„Mūsų beveik dešimties metų draugystė, meilė, emocijos, būdingos Lotynų Amerikos šalims – tarsi meksikiečių serialas“, – taip gyvenimą su aštuoniolika metų vyresniu verslininku iš Ekvadoro, apibūdina 49-erių metų psichologė Nerija Solaitė.
Prisikėlė it Feniksas iš pelenų
„Jam liko gyventi ilgiausiai trys-keturios valandos“, – tokią žinią prie palatos durų laukiant artimiesiems pranešė gydytojai, kai 2009-ųjų rudenį, vos po trijų savaičių atvykusi į Ekvadorą lietuvė sėdėjo klinikų reanimacijoje, o jos mylimasis kovojo su septicemija.
Tačiau kai į palatą pas Dievu giliai tikėjusį Mario Rendoną žengė paskutinę išpažintį priimti atskubėjęs kunigas, šis pravėrė akis ir sušnabždėjo: „Kas – jūs? Kunigas? Pas ką jūs atėjote? Niekas net nesirengia čia mirti. Bet jei jau atvykote, sukalbėkime iš Biblijos 23-ąją psalmę... Viešpats yra mano ganytojas – man nieko netrūksta...“
Šią maldą kartu su Mario, susikabinę rankomis kartojo buvusi jo žmona, trys dukterys ir lietuvė.
Ir po maldos, kai išėjo kunigas, atsisveikindama Nerija pažvelgė mylimajam į akis ir paklausė: „Mario, pažadi gyventi? Mes dar pasimatysime?“
„Taip, „baby“, taip! – nusistebėjęs klausimu ir abejonėmis, tarė Mario ir pridūrė. – Mes gi turime įgyvendinti savo planus, nuvykti į Arasha, Banjos, galų gale, mes dar turime susituokti!“
Klinikų koridoriuje liūdėjo su ligonio mirtimi jau susitaikę giminaičiai, o ispaniškai nemokėjusios Nerijos galvoje sukosi mintys: „Negali būti, kad įvyks kažkas tragiško, nes pas tave, Mario, įveikiau ilgą kelią ne tam, kad pamatyčiau mirtį.“
Tačiau po valandėlės gydytojai pranešė, kad įvyko stebuklas: „Mario būklė staiga stabilizavosi, nuolat kritęs kraujospūdis pradėjo kilti.“
Tuomet Mario buvo stipresnis už mirtį – tarsi Feniksas prisikėlė iš pelenų. Ir visą laiką, kai jis balansuodavo ties gyvybės bei mirties riba, vėliau susirgo sunkia, ketvirtos stadijos vėžio forma, kai tradicinės medicinos atstovai skėsčiojo rankomis ir niekuo negalėdavo padėti, tikino, kad gyventi liko daugiausiai pora savaičių, Nerija klausdavo: „Ar esame taip pat stiprūs, kaip mūsų pažinties pradžioje?“
Tos dvi savaitės, Mario ir netradicinės medicinos dėka, užtruko dvejus metus, o paskutinės minutės – nuo praėjusių metų rudens iki šių metų pavasario.
„Visada prisiminsiu Mario sugebėjimą pakilti iš pelenų bei neapsakomą troškimą gyventi“, – išgyvendama liūdesį šypsojosi N. Solaitė.
Sielos draugai
Su Mario Rendonu lietuvė susipažino draugių dėka internetu beveik prieš dešimt metų. Vos po kelių apsikeitimų laiškais ekvadorietis jau pasiūlė pas jį gyventi.
Netrukus Mario atsiuntė ištrauką iš Brian Weiss knygos „Only Love is Real“, kur rašoma apie giminingas sielas ir, kad joms lemta būti kartu. Ir per „skype“ jis ištarė tarsi žaibas Neriją pervėrusius žodžius: „Tu esi mano antroji pusė, mano sielos draugė.“
Atsakymai atėjo vėliau, tačiau lietuvė pajuto nesustabdomą trauką nuvykti pas Mario.
