„Gyvulių atsisakiau. Ką aš veiksiu su tokiu kraičiu? Vyrui sakiau, kad mano mamai nupirktų tortą ir gėlių“, – juokėsi prieš metus už 15 metų jaunesnio masajo ištekėjusi 45 metų trakiškė Aida Koinet Nganga.

Buvusi policininkė ir kovotoja prieš korupciją

Į sostinę Nairobį lietuvė atvyko verslo klausimais prieš daugiau nei pusantrų metų. Tačiau spręsdama verslo klausimus, jaunatviška moteris surado mylimąjį – masajo tėvo ir kikujų genties mamos sūnų. Daugiau nei prieš metus susituokusi Aida kol kas grįžti gyventi į Lietuvą neketina.

„Esu įpratusi gyventi su lagaminais, todėl turiu mažai mantos“, – juokiasi su įvairiais ES tarptautiniais, socialiniais, verslo projektais ne vienoje šalyje dirbusi buvusi policijos akademijos studentė.

Aida dirbo konsultante, teikė techninę pagalbą besivystančioms šalims, padėjo mažinant biurokratiją, korupciją, diegiant saugumą, taip pat skaidrumą valdžioje.

Jau 12 metų ne Lietuvoje gyvenančios Aidos CV – pustrečių metų darbas Serbijoje, taip pat darbai Kirgizijoje, kur itin garbingiems svečiams ant stalo pateikia avies galvą ir vaišina šio gyvulio akimi.

Teisės institutą baigusi buvusi Lietuvos vadovybės apsaugos departamento darbuotoja Tadžikistane pusantrų metų padėjo kovoti prieš korupciją ir sukčiavimą, Makedonijoje padėjo stiprinti prokurorų etiką, Armėnijoje, kur dalyvavo dvejose projektuose, ji buvo netgi ministro pirmininko patarėja antikorupciniais klausimais.

Aidos Koinet Ngangos akimirkos Kenijoje
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Dar buvo Pietų Sudanas, Kazachstanas, bendradarbiavimas su tarptautiniais ekspertais ir specialiosiomis tarnybomis.

„Dirbau įvairiose šalyse, o užstrigau Kenijoje – daugiau nei devynis milijonus gyventojų turinčioje sostinėje Nairobyje“, – nusijuokė nuoširdi moteris, atvirai papasakojusi savo meilės istoriją su už ją jaunesniu masajumi.

Išrinktasis – Stipri uola

Su Collins Nganga lietuvė susipažino per internetą, bendraudama verslo klausimais.

„Kenijiečiai, kaip ir daugumos kitų Afrikos šalių gyventojų, turi po kelis vardus, dažnai po vieną neoficialų, kuris net neįtraukiamas į asmens dokumentą. Kitas Collinso vardas, Koinet – masajiškas – Stipri uola. Jo tėvas – masajas, mama, kilusi iš kikujų genties. Tačiau Kenijoje svarbesnė yra tėvo, ne mamos giminės linija, todėl jis tituluojamas masajumi“, – aiškino Aida.

Kenijoje vis dar gyvuoja poligamija, dvi žmonas turėjo ir Collinso tėtis – dabar viena jau mirusi nuo sunkios ligos.

Tiesa, įprastai po kelias žmonas turi žmonės, gyvenantys periferijoje, bet ne Nairobyje. Ir tos dvi žmonos įprastai gyvena ne kartu – antroji dažnai gyvena kitame kaime ar net atokesnėje šalies dalyje. Beje, šalies periferijoje, laukinėje teritorijoje Maasai Maroje, masajų žmonos kiekviena sau turi pasistatyti po namą – trobelę iš sakų, palmių lapų ir karvės mėšlo.

