„Nuo vaikystės maniau, kad bėgimas yra pati nuobodžiausia sporto šaka. Kad tai – monotoniškas vieno ir to paties judesio kartojimas, kuris neteikia jokio malonumo. Vėliau, mokykloje, buvau viena iš greičiausių klasėje, bet dalyvauti varžybose sutikdavau tik tuo atveju, kai mokytoja grasindavo dvejetu, jei nebėgsiu.
Dar vėliau, važiuodama šiltame automobilyje ir matydama šaligatviu bėgantį bėgiką – gailėdavausi jo, galvodavau – vargšelis, kankinasi. Taip nutiko, kad lygiai prieš trejus metus man paskambino draugai iš Lietuvos ir pasakė, kad atvažiuos į Rygą – bėgs maratoną, bet bėgs tik tuo atveju, jei aš bėgsiu trumpiausią distanciją. Tuo metu gyvenau Rygoje ir tie, kas gyveno kitose šalyse, turbūt puikiai supranta, kaip laukiamas yra svečias iš gimtinės, todėl ilgai nesvarsčiusi aš sutikau“, – pasakojo V. Drulienė.
Moteris neslepia maniusi, kad sudėtinga nebus: „Galvojau – atsistosiu nuo sofos ir nubėgsiu, baisus čia daiktas. Pažiūrėjau, kad trumpiausia distancija – 6 kilometrai. Užsiregistravau ilgai nesvarsčiusi, kaip tai padarysiu. Bėgimo dieną atvykau į startą, bėgau ir finišavau. Atbėgus mano veidas buvo ryškiai raudonas, tada sakiau, kad atlėkiau braškinė. Širdis daužėsi, bet buvau savimi patenkinta. Tada pamąsčiau, kad labai svarbu suprasti, kur yra tavo ribos ir kur tavo galimybės.“
V. Drulienė šią situaciją prilygino nutinkančioms darbe – didelis darbo krūvis ir laiko trūkumas kartais neleidžia pasiruošti visiems dalykams atsakingai, tad tenka į susitikimus nulėkti ir gerai nepasiruošus.
„O kitas ateina pasiruošęs, rodo visokias kreives, nori kalbėti apie rinkos tendencijas, klausia, ką manai, o tu sėdi ir nieko nemanai, nes neišmanai – nepasiruošei. Išeini iš susitikimo tokiu pat braškiniu veidu ir supranti, kad išmokai pamoką. Labai greitai, bet pakankamai gėdingai“, – kalbėjo moteris.
V. Drulienė prisiminė, kad pirmasis bėgimas ir buvo ta pradžia, kai ji ėmė analizuoti tam tikrus gyvenime ir versle nutinkančius dalykus per bėgimo prizmę.
„Tie patys draugai po dviejų savaičių mane užregistravo ir 10 km bėgimui Vilniuje. Atvažiavau savaitgalį į Vilnių, išbėgau, bet mano veidas buvo nebe braškinis, o burokėlių spalvos. Tada jau labai rimtai analizavau tai, ką jaučiu bėgdama. Maždaug antrame kilometre aš jau nebegalėjau, smegenys siuntė pačius tikriausius signalus, kad stočiau, kad nebegaliu ir kam čia taip kankintis. Aš nesustojau, nes man buvo gėda sustoti prabėgus du kilometrus. Bėgau toliau ir ėmiau tartis su savimi. Kas bėgant yra „nebegaliu“? Logiškai galvojant, greičiausiai turėtų nebejudėti kojos, rankos ar turėtum kristi į asfaltą ir nejudėti pirmyn, bet juk judu, tad reikia su savimi susitarti. Supratau du dalykus: kaip svarbu susitarti su savimi ir kaip svarbu nepasiduoti pirmam „nebegaliu“ impulsui bei suprasti, kad po to, kai pirmas impulsas „nebegaliu“ ateina į smegenis – tu dar labai ilgai gali. Tai nuolatos taikau versle“, – sakė ji.
V. Drulienė įsitikinusi – snausti nevalia ir reikia sau nuolat kelti ambicingus tikslus, kurie padės tobulėti.
„Mažmeninės prekybos sektorius yra pakankamai dinamiškas, jei atsipalaiduoji dviems savaitėms, jau gali jausti kaip koks nors konkurentas šnopuoja į nugarą. Todėl net keliantis tikslus reikia numatyti, kas gali nutikti ir juos keltis įdedant papildomos ambicijos.
Tarkime, pieno produktų pardavimai metai iš metų auga maždaug trimis procentais, planuojame, kiek tuos pardavimus auginsime kitais metais. Analitikai sako – auginkime tiek, kiek jie augo prieš tai – trimis procentais, bet mes eksperimentuojame, keliu tikslą vadybininkui auginti pardavimus šešiais procentais.
Jis klausia manęs, ar nematau, kad tai neįmanoma, mes niekada neaugome 6 proc., bet... mes juk niekada tokio tikslo ir nekėlėme. Mes pasiekdavome tai, ko norėdavome, tą tikslą, kokį išsikeldavome, tokį ir įgyvendinome. Jei norėsime, tikėsime ir sieksime paauginti pardavimus 6 procentais, mes juos ir paauginsime.
Čia nutinka labai svarbus momentas, kai noras virsta tikėjimu. Kai imi galvoti, ne kodėl tau nepavyks, o kodėl tau pavyks, spėkite, kiek auga pardavimai pieno produktų kategorijoje? 6,2 proc. Tais metais, kai klausiau komercijos vadybininko, tai kiek gi auginsime kategoriją kitais metais? Jis jau svarstė apie dviženklį skaičių, nes jo galimybių ribos jau buvo gerokai toliau nei prieš metus“, – sėkmės istoriją pasakojo atsakingas pareigas užimanti moteris.