„Tai buvo neišvengiama, nes tikroji meilė mus atveria taip plačiai, kad pradedame daryti tai, ko anksčiau nedarėme ir net negalėjome pasvajoti. Ji šaukia giliai iš vidaus, jai neįmanoma atsispirti, belieka tik sekti paskui, – patirtimi dalijosi N. Solaitė. – Tuomet savaime griūva visos kliūtys, nes sielos atstumo nejunta. O sieloms prisilietus, pasijunti tarsi rojuje. Belieka suartėti kūnams.“
Galvojo, kad Ekvadoras – Afrikoje
Ir netrukus išgirdusi, gal ji nori atvykti į Ekvadorą, gyvai Mario dar nemačiusios Nerijos vidinis balsas kvietė skubėti į Afriką. Taip, Afriką, nes išgirdusi žodį „Ekvadoras“, lietuvė pamanė, kad tai – Afrikos šalis.
„Žinojau Braziliją, Argentiną, Urugvajų, Čilę, Peru, bet Ekvadoro – ne, – iš savo geografijos žinių juokėsi Nerija prieš daugiau nei devynerius metus priėmusi jo pasiūlymą. – Afrikoje dar nebuvau, atsakiau jam, nes Egiptas, kuriame buvau, tarsi ne Afrika.“
O jis, nusikvatojęs paaiškino, kad Ekvadoras – ne Afrika, o šalis Pietų Amerikoje, kuri ribojasi su Kolumbija šiaurėje, Peru – rytuose ir pietuose bei Ramiuoju vandenynu vakaruose. O jis, pridūrė, gyvena „pasaulio viduryje“, nes Ekvadorą kerta ekvatorius.
Taip ir prasidėjo lietuvės gyvenimas su „vyru iš pusiaujo“. Rugsėjo mėnesį nuvykusi į Ekvadoro sostinę Kitą, įsikūrusį 2 880 metrų virš jūros lygio, Nerija ten pasiliko iki 2010-ųjų vasaros.
M. Rendonas – aukštaūgis baltaodis, kas nebūdinga to krašto gyventojams, jo protėviai turi skandinavų kraujo, todėl jiems būnant kartu, aplinkiniai manė, kad jie – „gringai“. Taip ten vadinami amerikiečiai, kuriuos į Ekvadorą įsiveržus šiaurės amerikiečiams, praminė dėl žalių akių. „Green“ – angliškai žalias, go – eik: „greengo“ – „žaliaaki, eik iš čia“.
Ekvadore prie vandenyno gyvena daugiau šviesiaodžių, aukštaūgių ir šviesiaakių, o giliau žemyne – savo tikrąsias šaknis ir tradicijas išsaugojusių indėnų.
Deja, šioje šalyje pastarieji vadinami „longito“, laikomi žemesnės kastos, „atsilikusiais“, „kaimiečiais“, daug tokių moterų dirba tarnaitėmis, nors yra itin draugiški, nuoširdūs, šviesią energiją spinduliuojantys žmonės.
„Dažnai tarnaitės gyvena ir dirba pas baltuosius nuo paauglystės ar net vaikystės, turi savo kambarį, labai darbščios – išvalo, išplauna, prižiūri vaikus, pagamina valgyti, nuperka, ko reikia ir trykšta puikia nuotaika bei energija“, – dalijosi N. Solaitė.
Viceprezidento įsakas: katiną paimti į lėktuvą
„Greta Mario jutau ypatingą ryšį su juo ir aplinka, mus tarsi jungė kažkokia nematoma, stipriai vienijanti gija. Susitikimas su Mario – tarsi gyvenimo dovana, atsivėrė dar nepažinta pasaulio matymo pusė, – atviravo N. Solaitė. – Sutikę savo giminingą sielą mes suprantame, kad tai – kaip prisilietimas prie mūsų pirminio šaltinio ir būdami kartu mes susijungiame su visu pasauliu. Tokia meilė nepraeina, pakylėja į viršų, jos jėga nežino nei kliūčių, nei ribų.“
Būnant kartu Nerija jausdavo tylą ir ramybę – tarsi meditacijos būseną. Panašią dvasinę patirtį moteris išgyveno Indijoje, Ošo ašrame su grupe žmonių arba kokios nors gilios praktikos metu.
„Akivaizdžiai mačiau, kai mūsų mintys veikia išorę. Jei kažką piktai pagalvodavau, akimirksniu pastebėdavau, kad Mario kažkur užkliūva, kažkas mums nutinka. Todėl su mintimis elkimės atsargiai, – perspėjo moteris. – Su Mario tvirtai pajutau, kad esame moteriškas ir vyriškas pradas, kuris harmonijoje tampa visuma. Meilės dėka atskleidžiame dieviškumą, tikrąją prigimtį. Su Mario patyriau tai, apie ką skaitydavau dvasingose knygose.“
Nerija nuolat jautė ekvadoriečio dėmesingumą, paslaugumą. Ir nors ji nevažiavo pas princą, tačiau nuvykusi į Ekvadorą jautėsi kaip karalienė.