„Esu jau subrendusi, turiu patirties, žinau, kas patinka, kas ne ir gyvenu savo, bet ne kitų gyvenimą, – apkalbas ramiai vėsino Aida Koinet Nganga. – Visiems patarčiau gyventi savo gyvenimus, pažvelgti į savo vidų, bet ne nuolat mokyti kitus, kaip turime gyventi. Būkime tuo, kuo esame.“

Šiuo metu laimingai su masajumi gyvenanti moteris neturi didelių materialių turtų, bet ji iš patirties žino, kad tai – ne pagrindinis dalykas.

„Svarbiau – žmogus, nematomos vertybės, vienas kito supratimas, palaikymas ir tiesiog gyvenimas taip, kaip svajoji, – įsitikinusi Aida. – Pamenu, kaip prieš mirtį ne pačiu geriausiu žmogumi buvęs milijardierius Steve'as Jobsas apgailestavo, kad kaupė turtus, bet mažai keliavo, mažai bendravo su artimaisiais, mažai valgė ledų. Svarbiau yra ne turtų, bet šviesių emocijų patyrimas, buvimas savimi. Pasidžiaukime mažomis smulkmenomis, fantazuokime, gyvenkime.“

Aidos Koinet Ngangos akimirkos Kenijoje
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Aida neslėpė, kad jai pačiai kadaise labiausiai rūpėjo materialūs dalykai, daiktai, drabužiai, ištaigingos itališkos plytelės vonios kambaryje.

„Bet ar tai suteikia laimę? Tai – tik laikinas tuštybės patenkinimas“ – neabejojo Aida.

Šiltas, dėmesingas, rūpestingas

Kokia jos ir masajo meilės istorija? Pradžioje tik verslo partneriu buvęs Collinsas, netrukus sužinojo, kad du kartus išsiskyrusi Aida tuo metu buvo vieniša.

Po pusmečio bendravimo internetu atvykus dirbti į Keniją, lietuvė įsitikino, kad Collinsas išties labai šiltas, dėmesingas vyras, kuris ją rūpinosi.

„Jis nupirko dantų šepetuką, higienos reikmenų, įvairiausių smulkmenų, netgi nupirko ir pakeitė laikrodyje išsikrovusį elementą, – tuomet tik dėmesingu verslo partneriu žavėjosi lietuvė. – Jis labai atsakingas, keldavosi anksti, kas vietiniams labai sunku, nupirkdavo kavos, kartą, du kartus vežė į masajų žemes, nacionalinį parką, kai grįžau į užrakintą nuomojamą namą, kur dar gyveno keli užsieniečiai, dėl manęs lipo per spygliuotą dvimetrinę tvorą, susiplėšė marškinius, nukrito ant spygliuotų augalų. Bet kantriai, nedejuodamas, atidarė užrakintus vartus.“

Ir 2017 rudenį po darbinių reikalų prieš skrydį į Europą atsisveikinant oro uoste, Aida pastebėjusi masajo liūdesį, sunkiai tramdė jam simpatiją ir pažadėjo grįžti iki Naujųjų metų.

„Kai grįžau, oro uoste jis mane nustebino – aistringai pabučiavo. Ir netrukus apsigyvenome kartu Kikuju rajone, kur gyvena ir dauguma užsieniečių. Dauguma Kikuju tautos žmonių, gyvenančių sostinėje, itin apsišvietę, su jais gali bendrauti įvairiomis temomis, o kaimo moteriškė savo išmintimi prilygsta profesorei, – tikino Aida. – Kenijoje itin aukšto lygio išsilavinimas, dauguma kenijiečių sėkmingai dirba medikais, mokosi Oksfordo ir kituose garsiuose universitetuose.“

Aidos Koinet Ngangos akimirkos Kenijoje
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Masajas į Europą nenori

Pastebėjus, kad dauguma afrikiečių susižavi baltaodėmis dėl egzotikos ir norėdami ištrūkti į ES šalis, Aida linktelėjo galva: tai nėra mitas.

