Kalbėdama apie siekius ir jaunimo užsispyrimą, moteris atvira – siekti visko reikia iki paskutinio atodūsio.

– Šeštas kartas Lietuvoje ir Jūs LT pilietė. Koks jausmas?

– Labai geras, nes Lietuva pripažįsta, kad aš ateinu iš jos šaknų ir kad aš lietuvaitė ir aš labai patenkinta bei dėkoju tiems, kurie rašė popierius ir viską padarė, kad aš čia apsilankyčiau. Ir mūsų atstovas Gaidys (Darius Gaidys, Lietuvos konsulas Los Andžele – red. pastaba) ir Sereika Gediminas (Antrasis sekretorius Lietuvos konsulate Los Andžele – red. pastaba), ir mūsų prezidentė Dalia Grybauskaitė turėjo pasirašyti. Tad ačiū, ačiū jums visiems. Ačiū, Dievui.

– Bet tai ne tik jausmas ir džiaugsmas, bet ir pareiga. Taip?

– Taip, bet aš labai rūpinuosi, kad bus labai pareiga pinigais. Ne.
Visada rėmiau Lietuvą ir darysiu, ką reikės – ir balsuosiu visuose rinkimuose. Grįžus namo padėsiu pirštų antspaudus ir turėsiu pasą rankoj, ir linksmai – patyrusi, kas geriausia, bet linksmai balsuosiu.
Kai buvau maža, tai sarmatyjausi, kad sumuštinis sudėtas ne su balta duona, bet su juoda, gera, lietuviška duona ar kokia buvo. Ir mano vardas Ruta – negirdėtas, ir Kilmonis – negirdėta.

Tai vis turėjau aiškinti, bet paskui, kai augau, išaiškinau visiems, kodėl Ruta yra svarbus vardas. Ir amerikiečiai niekada negirdėjo apie Rutą, bet girdėjo apie Lietuvą, kurios tuo metu nebuvo žemėlapyje. Todėl reikėjo aiškintis per visą gyvenimą. Dabar labai miela, kad yra ir Amerikoje gimusių mergaičių su vardais Ruta. Jos ne lietuvės, bet jų vardai – Ruta. Tai labai gerai.

– Jūsų mama, kaip pavyko sužinoti, buvo ramaus būdo. Tėtis – energingesnis, kaip pasakojate pati. Bet jūs – nuolat pilna energijos. Iš kur?

– Mano tėtis man niekada nesakė, kad esu gerame kelyje ir niekada manęs negyrė, jog gerą darbą pasirinkau. Bet savo draugams jis manimi didžiavosi ir gyrė mane. Ir man jo draugai sakydavo: „Gal jis tave ir peikia, bet yra labai dėkingas, ką darai“.

– Bet ar tas pasirinktas aktorės kelias buvo iškart lengvas?

– Kai esi vaikas, nežinai, sunkus jis ar nesunkus. Niekas neateina lengvai. Reikia dirbti dėl visko. Ir jeigu tik sėdėsi ir nieko nedirbsi, tai nieko ir negausi. Aš, manau, kad man padėjo mano lietuviškumas, nes mano pirmas filmas buvo su šokiais ir aš pripažįstu, kad mano lietuviška polka man gavo tą darbą, nes nuėjau ir lėtai pašokau, truputį džiazo stiliumi, bet man sako, kad mums reikia ko nors kaimiško. Ir tada aš supratau, kad lietuviška polka yra tai, ko reikia ir ką aš moku geriau nei visi kiti.

– Bet kalbant apie teatrą, kiną ir moteris – jūs gyvenime jautėte, kad moterims yra sunkiau?

– Žinoma, sunkiau. Kodėl? Klausk Dievo, kodėl taip išėjo. Atlyginimai skirtingi, nors filmuose moterims geriau – atlyginimai panašūs. Bet sunkiau, nes vis girdime apie moterų išnaudojimą. Aš nieko panašaus nesu sulaukusi, o jeigu sulaukiau, tai aš nesupratau. Visai durna buvau, o jeigu ir pasitaikė, ir supratau, tai visas tokias kalbas baigėme juokais.

Aš visoms moterims sakau: nedarykite didelio triukšmo dėl to. Pasakykit ačiū, kad domiesi manimi, bet ne.

– Bet kalbant plačiau apie moterų ir vyrų teises: moterims sunkiau viskas kasdienybėje ar mūsų teisės yra vienodos?

– Man atrodo, kad sunkiau, nes moterys turi visko daugiau padaryti nei vyrai. Vis tiek, jeigu pora susituokusi, tai ir moteriai reikia vaikus auklėti, reikia vyrui padėti, reikia pačiai eiti dirbti, reikia namus prižiūrėti – vyrai viso to nedaro. Dabar vyrai supranta daugiau, kad reikia ranką ištiesti ir padėti moteriai auklėti vaikus, namus tvarkyti. Tai ačiū Dievui, tai yra, bet moterims daug sunkiau, daug sunkiau.