„Mario skaitė mano mintis, jei kažko trūkdavo, greitai pasistengdavo viską gauti, nustebinti siurprizais. Karšta, ilga eilė oro uoste, o jis pasistengia, kad patekčiau į VIP salę su kondicionieriumi, gėrimais, – ekvadorietis nereaguodavo tik į moteriškus lietuvės kaprizus, tačiau ten N. Solaitė jautėsi puikiai. – Kai 2012-aisiais jis pakvietė mano tėvus apsilankyti Majamyje ir Ekvadore, su mumis keliavo ir mano katinas. Kelionei į Venesuelą Mario iš Ekvadoro jau buvo nupirkęs lėktuvo bilietus, kai kelionės išvakarėse sužinojo, kad tos oro linijos nepriima naminių gyvūnų. Laiko nebebuvo, keisti bilietų neišėjo.
Mario paskutinę minutę, padedamas geriausio vaikystės draugo, kurio brolis buvo šios šalies viceprezidentas, dabar prezidentas Lenin Moreno, sugebėjo gauti raštą iš Ekvadoro vyriausybės: „Ekvadoro Respublikos viceprezidento įsakymu prašome išimtine tvarka suteikti katinui, keliaujančiam su Nerija Solaite, galimybę skristi „Tame“ oro linijomis. Vos įžengus į Kito oro uostą su tokiu raštu, darbuotojai ėmė dėmesingai domėtis, ar mes išimtine tvarka skrendame su gyvūnu viceprezidento leidimu?“
Ekstremalūs potyriai ir skanus maistas
Su mylimuoju Nerija daug keliavo po jo gimtąją šalį. Ją žavėdavo juodais sijonais seginčios, plačiais diržais apsijuosusios, baltomis nėriniuotomis palaidinėmis su spalvotais rankogaliais, daugybę karoliukų bei katiliukais pasipuošusios, indėniško kraujo turinčios moterys ir baltais marškiniais bei baltomis kelnėmis vilkintys vyrai.
„Žemyne žmonės, kurių veiduose dažnai švyti nuoširdžios šypsenos, dažnai vilki regionuose besiskiriančiais nacionaliniais drabužiais“, – pastebėjo Nerija, ten per dieną išgyvendavusi keturis sezonus.
Rytas, kai temperatūra siekia 12 laipsnių šilumos, pasitinka pavasariu, dieną nusivelki ploną striukę, po kuria teturi marškinėlius trumpomis rankovėmis, atslenka vasara ir 30 laipsnių šiluma, vakare – rudeniška vėsa, o naktį, kurią vietiniai vadina žiema, telieka penki-šeši laipsniai šilumos. Mažiau kontrastų yra kalnuose, juolab prie vandenyno ar džiunglėse.
Aukštikalniai kartais smogdavo sumažėjusia energija, niūrumu, prasta nuotaika, kitiems – galvos skausmais, kuriuos malšindavo vaistais.
Daug emocijų sukėlė kopimas į antrą pagal dydį Ekvadoro kalną ir aukščiausią šios šalies ugnikalnį Kotopaksą (5897 m).
„Pakilome iki 4700 metrų aukščio. Lipau atskirai su drauge ruse greitesniu, statesniu keliu. Kam buvo sunku, liko kalno apačioje, arba pasirinko eiti ilgesniu, bet lengvesniu keliu, – kelionę pučiant vėjui ir sningant prisiminė kaunietė. – Rusė sako, pailsėkim. Atsisėdo, pradėjo gerti vandenį. Staiga buteliukas nukrito ir vos pagavau svyrančią moterį. Dėl sumažėjusio deguonies kiekio kalnuose yra sunku.“
Įvairia gamta išsiskiriančioje šalyje Neriją sužavėjo kalnais apgaubtas Banjos de Agva Santa – Švento vandens maudyklos – miestelis, garsėjantis karštosiomis versmėmis, lauko baseinais, gausa krioklių ir įspūdingomis panoramomis.
