– Lolita, Vilniaus knygų mugei – 20 metų. Kokia ji buvo tada, kai pradėjote šį gražų projektą, kodėl apskritai šovė mintis, kad Lietuvai reikia knygų mugės?

– Būtų labai malonu prisirašyti autorystę, kad kažkam iš mūsų šovė į galvą... Pati idėja kilo, matyt, iš Frankfurto knygų mugės, kur buvo pasiūlyta pradėti rengti Baltijos knygų muges, t. y. sostinėse. Pirminė idėja buvo, kad kiekvienais metais mugė rotuoja, vienais metais Baltijos mugė Vilniuje, kitais – Rygoje, paskui Taline. Bet taip jau atsitiko, kad mus ši idėja apsėdo ar nežinau ką padarė, nes 20 metų mes negalime nuo jos išsivaduoti ir mums labai pasisekė, kad Vilniuje galėjome išsiauginti visiškai savarankišką ir labai neprastą renginį.

Iš tų pirmųjų žmonių, kurie pradėjo knygų mugę, mes dabar tik dviese likę, tokie „mamutai“. Aišku, viskas pasikeitė radikaliai. Kaip tik dabar peržiūrėjome pirmosios mugės archyvines nuotraukas: tiesiog kelia juoką – ir mūsų stendai, ir mūsų kultūrinė programa, ir žmonių veidai, tokie, kur truputėlį nuobodulys juos apėmęs. Pagrindinis tikslas tada buvo nusipirkti pigiau knygų, gauti nemokamai lankstukų. Niekas negali šiandien patikėti, kad tai, ką mes ramia sąžine metame į šiukšliadėžę, kažkada buvo vertybė.

– Radau jūsų tokią citatą apie tą pirmąją mugę: „Važiavome į mugę išsiparduoti likučių, nemokėjome moderuoti renginių, sutilpti į 45 minutes, kai kurie lankytojai išeidavo nusivylę, kur kepta duona ir alus?“ – tikrai toks buvo dalyvių lūkestis?

– Tikrai buvo toks lūkestis, todėl, kad mugė tais laikais buvo suprantama, kad ateinu gerai praleisti laiką ir gal grįžtu namo šiek tiek apsvaigęs. Visus tuos stereotipus pavyko iš karto pradėti laužyti su dideliu pagreičiu. Kiekvienos mugės augimas – ir dalyvių, ir, svarbiausia, renginių kokybės prasme, paskui viena kita neįtikėtina sėkmė – šiandien mes sunkiai galime patikėti, kad John Irving, Colleen McCullough, Alessandro Baricco, Frederic Beigbeder buvo mugės svečiai, stumdėsi eilėse prie puodelio kavos ir buvo labai laimingi.

– Ar tikėjote, kad pavyks tokias pirmojo ryškumo žvaigždes prisikviesti į mugę?

– Anuomet jie važiavo dėl visai kitų priežasčių negu šiandien važiuoja autoriai, kurie sako: „mano vizitas kainuoja tiek ir tiek“. Anuomet suveikė tai, kad Lietuva buvo visiškai neįsivaizduojamas, nepažintas kraštas. Aš manau, kad rašytojai, tos pirmo ryškumo žvaigždės važiavo didele dalimi ieškoti temų ir atmosferos savo knygoms. Jiems tai buvo egzotika. Tas pats, jei vakarietis pasileistų į kokias Amazonės džiungles, tai mentaline prasme, intelektine prasme, Lietuva buvo tos Amazonės džiunglės, niekas nieko čia nesuprato, niekas nieko nežinojo apie Rytų Europą, todėl autoriai apie jokius pinigus nekalbėjo. Šiandien mes, ačiū Dievui, esame traktuojama, kaip normali, europinė valstybė.

Jurga Tapinienė, Lolita Varanavičienė

– Tai šiandien prisikviesti autorius yra tik honoraro klausimas?

– Autoriai tiesiog „stato mus į eilę“. Štai ką tik pasibaigusioje Londono mugėje gerąja prasme persekiojome turkų autorę Elif Shafak, kuri yra puikiai žinoma Lietuvoje. Ir mes jos laukiame, ji dabar tvirtai pažadėjo atvažiuoti į Vilniaus knygų mugę 2020-aisiais, bet mes jos laukiame turbūt šešerius metus ir kiekvienais metais, bet kokia proga vis tampėme už „sagos“ ir sakėme „bet juk Jūs žadėjote...“.

– Kaip suprantu, čia jau anonsas ir labai gera žinia, kad sulauksime šios autorės Vilniuje.

– Visada reikia būti atsargiems – kol rašytojas neįlipo į lėktuvą ir ne bet kokį lėktuvą, o skrendantį į Vilnių, tol nesi tikras, kad jis atvyks.

