– Papasakokite, kokiomis veiklomis dabar užsiimate?
– Vystau verslą, kuris veikia Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje ir Švedijoje. Penktadieniais ir šeštadieniais dėstau ISM universitete, Vadovų magistrantūroje esu Lyderystės modulio vadovė. Rašau, rengiu komentarus radijui. Taip pat esu mama. Dar noriu nugriebti minutę sau – išgerti kavos ar kažką paskaityti. Aš kartais galvoju, kad jei prisėsčiau ir nieko nereikėtų daryti, tai man reikėtų maždaug dviejų savaičių pabaigti darbus, kurie tiesiog spaudžia galvą.
– Kaip nusprendėte prie viso to dar ir knygą parašyti?
– Tai jau praeitas etapas. Knygą su bendraautoriumi Ignu rašėme dvejus metus. Tai buvo veikla, kuriai tiesiog reikėjo kažkuria prasme dirbtinai sukurti laiko, t.y. kartais išvažiuoti tam, kad galėčiau prisėsti, parašyti. Atiduoti savaitgalius, vakarus, kartais ir naktis. Tiesiog teko prastumdyti darbotvarkę ir padaryti ten plyšį tam, kad galėčiau ramiai prisėsti ir rašyti.
– Buvo sunku rašyti? Kai kurie sako, kad mūzos neegzistuoja – reikia tiesiog sėsti ir prisiversti.
– Nežinau, ar sunku, nes turiu kiekvieną savaitę rašyti po tekstą, kadangi esu įsipareigojusi radijui. Tai su ta mūza yra taip – pradedi ir gaunasi. Čia viso labo valios ir disciplinos klausimas. Jei tiesiog sėdi ir darai, tai ir padarai, nėra čia didelių stebuklų ir tą pasakys daugelis.
– Ką naujo atradote ar supratote rašydama?
– Iš tikrųjų daug atradau ir daug supratau. Lyderystės temą nagrinėju jau seniai, kone dvyliką metų, tad tikrai daug apie tai skaitau ir retai randu ką nors naujo. Nesakau, kad mūsų knyga yra nauja nuo pradžios iki pabaigos, bet visgi naujo joje yra nemažai.
Rašiau ją poroje su bendraautoriumi, nes esu tikra, kad lyderystė turi būti nagrinėjama dialogu. Taip manau dėl to, kad atsakymai apie lyderystę gimsta iš diskusijos. Kitas momentas, dauguma literatūros šia tema, ypač mokslinės, atsako į klausimą, „kas?“. Kas tai yra tas reiškinys, kaip jį suvokiame, bet neatsako į klausimą „kaip?“. Na, pavyzdžiui, visi mokslininkai pasakys, kas yra darbuotojo įgalinimas, bet kaip iš tikrųjų tai padaryti – niekas nepateikia aiškių atsakymų.
Taigi, man buvo labai svarbu, kad mes visuomet klaustume ir aiškintumėmės, ar tai tikrai veikia praktiškai, kaip tai veikia praktiškai, ką vadovas arba lyderis gali daryti? Atsakymai į tą „kaip?“ buvo naujiena. Aš atradau niuansų apie tam tikrus lyderystės modelius, apie kuriuos niekur nebuvo kalbama. Pavyzdžiui, kalbant apie tarnaujančią lyderystę, tarsi galvota, kad tarnystė, tai visiškas savęs atsisakymas, bet ne, tarnaujantys kitų gėriui lyderiai yra tie, kurie tiesiog kitaip negali. Jie iš esmės tenkina savo poreikį tarnauti kitiems. Kitaip tariant, tai yra maži niuansai, bet jie buvo nauji man ir, manau, lyderyste besidominčiai auditorijai taip pat. Kad mes kažką fundamentaliai naujo atradome, tai turbūt ne, bet apibendrinome lyderystės „kas?“ į „kaip?“.
– Jūsų knygoje yra skyrius „pats sau lyderis“. Dabar labai daug kalbama apie lyderystę ir kai kuriems atsiranda gal jau net tam tikras vidinis spaudimas, kad jei aš nesu lyderis, tai gal aš nelabai pakankamas, ar man reikėtų būti tuo lyderiu? Gal tada ir užtenka būti lyderiu pačiam sau?
– Labai geras klausimas. Iš tikrųjų, kas yra lyderystė? Tai veiksmas, procesas, tai atsakomybės prisiėmimas už save. Tad atsakomybės prisiėmimo lygmenys gali būti įvairūs. Pirmas lygmuo, aišku, yra prisiimti atsakomybę už save, spręsti savo problemas, siekti savo tikslų, galvoti apie tai, kaip aš noriu nugyventi gyvenimą. Tai jau yra lyderystė.