Kvapą apimdavo ir kelionė džiunglėmis, keltuvais tarp kalnų, plaukimas pripučiamais plaustais srauniomis, rudomis, purslotomis upėmis ar indėniškomis kanojomis bei zip-line trasa.
„Maistas labai skanus, įvairus, natūralus, o sočių pietų gali prisivalgyti ir už pusketvirto dolerio. Ir dar išsirinkdavai didžiausią stiklinę natūralių sulčių, – Nerijai širdis apsąla, prisiminus mango, papajas, dygliuotas anonas, milžiniškas gervuoges, melionus, gvajabas, gvanamanas ir kitus vaisius. – Jie turi begalę bananu rūšių, kai kurie itin saldūs, kiti – kaip bulvės, naudojami kaip pas mus duona, dažnai kepami ant keptuvų su daržovėmis ar sūriu.“
Kai aplanko milijonai
Mario prekiavo medicinine įranga, tiekė maisto produktus į Venesuelą, pastaraisiais metais kūrė projektus su Ekvadoro vyriausybe bei Ispanijos kompanija šiukšlių perdirbimo srityje. Jo protas nuolat veikė, kūrė įvairiausius planus ir jis niekada nepasiduodavo apatijai.
„Vos atvykus, kai jis išsivadavo iš mirties gniaužtų, strigo jo valdomi projektai ir jis neturėjo 25 tūkstančių dolerių sumokėti už gydymą. Privačioje katalikų klinikoje žmonių neišleisdavo, jei jie nesusimokėdavo, – pasakojo Nerija. – Tačiau su garantiniu raštu jį vis dėlto išleido.“
„Sese... – išvykdamas iš klinikų administracijoje į vienuolę kreipėsi Mario. – argi mano išgijimas nėra Dievo stebuklas? Tad jei Dievas mane prikėlė iš mirusiųjų, tuomet jis pasirūpins pinigais.“
Ir po kelių dienų Mario gavo iki padangių jį pakylėjusį raštą: patvirtintas ilgai strigęs bendras projektas su vyriausybe ir jis uždirbo beveik du milijonus dolerių.
Netrukus į Mario sąskaitą buvo pervestas milijonas, po to dalimis ir likusi suma. Švytintis vyras, vėl pasidžiaugęs Dievo pagalba, greitai atsiskaitė su klinikos administracija.
„Dievo prašiau atsiųsti gerą moterį ir uždirbti pakankamai pinigų! Gavau tai, ko prašiau, tik negalvojau, kad moterį atsiųs iš taip toli“, – juokaudavo Mario.
„Turbūt suprantama, kokios emocijos aplanko, kai staiga uždirbi kelis milijonus dolerių, – šyptelėjo Nerija, pradžioje su Mario gyvenusi jo mamos name. – Prasidėjo pirkimas. Mario nupirko du butus. Vienas, 150 kvadratinių metrų ploto, labiau patiko man, bet jam buvo pernelyg mažas, kitas – 270 kvadratinių metrų ploto – jam patiko. Padarysime remontą, sakė ir pasirinksime, kuriame gyventi? Tuomet butai kainavo daug pigiau nei Lietuvoje. Vilniuje ir Kaune nekilnojamo turto kainomis pasidomėjęs Mario pašiurpo, pabrėžęs, kad daug pigiau yra pirkti namą Majamyje, kurį, beje, jis ir nupirko. O po to – dar tris mašinas.“
Laimingi, nepunktualūs, bendruomeniški
„Ekvadore reikėjo pritaikyti psichologijos žinias, kurių mokiausi seminaruose ir mokau kitus. Pavyzdžiui, kaip suvaldyti emocijas ir nepykti dėl vietinių nekonkretumo, nepunktualumo, pažadų netesėjimo, – kadaise svajojusi pagyventi radikaliai kitokioje aplinkoje Nerija taip pasijuto Ekvadore dėl šokiruojančių didelių, bet įdomių ir malonių kultūrų skirtumų bei draugo „lotyniško“ charakterio. – Ten nesutikau lietuvių, jaučiausi tarsi patekusi į emocinį sūkurį, kurį pati turėjau suvaldyti. Visgi šiltas ekvadoriečių bendravimas, draugiškumas neleido pasijusti vieniša.“
„Europoje žmonės reaguoja į žodžius, o Lotynų Amerikoje – į jausmą, energiją, – Nerijai aiškino M. Rendono pusbrolis psichoterapeutas, kai ši norėjo pakalbėti apie ekvadoriečių nepunktualumą. – Jei pajunta ryšį su tuo žmogumi, energiją – tuomet atitinkamai gražiai ir elgiasi. O „taip“ dažniausiai sako tik iš mandagumo, tad nežinai, kokia tiesa slypi už tų žodžių.“
Ekvadore Nerija beveik niekada negirdėjo žodžio „ne“, bet dažnai – „vėliau“, „taip“, „bus“. Bet tame nekonkretume vietiniai puikiai vienas kitą supranta, nepyksta vėluojant ar kažką atidedant. Kaunietė negirdėjo, kad jie skųstųsi sunkiu gyvenimu ar pinigų trūkumu. Visada laimingi, besišypsantys, skleidžia daug pozityvumo.