– Pasirinkote tokį šaltą metų laiką knygų mugei. Kodėl?

– Daug kas sako, kodėl jūs taip kvailai darote, darykite vasarą ant pievelės. Aš norėčiau pažiūrėti, kiek gi žmonių sueitų vasarą ant pievelės, kai kiekvienam lietuviui reikia ravėti vienintelę morką darželyje. Kita vertus mes negalime rinktis laiko, todėl, kad Vilniaus knygų mugė yra įtraukta į pasaulinių mugių katalogą, jos laikas yra suderintas su kitų mugių laikais, t. y., mums kliuvo tai, kas kliuvo – vasaris, ir aš nemanau, kad tai yra labai blogai. Oras toks, kad nieko geriau nesugalvosi, kaip keturioms dienoms atvykti ir pasižiūrėti, kas gi naujo knygų pasaulyje.

– O per tą 20 metų nekilo minčių, kad užtenka, pavargote, trūksta idėjų?

– Aš manau, kad mugė ne tik organizatorius, bet ir lankytojus veikia kaip savotiškas adrenalinas ar kažkokia piliulė, nes dar nepasibaigus mugei, mes jau pradedame svarstyti, kas turėtų būti padaryta kitais metais. Ji tarsi gyvena savarankišką gyvenimą, atranda visiškai naujas formas, ji jaunėja. Užsieniečiai – ar tai būtų diplomatai, ar rašytojai, ar kitų mugių organizatoriai – žiūri ir bando suprasti, kas čia tokio vyksta, kodėl tiek žmonių. Pagrindinė nuostaba dėl mūsų lankytojų amžiaus. Turiu oficialią 2019 metų knygų mugės statistiką: 67 procentų apsilankiusių amžiaus vidurkis iki 40 metų. Kita džiugi naujiena, kad 60 procentų žmonių nėjo į renginius, kas mums labai keista, nes renginiuose kiekvienais metais žmonių tikrai netrūksta, bet jie domėjosi knygomis.

Lolita Varanavičienė

– Kuo skiriasi mugės forma, juk keičiasi skaitytojų poreikiai ir patirtys?

– Reikalinga kokybė. Mugė yra labai demokratiškas forumas ir jeigu tau nepatiko renginys, tu ramiai pakyli, išeini ir eini į kitą salę. Žmonėms bet ko nepasiūlysi, pasodinti bet kokį užsienietį ir sakyti „va žiūrėkite, taip atrodo žmogus iš Vakarų“, tikrai nebe tie laikai. Iš mugės reikia išsinešti tokį įspūdį, kurio niekur kitur negalėtum gauti. Tai turėtų būti siekiamybė ir tai yra siekiamybė.

– Vienu metu vyko diskusija, kiek gyvens popierinė knyga, ir atrodė, kad jau viskas – elektroninės knygos, kaip pigesnis, mobilesnis variantas, laimės . Koks popierinės ir elektroninės knygos santykis dabar?

– Knygą aš prilyginčiau teatrui. Juk buvo sakoma, kai atsirado kinas, teatras mirė tą akimirką. Bet nieko panašaus, išgyvename teatro klestėjimo laikus ir, matyt, taip bus visada. Lygiai taip pat popierinės knygos formatas, skaitymo atmosfera ne taip lengvai išgyvendinama. Atmetus visus tuos utilitarinius patogumo dalykus, vis dėlto dauguma žmonių nenori nusigręžti nuo popieriaus, gal atiduodami duoklę kažkokiai sentimentaliai žmogaus prigimčiai.

– O kokios yra knygų leidybos tendencijos, mados? Kaip jos keičiasi?

– Aš manau, kad vaikai, jų auginimo problemos tampa labai aktualia tema. Jeigu pasižiūrėtume šiandien perkamiausių knygų Lietuvoje šimtuką, tarkime, aš dabar remiuosi vienos internetinės parduotuvės šimtuku, tai ten santykis tarp grožinės ir negrožinės literatūros yra per pusę – 50 procentų grožinės ir 50 procentų negrožinės literatūros. Kas yra įdomu, kad tos negrožinės knygos didele dalimi kalba apie visuomenės psichologinę sveikatą ir, ypatingai, apie vaikų auginimą: kaip auginti vaiką, kas yra paauglystė, kaip su vaikais bendrauti.