Antras lygmuo yra, kai aš prisiimu atsakomybę už savo artimuosius, šeimą ar komandą, skyrių, organizaciją, miestą, šalį – kitaip tariant, tos atsakomybės ribos plečiasi. Čia viena lyderystės pusė, o kita lyderystės dedamoji – sekimas. Įsivaizduokite, pati nusprendžiate, kad būsite lyderė, kad tikrai norite to imtis, būti atsakinga už savo komandą, bet kažkodėl žmonės nenori eiti paskui jus. Kodėl jie nenori eiti būtų labai didelis klausimas, bet noriu pasakyti, kad kartais neužtenka sprendimo būti lyderiu, nes jei sekėjas paskui neis, tai nebūsi didelis lyderis.
Vadinasi nepardavei idėjos ar savęs. Kita vertus, nežinau, ar tai reikia pardavinėti, kitiems ir to nereikia, nes žmonės tiesiog nori eiti paskui juos. Taigi, „pats sau lyderis“ yra, kai aš esu bent jau atsakingas už patį save ir žinau kryptį, kur einu. Tas tradicinis lyderystės apibrėžimas yra: procesas, kai lyderis daro įtaką savo sekėjams ir jie kartu siekia bendro tikslo. Tas sekėjas, kai kalbame apie vidinę lyderystę, tai gyvena manyje. Vadinasi aš jį turiu vesti, motyvuoti ir juo rūpintis. Manau, būti motyvuotu jau yra tam tikra lyderystė.
Grįžtant prie kito klausimo aspekto, kad šiandieniniame pasaulyje visi turi būti lyderiai ir sėkmingi, tai, manau, kad tai yra ir galimybė, kurią turime daugelis, bet ir didžiulė grėsmė, dėl to, kad yra tarsi prievolė tapti kažkuo, jei nori tapti sėkmingu ir vertingu. Manau, kad tai yra ydinga prievolė ir ji nepadeda žmonėms. Vietoje to, kad jie galvotų, ką iš tiesų nori daryti, kas iš tiesų yra svarbu, daugelis siekia tiesiog sėkmės, nesvarbu, ką darant arba išvis nieko nedarant.
– Mumyse tikrai gyvena ta psichologinė pusė, kuri, ko gero, yra kažkuria prasme tas mūsų mažas vaikas ar tikras žmogus. Ko jis nori? Rūpesčio, dėmesio, meilės, lojalumo, palaikymo, o mes kartais pamirštame pasirūpinti savimi būtent šia prasme – skirdami sau pakankamai dėmesio, rūpesčio savimi, meile sau, palaikymu. Tuomet mes esame nelaimingi ir savo problemas tikimės spręsti kitų pagalba. Pavyzdžiui, einame pas kitą žmogų ir gal net nesąmoningai jam komunikuojame, kad jis pasirūpintų mumis ar išgelbėtų, paverstų mus laimingais.
Taigi, rūpestis savimi, kaip yra pasakęs vienas žymus psichoterapeutas, tai būti pačiam sau mama ir tėvu. T.y. mokėti savimi pasirūpinti taip, kad nereikėtų savo problemų užkrauti kitam. Tai ir stabtelėti, ir išgirsti, ir suprasti, ir paguosti, ir nedrožti savęs bei nekritikuoti, nes tai nepadeda žmogui. Lietuvoje mes dažnai galvojame, kad būti labai savikritišku yra gerai, bet pernelyg didelė savikritika tikrai nėra gerai dėl to, kad mes iššvaistome be galo daug energijos save kritikuodami, o geriau visgi suprasti, kad gal ir nepadariau labai gerai, nepasisekė, bet juk nepadariau tyčia blogiau. Darau taip gerai, kaip galiu ir reikia susitelkti į tai, ką galiu daryti geriau. Kitaip tariant, reikia nukreipti savo energiją kita linkme, o ne savigraužai.
– O iš kur semiatės energijos? Jūsų klausantis atrodo, kad ji neišsenkanti.