Išėjus į lauką, Mario, kaip dauguma vietinių, mielai bendraudavo su sutiktu kaimynu, klasės draugu, verslo partneriu, giminaičiu, o dažnai ir su atsitiktinu praeiviu, kuriam išpasakodavo smulkiausias detales.
„Bendrus savaitgalinius pietus su vaikais, uošviais ir giminaičiais jie dažnai suplanuoja iš anksto, – bendruomeniškumu džiaugėsi N. Solaitė. – Jie susiję kaip žuvys viename vandenyne. Tame yra daug džiaugsmo ir grožio, nes bendravimas pakrauna ir gilina tarpusavio ryšį.“
Vestuvėms buvo pilnai pasirengta
Paklausta, ar jis Nerijai piršosi, jaunatviška moteris šyptelėjusi atsiduso: „Taip. Ir ne kartą.“ Per jų draugystės laikotarpį oficialų raštą iš Kauno santuokų rūmų, kad yra vieniša ir jie gali tuoktis, moteris tris kartus vertė į ispanų kalbą.
„Pirmasis Mario pirkinys atvykus į Ekvadorą buvo sužadėtuvių žiedas. Jis nuvedė į parduotuvę ir paprašęs išsirinkti, šyptelėjęs tarė, kad nebūtų ašarų“, – prisipažino lietuvė.
„Įsitikinau, kad filmas „Pabėgusi nuotaka“ ne tik komedija, bet ir realybė, – nusijuokusi tęsė Nerija. – Per mano ambicijas ir baimes, ego, kultūrų skirtumus mes nesusituokėme, nors to norėjome abu. Dabar pasielgčiau kitaip, bet, deja, vėlu. Mario nesuprato, kad augau laisvesnėje vakarietiškoje šalyje, aš nesupratau, kad jis – krikščionis, besilaikantis senų tradicijų, giliai tikintis šeimos tradicijomis. Be to, jis – Lotynų amerikietis, kuriems vyro žodis daug svaresnis nei Europoje, o to, atvažiavusi į kitą aplinką, nesupratau“.
2012 metais Mario atskrido į Lietuvą ir Neriją, jos mamą, tėtį bei katiną Romero išsivežė į kelionę. Tikslas – vestuvės Ekvadore. Skrido per Majamį, kuriame praleido du mėnesius. Ten, Miracle Mile gatvėje, kur yra daugybę tuoktuvėms skirtų parduotuvių, lietuvė savaitę rinkosi vestuvinę suknelę.
Taip išrinkta balta vestuvinė suknelė atkeliavo į Ekvadorą, po to, neįvykus vestuvėms ten, buvo skraidinta į Lietuvą. Nesusituokus Kaune, galiausiai, dar praėjusių metų lapkritį, vėl buvo atvežta į Pietų Ameriką.
„Jis, kaip verslininkas, šaltais faktais sudėliojo, kad tuoksimės tada ir tada. Deja, nesusišnekėjome. Į Lietuvą buvo atskridęs bei vestuvėms kostiumą atsivežęs ir geriausias jo draugas – dabartinio prezidento Lenin Moreno brolis – Garry Moreno. Pradžioje santuokų rūmuose netiko Mario pažyma. Po to jis negalėjo patikėti, kad Lietuvoje iki santuokos ceremonijos dar reikia mėnesį palaukti. Galvojo, jog meluoju teigdama, kad negalima, kaip Ekvadore, susituokti iškart“, – tarsi meksikiečių serialą primenančias situacijas pasakojo moteris.