– Jaunystės kultas kine – Jūsų akimis, ar jis nėra per daug propaguojamas?

– Oh, amen. Aš dabar labai suprantu, kad jaunystė – vienas dalykas, bet kai vis labiau sensti – rolės keičiasi. Tos visos geros rolės priklauso jaunam, o dabar tie jauni pasidaro dar jaunesni – 13-14 metų tos visos manekenės, kur dirba. Ir teatre vis jaunesni, ir jaunesni.
Ačiū Dievui, visą gyvenimą dirbau ir dar dabar galiu užsidirbti – ar čia, ar čia. Ne tos rolės, kurios aš noriu, visas gaunu, bet manęs ir nebekviečia taip, kaip anksčiau, bet vis atsiranda visokiausių darbų.

– Bet jaunimo kulto kine yra per daug?

– Aš negaliu pasakyti, ar per daug. Laikai keičiasi, papročiai, skoniai keičiasi. Tai, kas yra – yra. Kas bus – tas bus. Kas buvo – buvo. Ačiū.

– Kiekvienas žinome, kad Holivudas – vakarėliai, spindesys, bet niekas nemato užkulisių... Ten tikrai viskas taip gražu?

– Ne. Jūs matote tik tai, kas blizga ir gražu, nes tik to nori fotografai. Ieško dėl adrenalino ir blogio, bet ne taip viskas greit išlenda.

Holivude visas gyvenimas kaip ir Vilniuj ar Klaipėdoje, ar Dauguose. Darbas vis tiek turi būti padarytas: ir švara turi būti išlaikyta, ir valgis turi būti padarytas ir t.t.

Žinoma, jeigu labai pasisekė, tai turi virtuvės šefą, bet vis tiek – problemos tos pačios ir jos yra visur. Na, o ką jūs matote, tai tik tai, kas jau aprengta, kur visas nuvalyta – tai, kas gražiausia, bet taip yra ne kiekvieną dieną, tikrai ne kiekvieną valandą.

– O kaip skiriasi senasis ir dabartinis Holivudas? Matote skirtumus?

– Didelį skirtumą matau. Senasis Holivudas buvo išlaikytas prodiuserių rankose, kuriamas studijose ir jų sėkmė buvo ilgalaikė. Dabar Holivudas turi 300 išlaidų kanalų. Labai greitai suėda. Ne suvalgo, o suėda talentą, jaunystę ir viską išspjauna už kelių metų lauk ir tuomet to vardo jau nebegirdi. Tu būsi garsus 3-4 metus, o vėliau – tavęs nebėra.

O senojo Holivudo vardai dar ir dabar yra girdimi ir reiškia šį bei tą.
Ir kas man buvo labai gera iš senojo Holivudo, tai, kad aktoriai savo sėkme dalinosi: jeigu tau Dievas davė talentą, laimę dirbti tokį darbą, kurį tu mėgsti, tai tu privalai duoti ir atgal. Gal tik mažą dalį, bet atiduok ką nors iš savo gyvenimo. Arba gerus darbus daryk kam kitam, arba pinigais duok, arba duok patarimus – ką nors atiduok. Ir jie visi darė.

Aš daug dirbu su labdara. Ir jeigu pakviesdavau Frank Sinatrą arba Sammi Davis, gerai žinomus aktorius – Liza Minnelli, ateiti ir būti mūsų svečiais. Jie sutiko ir atvažiavo. Jie padėjo mums daug pinigų surinkti. Dabar pakvieti, žinoma, jeigu sugebi pasiekti tą aktorių, kuris žymus, turi pirmiau pereiti per jo masažistą, plaukų stilistą, plaukų kirpėją, per agentą, per advokatą.. Kol galiausiai pasieki – jau pavargsti. Ir jeigu tą aktorių sutinki akis į akį – sutinka, bet dažniausiai sulauki klausimo: „O ką aš gausiu už tai? Ar gausiu „Rolex“ laikrodį? Turėsit man privatų lėktuvą atsiųsti, nes tuo metu aš būsiu Niujorke. Man reikės užsakyti tris stalus dėl mano draugų ir pažįstamų.“

– Jūs norite pasakyti, kad visas Holivudas nuėjo į pinigus ir komerciją?

– Numeriai, numeriai, numeriai, numeriai. Aš nepeikiu artistų. Aš peikiu tuos, kurie juos valdo – vadybą. Nes viskas baigiasi tuo: ką mes gausim? Kokį procentą aš gausiu iš to? Jeigu darote veltui – neapsimoka.