V. Drulienė atvira, norėtųsi pasakyti, kad jei užsinorėsi ir apie tai labai daug svajosi – tai ir pasiseks. „Norėčiau taip pasakyti, bet negaliu, nes taip nenutinka. Iš tiesų ir bėgime negali bėgti vis keisdamas braškinį veidą į burokėlinį, nei versle negali keldamas mažai ambicingus tikslus pasiekti stulbinančių rezultatų.
Kalbant apie bet kokią svajonę, bet kokį tikslą, norą ir kaip link jo artėti – vienas svarbiausių dalykų yra turėti veiksmų planą. Niekam nepavyko pasiekti stulbinančių rezultatų nežinant, kaip iki to prieiti.
Pirmuosius savo bėgimo metus aš taip ir baigiau ties dešimties kilometrų riba. Tą žiemą pervažiavau iš Rygos gyventi į Vilnių ir pavasarį, į mano el. pašto dėžutę įkrito el. laiškas vėl bėgti Rygoje. Užsiregistravau į bėgimą bėgti savo pirmojo pusmaratonio. Lygiai po metų prabėgau pirmą pusmaratonį, bet aš ten atbėgau ne nuo sofos, o nuo Neries krantinės, iš Vingio parko, iš žvyruoto keliuko šalia namų. Nes norėdama pasiekti kažko daugiau, aš jau turėjau veiksmų planą, kaip tą padarysiu. Tikiu, kad nieko nėra neįmanoma, jei sieki ir turi veiksmų planą.
Jei nebūčiau treniravusis – nebūčiau nubėgusi pusmaratonio. Jei gyvenimo stresinėse situacijose noriu turėti vidinę ramybę, turiu ilgai analizuoti save ir suprasti, atvesti save į tą tašką, kai ateina suvokimas, jog trumpalaikis džiaugsmas yra ne tai, ko mes siekiame ir ne tai, kas mus džiugina. Reikia siekti ilgalaikio džiaugsmo kaip pojūčio, kuris nėra momentas.“
V. Drulienė pabrėžė, kad sėkmės didinant pieno produktų pardavimus pavyko pasiekti ne dėl to, kad komanda to tiesiog norėjo.
„Po tikslo išsikėlimo mes padarėme veiksmų planą, išanalizavome rinką ir supratome, kokių pieno produktų norime turėti. Išanalizavome kliento poreikius ir ieškojome tų sprendimų, kurie galėjo užtikrinti poreikius perkant tas prekes, peržiūrėjome, kokių akcijų pirkėjai tikisi ir jas siūlėme. Darėme labai daug veiksmų ir tik jie atvedė mus į sėkmę. Jei būtume sėdėję ir norėję – tai nebūtų nutikę. Kiekviena svajonė turi turėti aiškų ir konkretų tikslą, kuris padeda jai tapti realybe“, – sakė ji.
Moteris teigė, kad jau trejus metus bėgimą naudoja kaip vaistą ugdyti kantrybei, ieškojimui, kaip rutiną paversti kitokia, kaip procesą, kuris reikalingas tam, kad kelią į pergalę paverstų šiek tiek smagesniu.
„Jei manęs paklaustumėt, ar man patinka tiesiog bėgti ar tiesiog dirbti, tai ne. Man patinka daryti tam tikrą procesą, kad pabaigoje pasiekčiau tam tikrą tikslą ar rezultatą ir tai mane džiugina. Labai svarbu susikoncentruojant į tam tikrus tikslus, suprasti, kad rutinai sparnus kartais užkabinti mes galim patys“, – šypsojosi V. Drulienė.
Anot moters, žmogus per mėnesį neužauga, per dieną nepasikeičia jo požiūris, per vieną treniruotę niekada nepasiruošiama ir jokiam maratonui.
„Manau, kad kiekviena diena yra ta galimybė, kai galime kurti ir perkurti savo buvimą. Kiekviena diena yra galimybė keisti savo gyvenimą ir jei tą žinome, jei jaučiamės galingi tai daryti, tai tą ir darome.
Nes jeigu neturime, kas mus įkvepia judėti link finišo, tuomet rutina gali mus pasiglemžti. Kartais netikėdamas ir nežinodamas, kur eini, gali pagalvoti, kad visas gyvenimas yra viena juoda rutina ir nėra finišo.
Patikėkite, kiek kartų bėgau – tiek atbėgau į finišą. Kiek kartų finišavau – visada pergalės džiaugsmas finišo vietoje atpirkdavo visą procesą. Todėl aš tikiu, kad finišas yra ir bėgti verta. Kartais sakau, jei niekada nepadaryčiau to, ko niekad nedariau, tai taip ir likčiau niekada to nepadarius. Todėl renkuosi bandyti, daryti, gyventi, atrasti.
Manau, kad tai svarbu tam, kad galėtume keistis ir būti kitokie nei vakar. Vienas mano mėgstamų šūkių arba teiginių, kuriais aš tikiu – kasdien aplenk vakarykštį save. Bet jei mes kasdien darome tą patį, ką darėme vakar, užvakar ar prieš mėnesį, tai mes ir esame tokie, kokie buvome. Jei norime būti kitokiais, mes turime daryti kažką kitaip.
Turime elgtis kitaip, kitaip galvoti, išsikelti sau tam tikrų iššūkių, kurių niekada nebuvome išsikėlę, pagalvoti, kas teikia malonumą ir daryti, nes tik taip mes galime būti kitokie, pasikeisti ir padaryti tokių dalykų, kurie mus džiugina ir įkvepia, leidžia jaustis galingais – tais, kurie gali keisti pasaulį“, – sakė V. Drulienė.