Aš, tiesą pasakius, neatsimenu, kad kada nors toks poreikis tėvams būtų buvęs. Tai yra nauja tendencija. Iš vienos pusės, mes žinome, kad tikrai mūsų vaikų vaikystė yra soti, laiminga, graži, bet, matyt, jiems šitame pasaulyje, kuris taip greitai keičiasi ir toks konkurencingas jau nuo darželio, nėra labai paprasta. Grįžtant prie klausimo, ar vaikams popierinė knyga bus aktuali, aš manau, kad ir taip, ir taip – be abejo, jie kelsis į skaitmeninį pasaulį, bet tikrai norės gyventi ir su popierine knyga, jeigu tą knygą kažkas jiems parodys. Mes negalime priversti vaiko gyventi knygų pasaulyje, bet pasakyti, kad toks yra, privalome.

– Tai, kad užsienio autorius bus populiarus Lietuvoje, dar galima nuspėti, žiūrint į tendencijas kitose šalyse. Kaip jūs, leidyklos vadovė, nuspėjate, kad lietuvių autorius bus tas, kurį verta leisti?

– O kas jums sakė, kad kas nors atspėja Lietuvoje? Ar mes rinktumėmės vertimą, ar netgi labai populiarų grožinės literatūros kūrėją iš kitos šalies, visiškai nebūtinai jis tiks kitai rinkai. O kalbant apie lietuvių autorius tai, visų pirma, mes norime jų leisti labai daug, nes lietuvių literatūra yra įdomi, o gal net įdomesnė nei vertimai. Lietuviai skaito lietuvius – tai galėtų būti tezė, iškalta prie „Litexpo“ (čia vyksta Vilniaus knygų mugė). Manau, kad knygų mugės pagrindinė vertybė, kad ji kažkokiu stebuklingu būdu grąžino žmones prie lietuvių literatūros, tiek grožinės, tiek negrožinės.

Perkamiausios knygos labai dažnai yra lietuvių autorių. Yra tam daugybė priežasčių, bet visų pirma, pasitikėjimas vieni kitais. Anksčiau buvo manoma, kad, tarkim, apie sveikatą mums gali tik amerikietis gydytojas papasakoti, iš bėdos – gal koks britas ar prancūzas. Šiandien žinome, kad populiarių medicininių knygų Lietuvoje tikrai norima, galbūt žmonės neina į poliklinikas, o gydosi ar sveikatinasi namie. O kas gi gali žinoti mūsų bėdas ir mūsų nacionalinį charakterį geriau negu mes patys?

– Papasakokite, kaip vyksta pats procesas, kai ateina pas jus autorius, sako štai aš turiu idėją ar jau parengtą darbą?

– Žinote, taip ateina tik Juozas Erlickas, o visus kitus autorius reikia surasti. Be abejo, pasiūla yra didžiulė, per savaitę mes sulaukiame keletos rankraščių, visos leidyklos jų sulaukia, bet jeigu mes kalbame ne apie grožinį projektą, tai mes galimiems autoriams siūlome temą. Yra du keliai – autorius pats rašo, bet dažnesnis kelias yra, kai mes matome temą ir ateiname į pagalbą ir tada atsiranda knyga, dėl kurios reikalingumo tu gali būti tikras. Be abejo, būna fenomenalių atvejų, priminsiu Algirdo Toliato neįtikėtiną sėkmę, nes jo knygų tiražai artėja prie milžiniškų skaičių, visų trijų knygų tiražas yra beveik 80 tūkst. Tai Lietuvai yra kosmosas. Be to, jo knyga išeina ispanų kalba, autoriaus teisės parduotos angliakalbei ir portugališkai rinkai, o tai yra rinkos gerokai didesnės nei Baltijos šalių.

– Kaip greitai knygų mada keičiasi? Ar tai būna, rudens-žiemos kolekcijos kaip mados pasaulyje, ar metai, penkeri?

– Manau, vis dėlto diktuoti madą yra rašytojų prerogatyva, juk visas pasaulis pasipila ieškoti „Gralio taurės“ po to, kai pasirodo Dan Brown „Da Vinčio kodas“, pilki atspalviai sukelia didžiulę bangą tam tikros literatūros. Matyt, atsiradimas kūrinio, kuris šiek tiek „pakrapšto“ tai, kas nebuvo „pakrapštyta“ anksčiau, yra impulsas atsirasti knygų madai, o jau tada visi, kas netingi, bando įšokti į tą pačią valtelę. Tik su ta valtele nebūtinai toli nuplauksi, nes tuoj pat ateina kita banga ir atsineša kitą temą.

– Ir pabaigai, kiek knygų per savaitę jūs perskaitote?

– Tenka skaityti rankraščius, jų vidutiniškai per savaitę būna trys-keturi. Perskaityti juos dar būtų pusę bėdos, bet turi apsispręsti, ar jis turi gyvybės, nes už kiekvieno rankraščio yra žmogus, ir pasakęs autoriui apie rankraštį, kad jis silpnas, tą žmogų įskaudini. O įskaudinti žmonių tikrai nereikia.