Tačiau įprastai bamsteriais vadinamais jaunais, raumeningais gražuoliukais, suokiančiais apie meilę iš pirmo žvilgsnio, susižavėjusios 30-40 metų vyresnės švedės, vokietės, britės, juos suranda Gambijos, Senegalo ar kitų Afrikos šalių kurortuose prie vandenyno pakrantės. O šie susituokus ir persikėlus į ES, po kelių metų išsiskiria.

„Collinsas – ne toks. Jam – 30-imt, jis, kaip ir dauguma afrikiečių, bręsta anksčiau. Jis – protingas, išmintingas ir, beje, nenori vykti gyventi į Europą, – teigė Aida. – Kenija jam mylima, nuostabi, graži šalis, turinti labai daug verslo galimybių. O jis turi itin daug idėjų.“

Tiesa, su savo tėvais masajas supažindino ne iš karto: pradžioje šie, matyt, nedžiūgavo, kad jų sūnus išsirinko kitatautę ir dar – baltaodę. Tačiau Collinso sesuo bei draugai lietuvę priėmė labai draugiškai.

„Sesuo buvo itin maloni, atvykusi jai nupirkau dovanų. Labai šiltai priėmė ir Collinso brolis, su kuriuo mes kartu dirbame, – pasakojo Aida. – Mano vyro tėvas masajas su pirma žmona susilaukė dviejų dukrų ir sūnaus, su antra, jau mirusia, Kikuju genties atstove sulaukė Collinso. Tačiau kai vyras atvežė mane supažindinti su tėvu ir jo pirmąja žmona, šie priėmė itin šiltai. Labai jaudinausi, neslėpiau, kad esu už sūnų vyresnė 15 metų. Tėvas parodė žemes, visą ūkį – karves, ožkas, avis, vištas. Ir padovanojo masajišką „šuka“. Galvojau, kad tai – paklodė. Tačiau tai – kūną juosiantis drabužis, priėmimo į šeimą ženklas.“

Prieš tuokiantis siūlė galvijų

Collinso tėvas gyvena 120 kilometrų už sostinės, turi daug žemės ir net nežino, ką su ja daryti. Įprastai nuo ryto iki vakaro gano gyvulius, gyvena atsipalaidavęs, kaip ir dauguma masajų, jiems pinigai ir materialūs turtai nėra didžiausia vertybė.

Masajams, Kikuju bei kitoms Kenijos tautelėms svarbu žmogiški santykiai, jie itin gerbia mamas. Afrikiečiams vyrams mama – it pasaulio stebuklas: jie mamas labai myli, klauso jų nuomonės. Ir kai kažkas „mama“ pavadindavo lietuvę – tai didelis pagarbos, pripažinimo ženklas.

„Vyrai ypač vertina galvijus, juos myli, glosto, ypač, karves, nes tai – mėsa, pienas, kraujas, kurį vietiniai dar šiltą geria iš venos. Karvė – pagrindinis kraičio simbolis nuotakai, – aiškino Aida. – Kartais nuotakai turtingo jaunikio šeima dovanoja net kelis šimtus karvių, kartais, jei neturtinga šeima, nusprendus komisijai, pakanka ir kelių karvių – vienos prieš vestuves, kitos – po. Vienas mūsų draugas turi žmoną, tris vaikus, bet dar dabar moka iš anksto suderėtą kraičio mokestį – tai rimtas įsipareigojimas.“

Aidos Koinet Ngangos akimirkos Kenijoje
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Lietuvė nusikvatojo, paklausta, kiek už ją mokėjo karvių. Jaunikis išties su tėvu norėjo sumokėti galvijais, bet ji tik juokėsi ir Collinsui patarė šią vasarą atvykus į Lietuvą mamai nupirkti gėlių ir tortą.