– Jūsų laikais to nebuvo?

– Gal ir buvo, bet aš nemačiau. Jeigu ir buvo – buvo labai maža dalis.

– O kokį patarimą duotumėte mūsų aktoriams, kaip pasiekti Holivudą?

– Mano patarimas būtų turėk antrą darbą, kuris tave išlaikys ir duos duonos valgiui, kol tu lauki į tave beatsisukančios šviesos ir kol gausi savo mėgstamą darbą.

– Kaip pasiekti to, ką turite jūs ir ar reikia to siekti?

– Ne. Reikia siekti to, ko tavo širdis reikalauja. Reikia siekti to, kam turi talentą. Reikia siekti to, ką geriausią gali padaryti dėl savęs ir savo šeimos. Ir niekada nebaigti siekti. Siekimas niekada nesibaigia. Mirsi siekdamas, o tai bus labai gerai.

– Jūs savo favoritą Prezidento rinkimuose turite, bet kokį sprendimą esate priėmusi dėl dvigubos pilietybės referendumo?

– Girdėjau apie tą ir balsuosiu. Tai labai reikalinga. Ar jūs matote, kad be tų emigrantų – Kanadoje ar Meksikoje, ar Amerikoje, ar Pietų Amerikoje – atsirado ramybė be tų balsų? Aš nuolat kalbėjau apie tai, kad privalu išlaisvinti Lietuvą ir mes, nors ir negimę Lietuvoje, mes visi esame Lietuvos vaikai. Ir jeigu mes iš tolimiausio pasaulio krašto paremiame Lietuvą, tai kam atsiskirti? Tai mano prigimtinis reikalas.

– Daugelis pasakytų, kad jūs esate žinoma, garsi ir todėl jums viskas lengviau, paprasčiau. Ar tikrai?

– Ne, ne. Gal lengvumas toks, kad gali lengviau susitikti su svarbiu žmogumi, kuris yra girdėjęs apie tave. Kai ieškojau Nikitos Chruščiovo, tai jo vertėjas atsiliepė tik todėl, kad kažkoks kvailys iš Holivudo ieško vadovo. Tas padeda. Bet šiaip – gyvenimas sunkus visiems, nelengva.

– O ką daryti jaunam žmogui, kuris sėdi ir galvoja: va, kaimynas turi geriau nei aš – ką man daryti, kaip gyventi geriau?

– Pakelk subinę ir negalvok, o dirbk darbus. Baigta.

– Viskas yra taip paprasta?

– Viskas. Imk tą darbą į rankas ir atlik. Ar jis paprastas, ar jis didelis. Ar tu valai tualetus, ar tu daržą prižiūri, ar tu vaikus prižiūri, ar prezidento biure dirbi – kiekvieną darbą atlik geriausiai kaip gali ir tai bus pastebėta.

– Kokia Rutos Lee kasdienybė dabar? Kuo jūs užsiėmusi?

– Ką aš veikiu... Atsikeliu, pasižiūriu į veidrodį, sakau: o, Dieve, jau pasenau. Apsirengiu. Su mūsų didele šeimyna išgeriame kavos. Tada keturi šunys, vienas katinas, viena didelė ir labai garsiai rėkianti papūga ir visokiausių darbų turiu – nuomoju namus. Ačiū Dievui, užsidirbau ir dabar man iš ten ateina pelnas, todėl visiems ir sakau – dirbkite ne vieną darbą ir žinokite, kuo užsiimti, jeigu prireiks pinigų.
Ir kasdien mano pagalbos prašo nuo 10 iki 20 žmonių, tad aš užsiimu visokiausiais darbais ir ne dėl savęs, o dėl kitų. Ir žinote, ką: ačiū Dieve, aš turiu gabumų ir drąsos, ir energijos padėti kitiems.

– Ko palinkėtumėte mums kovo 11 proga?

– Kad jūs ir visi jūsų vaikai turėtų daugybę proto ir pasiryžimo, daugybę energijos ir sveikatos išlaikyti tą laisvę. Ši laisvė yra geriausia dovana, ką Dievas galėjo duoti. Laisvės daryti, ką tu nori, kada tu nori ir neprašyti valdžios, kad leistų daryti kažką.
Išlaikykite laisvę ir mokykite to vaikus.

– Na, o mes jums linkime energijos ir sveikatos.

– Ačiū. Bet žinote, Biblija prižada 120 metų gyventi ir aš noriu kiekvieną minutę tų 120-ies metų išnaudoti su sveikata. Prašau tavęs, Dieve.

– Ačiū jums dar kartą.

– Ačiū jums. Susitikime dar kartą ir atvažiuok pas mane į Kaliforniją pasisvečiuoti – būk kitas mano svečias iš Lietuvos. Ačiū Jums, žiūrovai.