdama sako moteris.
Nesusiklostę santykiai
„Vieną dieną mano gyvenime atsirado žmogus, su kuriuo kasdienybė prašvito. Jis užmezgė labai stiprų ryšį su mano dukra iš pirmos santuokos, o ji net ėmė vadinti jį tėčiu. Tas žmogus šeimos nebuvo turėjęs. Iš pradžių mes labai gražiai sutarėme ir ilgai nelaukę nusprendėme susituokti. Po 4 mėn. pažinties pajutau, kad laukiuosi. Aš labai norėjau to vaiko“, – prisiminimais dalijasi pašnekovė.
Pagyvenus drauge moteris pastebėjo, kad sutuoktinis labai nori ją pakeisti. Pradėjo drausti susitikti su draugais, užsiimti mėgstamomis veiklomis, tapo pavydus. Nuo jos atsiribojo draugai ir artimieji.
„Maniau, praeis laikas, apsišlifuosime, bet klydau. Po lemtingo pykčio protrūkio nusprendžiau skirtis. O žmonių požiūris buvo toks, kad nuo vieno pastojo, išsiskyrė, dabar nuo kito ir vėl bėga, kažkas su ja negerai, niekas neįtinka... O gal mes patys per daug jaudinamės dėl to, ką žmonės pasakys?“, – apie pradėjusius byrėti santykius sako ji.
Kaip teigia pašnekovė, moterims trūksta stiprybės išeiti su vaikais iš namų, kuriuose patiria stresą, fizinį, emocinį, psichologinį smurtą. Jos bijo aplinkinių reakcijos, bijo, kad nesiseks vienoms finansiškai išsilaikyti ir tinkamai užauginti atžalas. Yra labai daug baimių, todėl moterys susitaiko su padėtimi ir toliau taip gyvena, žalodamos ir save, ir vaikus.
Didžiausia laimė – sveiki vaikai
„Mes ne viską gyvenime galime pakeisti. Kiekvienam gyvenimas duoda tai, ką turi išgyventi. Vieniems vienokios bėdos, kitiems kitokios. Todėl aš kasdien dėkoju Dievui už sveikus vaikus. Esu pati laimingiausia dėl to ir suprantu, kaip sunku turėtų būti toms mamos, kurių vaikai serga sunkiomis ligomis. Tikriausiai tokioms mamoms mano problemos neatrodo didelės“, – apie laimę pasakoja mama.
Kai mama viduje gerai jaučiasi, tai ir vaikai gerai jaučiasi, klauso ir nesunku su jais susitarti. „Turiu būti pati stipri ir rami, nes vaikai labai jaučia, kai mama įsitempusi. Vaikai turi matyti mamą linksmą ir pasitikinčią savimi. O jei mamai kažkas negerai, žiūrėk, jau ir vaikas negaluoja“, – kalba pašnekovė.
„Rodau dukroms, kaip gera daryti gerus darbus“
Veikli moteris užsiima labdaringa veikla – organizuoja renginius vaikų globos namams, paramą sunkiai besiverčiančioms mamoms, yra VšĮ „Veiklių mamų klubo“ ir darželio tėvų komiteto narė. Netgi yra prisijungusi prie politikų su idėjomis, kaip padėti vienišoms mamoms.
„Aš veduosi dukras į visus renginius, dalyvaujame kartu. Rodau joms, kaip gera daryti gerus darbus. Jos mato mane kaip autoritetą, sako: „mama, kaip su tavimi pagarbiai visi elgiasi“, – džiaugsmo neslepia dviejų dukrų mama.
„Duoti yra lengviau nei imti. Tai suteikia be galo daug vidinio džiaugsmo. Todėl aš padedu kitiems, rūpinuosi senyvo amžiaus žmonėmis, pacientais, plaunu jiems kojas, skiriu dėmesį neįgaliesiems. Prieš 15 metų buvau kaulų čiulpų donorė, neapsakoma patirtis ir jausmas, kai žinai, kad kažkam išgelbėjai gyvybę“, – apie neįkainojamą patirtį pasakoja moteris.
„Kad ir kaip blogai jausčiausi, turiu eiti ir daryti, jaučiu atsakomybę. O jei nedarysi nieko, sunkumus išgyventi bus dar sudėtingiau“, – pokalbį užbaigia pašnekovė.