Nerija linguoja galva, prisimindama, kad 2013 metais viskas jau buvo detaliai parengta vestuvėms: parašyti kvietimai, išrinkta ir užsakyta vieta užmiesčio viloje su žydinčiais sodais, maistas iš prabangaus Kito restorano, netgi dvidešimčiai žmonių surengtas degustacijos vakaras bei paliktas kelių tūkstančių dolerių užstatas, kurio taip ir negrąžino. Sako, ateikite ir pravalgykite šią sumą, bet pinigų grąžinti negalime.
Tik meilė yra tai, kas tikra
Praėjusių metų spalio 30 dienos vakarą Nerija sulaukė Mario skambučio: „Atvažiuok, mano meile, man – blogai.“
Jau kitą rytą ji buvo Vilniaus oro uoste. Nerimas, laukimas ir viltis – buvo kelionės palydovai.
„Ar palauksi, manęs, mano meile? – kiekviename oro uoste Nerija rašydavo žinutes mylimajam, o šis, ligai įgavus pagreitį ir vos turėdamas jėgų, parašydavo: „Taip, mano meile! Aš tavęs laukiu, laukiu, laukiu.“
Ši situacija priminė pažinties pradžią, kai Mario kovojo su septicemija, gydytojai davė mažai vilties, tačiau tuomet jis ligą nugalėjo. Tačiau šįkart Nerijos širdis tyliai verkė.
Melanomą, odos vėžį, gydytojai Mario diagnozavo 2017 metais. Žinia aukštyn kojomis apvertė jos pasaulį, tačiau tuomet abu turėjo viltį.
„Atvykusi pas Mario Visų Šventųjų dieną, lapkričio pirmąją, apkabinau jį gležnutį it vaiką, žinodama, kad šįkart prarasiu. Taip kuždėjo vidinis balsas. Priešingai nei prieš devynerius metus, kai visa esybe tikėjau, kad jis išgyvens. Šįkart kiekvieną dieną žvelgiau mirčiai į akis, kuri tarsi nesiryždavo peržengti galutinio slenksčio. Atimdama ir suteikdama viltį“, – širdį atvėrė N. Solaitė.
Mario išėjo kovo 22 dieną, kai lietuvės greta nebuvo, nes sausio mėnesį Nerija gavo žinią apie sunkią mamos sveikatos būklę ir paraginus mylimajam, jau kitą dieną išskrido į Lietuvą.
Mama – pasveiko, Mario – ne.
„Jo dukterys pasakojo, kad paskutinę gyvenimo dieną nors ir silpnai jausdamasis buvo gerai nusiteikęs, prašė perduoti, kad atskrisčiau. Taip ir neatvykau“, – Nerija netramdė ašarų.
Ten pat liko ir jos nežinia kelintą kartą skraidinta vestuvinė suknelė. Klinikose Mario sakė, duok porą savaičių, pagerės sveikata ir susituoksime. Pagaliau padarysime tai, ką turėjome padaryti labai seniai.
„Vėl nešiau santuokai reikalingus dokumentus į Lietuvos konsulatą Kite, kad išverstų į ispanų kalbą ir patvirtintų notaras. Jie taip ir liko nepanaudoti. Kaip ir dauguma neišgyventų akimirkų, – atsiduso N. Solaitė. – Mario niekada nepalūždavo, visada tikėjo gyvenimu, tačiau šįkart likimo jėgos buvo stipresnės už jo pastangas.“
Tą patį rytą, kai Nerija sužinojo apie mylimojo mirtį, nustojo valgyti, gerti ir atlikti gamtinius reikalus beveik trylika metų ją džiuginęs, po pusę JAV valstijų, Ekvadorą bei Venesuelą kartu apkeliavęs katinas Romeo.
„Mario jį taip pat labai mylėjo ir pyko, kad neatsivežiau Romito, taip vadino katiną, kai Ekvadore apsilankiau paskutinį kartą. Jis mane gydytų savo murkimu, sakė Mario. Romeo gydytojai neišgelbėjo ir jis mane paliko po šešių dienų. Gal pasišaukė Mario, o gal katinas išsinešė visą mano skausmą? – pastebėjo Nerija, po akimirkos prisiminusi B. Weisso žodžius – „Tik meilė yra tai, kas tikra.“ Viskas prasideda nuo tuštumos ir meilės. Kai pajunti meilę savo širdyje, vėl sugrįžta gyvenimas.“