– Manau, kad intuityviai išmokau gyventi taip ir užsiimti tuo, kas generuoja energiją, o ne ją valgo. Na, pavyzdžiui, banalūs dalykai, bet sunkiai prisikirtus nėra ko tikėtis, kad būsi labai energingas, vadinasi, svarbu valgyti sveiką maistą. Kitas dalykas, alkoholis. Jeigu gerai pavakarosi, tai nėra ko tikėtis, kad ryte būsi kaip agurkėlis, juk nebūsi. Vadinasi, aš renkuosi nevartoti alkoholio, nes kitą dieną blogai jaučiuosi, būnu nedarbinga. Negaliu sau leisti būti nedarbinga, nes tiesiog turiu labai daug darbų. Net kalbant apie savaitgaliuis, įsivaizduokite, aš dirbu penkias dienas iki vėlyvo vakaro, kartais ir šeštadieniais, ir, pavyzdžiui, šeštadienį nueičiau kur nors pavakaroti, tai ką vaikai sekmadienį namie matytų? Išgverusią mamą, kuri šliaužioja po namus, neturi energijos ir yra suirzusi, pikta. Tai būtų labai neatsakinga, tad negaliu sau to leisti.
Kitas dalykas, aš esu tikra, kad kuo daugiau energijos atiduodame, tuo daugiau jos sugrįžta. Esu visiškai įsitikinusi šio principo teisingumu, tad jei jaučiu, kad turiu energijos, tai ją dar kur nors išlieju – išeinu pabėgioti, pasportuoju ar namus pašveičiu. Aš manau, kad svarbu išlieti visą energiją, kurią turi ir per naktį jos vėl susigeneruoja tiek pat, bet jei mažai nuveiksi per dieną, tai ir kitą dieną atsibusi su mažesniu kiekiu energijos. Taigi, mano formulė yra daug atiduoti ir daug pasikrauti.
– O kaip lyderystės mokyti vaikus? Galbūt jos kaip tik nereikėtų mokyti?
– Manau, kad tikrai nereikia vaikų mokyti lyderystės. Vaikų paskirtis yra džiaugtis gyvenimu, jie turi džiaugtis vaikyste. Svarbiausia neužmušti lyderystės gyslelės, skatinti juos daryti tai, kas jiems iš tikrųjų patinka, patirti sėkmę, džiaugtis gyvenimu. Esminis dalykas yra auginti juos sveikomis asmenybėmis, o lyderystė tikrai nėra vaikų klausimas. Manau, kad apie lyderystę verta pradėti kalbėti maždaug nuo 17 metų ir ne anksčiau. Manau, kad tie tėvai, kurie iš savo vaikų daro lyderius ankstyvame amžiuje – tik žaloja savo vaikus.
– Kalbant apie suaugusiuosius, kokius lyderio bruožus galima taikyti šeimoje? Kokie bruožai galbūt padeda?
– Lyderis patiria labai daug iššūkių už namų ribų, todėl būtų labai gerai, kad namuose jis galėtų būti tiesiog savimi ir atsigauti. Lyderystė šeimoje reiškiasi per atsakomybę už šeimą, rūpesčiu, tiesiog buvimu su savo šeima. Ko gero, dažniau sutinkama bėda yra ta, kad lyderis triūsia darbe ar visuomenėje ir grįžta namo, plumpteli ant sofos ir žiūri televizorių, neskirdamas savo šeimai dėmesio. Tai nėra labai lyderiška šeimos atžvilgiu. Manau, kad buvimas su šeima yra geriausia, ką lyderis gali padaryti. Be abejo, šeima lyderiui yra stiprybės šaltinis. Jei lyderis neturi šeimos – jam bus sunkiau lyderiauti, nes jis netenka svarbios palaikymo komandos.
– Dabar vis daugiau girdime apie moterų lyderystę. Kalbama apie moteris, kurios vis dar per mažai pasitiki savimi ir užleidžia savo vietą vyrams. Moterys turi įgūdžių, bet netiki savimi ir neužima tų pozicijų, kurias galėtų užimti.
– Pritariu, taip yra. Tikrai moterys nėra prastesnės lyderės, pritariu, kad joms trūksta pasitikėjimo savimi. Esu tikra, kad tai formuojama būtent paauglystėje ir vaikystėje. Mūsų švietimo sistema tikrai neskatina mergaičių eksperimentuoti, tyrinėti, būti drąsioms, sakyti nepatogią tiesą. Visgi, sakyti nepatogią tiesą yra lyderystės bruožas. Kai nepatogią tiesą pasako berniukas, tai priimama normaliai, tai nešokiruoja.
Manau, kad tai ugdymo problema, bet tai nėra tik Lietuvos problema – taip yra visame pasaulyje. Aišku, kitas dalykas, kad moteris turi daugiau pareigų šeimoje. Aš neturiu vienareikšmio atsakymo, kad gerai, kad moterys nebebus mamos, o sieks lyderystės. Nemanau, kad tai yra gerai, vaikams reikia mamos, aišku taip pat reikia ir tėčio. Tad lazdos perlenkimas nėra geras dalykas visuomenei, o visgi šeima yra visuomenės ląstelė. Moterims reikia pagalbos derinant mamų ir vadovų vaidmenis.
– Personalo atrankos ir mokymo įmonę įkūrėte būdama vos 24-erių, iš kur turėjote tiek drąsos? Kaip pati derinote motinystę ir karjerą?
– Visada buvau labai savarankiška ir labai drąsi. Dabar neįsivaizduoju, kaip man užteko drąsos tai padaryti, tiesiog buvo vidinis tikėjimas, o gal net ir nesupratimas, kur einu, bet galiausiai viskas baigėsi sėkmingai. Manau, kad aš turėjau planą ir tuo tikėjau, tiesiog ėjau ir dariau. Kitas dalykas, mamos visada turi tokią galimybę – gaudamos motinystės pašalpą jos gali eksperimentuoti, taigi pasinaudojau proga.
Aš tikrai atsimenu, kaip blogai jausdavausi, kai visa energija buvo nukreipta tik į vaiko stebėjimą ir košės jam virimą. Turbūt būčiau išprotėjusi, jei būčiau dariusi tik tai. Derinant motinystę ir karjerą – iššūkių tikrai labai daug. Manau, kad didžiausias galvos skausmas, iššūkis ir graužatis yra, kaip būti gera mama savo vaikams, kaip iš tiesų skirti pakankamai dėmesio.
Skausminga, kai vaikai sako, kad kito vaiko mama grįžta 16 val. vakaro, o aš tikrai negrįžtu tokiu metu ir tokių galimybių neturiu. Čia turbūt yra pats didžiausias moralinis skausmas, bet kita vertus, kai tik turiu laisvą minutę – skiriu ją vaikams.
– Esate penkių vaikų mama, daug dirbate, turite hobių. Paklausiu ne kaip viską spėjate, o ar įmanoma suderinti viską, ar vis dėlto tam tikrais laikotarpiais tenka rinktis, kuris kampas šiek tiek nukentės ir kam skirsite daugiau dėmesio?
– Aš manau, kad dirbu kokybiškai ir kitaip negalėčiau, nes paprasčiausiai dėl to jausčiausi labai blogai. Tikrai ne viską spėju, būna, kad vėluoju, viską darau labai greitai ir labai taupau laiką. Stengiuosi viską daryti labai racionaliai, tad, pavyzdžiui, žinau savo savaitės logistikos planą, tad tikrai nevažiuosiu į kokį kitą miesto galą, jei man ten kažko prireikia nusipirkti. Nusipirksiu, kai tiesiog pagal planą būsiu toje miesto dalyje.
Manau, kad esmė yra nešvaistyti laiko, nes šiandien tikrai daug dalykų gali padaryti internetu ar kartais pasamdydamas reikiamus žmones. Svarbiausia viską daryti greitai, racionaliai ir turėti daug energijos. Aš tikrai turiu mažai laiko sau, nesakau, kad tai yra gerai ir tai yra siektina, tiesiog aš taip gyvenu ir man kitaip neišeina. Galvoju apie darbų kiekio mažinimą, nes kartais jaučiuosi labai pavargusi ir suprantu, kad man jau nebepakanka vienos nakties atsistatyti, reikia ilgesnių atostogų.
– Ar nesinori kartais pabėgti ir padaryti pauzės?
– Tikrai norisi, bet tokių sąlygų nėra. Mano draugė Olandijoje pasakoja, kad ten išsekimas vertinamas taip rimtai, kad nuo jo gali du mėnesius gydytis ir gauti kompensaciją. Aš tiesiog sau to niekaip negalėčiau leisti. Negaliu nei išsekti, nei susirgti, tokių minčių paprasčiausiai net nėra. Vis dėlto, norėčiau pailsėti, tikiuosi šią vasarą savaitę paatostogauti. Jau atsisakau veiklų, kurios yra neprioritetinės, bet kitas dalykas, kuris yra labai svarbus, tai džiaugtis kiekviena akimirka: kai vairuoju ar kai dabar sėdžiu su jumis ir geriu vandenį – džiaugiuosi ir ilsiuosi.