„Ką aš veiksiu su tais galvijais? Nors viena karvė ir kainuoja 1500-2000 dolerių, – juokėsi A. Koinet-Nganga. – Tačiau esu europietė, be to, su Collinsu tuokiausi ne iš išskaičiavimo, o meilės. Beje, visiška nesąmonė, kad masajai per vestuves nuotaką apmėto karvės mėšlu. Iš kur tokią nesąmonę ištraukė europiečiai? Kai papasakojau apie neva jų tradiciją – jie ir juokėsi, ir stebėjosi. Tačiau berniukų šventinimas į vyrus, kai jie apipjaustomi, sulaukę paauglystės – faktas. Tai – skausminga, bet garbinga tradicija. Po to berniukui tapus vyru, mėnesį trunka šventė, jis gauna daug dovanų.“

Vestuvės kuklios: susirinko apie 40 žmonių

Lietuvės ir masajaus vestuvės buvo nedidelės – susirinko tik apie 40 žmonių: artimiausi, draugai atšventė restorane bei populiariame vietos klube.

Vestuvių dieną mylimieji kelias valandas pralaukė santuokų rūmuose, kur niekas neskuba ar net „užlenda“ be eilės, po to, pagaliau „susirašę“, aplankė nuostabų parką, pasigrožėjo gamta gyvūnais, istorine vieta, kur gyveno masajų protėviai ir pozavo fotografui.

„Tai buvo labai harmoninga, faina šventė sau. Pažinojau visus žmones, – švytėjo Aida. – Įprastai jų vestuvėse susirenka apie 400-500, o kartais ir 1000 žmonių. Į jas kviečiami ir universiteto draugai, ir tolimiausi giminaičiai, ir net mažai pažįstami žmonės, neretai ateina ir nekviesti pažįstamieji su draugais. Todėl vestuvėms jie daug įsiskolina, nors svečiai jauniesiems dovanoja pinigų, bet to neužtenka.“


Neatsitiktinai prieš tradicines vestuves kenijiečiai sudaro komitetą bent iš dešimt žmonių, kurie pasiskirsto pareigomis: kas atsakingas už transportą, kas už maistą, programą ir kitas paslaugas.

Prieš daugiau nei metus ištekėjusi už masajaus, lietuvė vis dar girdi per dieną po keliasdešimt kartų kartojamą „aš tave myliu“. Afrikiečiai neslepia šiltų jausmų: tėvui, mamai, mylimam žmogui.

„Jei jie pyksta – tai pyksta, jei pavydi – pavydi. Kartais žmonos iš pavydo vyrus net nužudo, – šyptelėjo Aida. – Bet jei myli – tai myli. Viskas pas juos tikra, natūralu.“

Ji paneigė mitus, kad visos moterys ten skriaudžiamos. Ir nors jie labiau myli berniukus, kurie yra giminės tęsėjai, tačiau moterys turi daug valdžios.

Aidos Koinet Ngangos akimirkos Kenijoje
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

„Viską, ką uždirba, vyras atneša į namus ir atiduoda žmonai. Ji atsakinga už namų biudžetą, priima svarbiausius sprendimus perkant didelius pirkinius. Ypač gerbiamos, kaip minėjau, jau vaikų sulaukusios moterys.

Vyresnio amžiaus moterys itin išmintingos, daugelis klausosi jų patarimų. Tokia ir Elizabeth – pirmoji Collinso tėvo žmona. Labai išmintinga, šilta, ne vieną patarimą davusi ir maloniai bendraujanti moteris.“

Liūdina dvigubi standartai

Kas Kenijoje jai nepatinka? Neskubėjimas ir nuolatinis „rytoj“. Kenijos gyventojai, kaip ir visi afrikiečiai, neskuba gyventi, mėgaujasi ramybe, nors kartais tas „ryt“ susikaupia į vieną dieną ir jiems reikia iškart atlikti daug reikalų.

„Tuomet jiems, kaip mažiems vaikams, skauda galvą, kenijiečiai išgyvena stresą, – pastebėjo Aida. – Vis dėlto – tai garbingi draugiški žmonės, nors ir sostinėje padaugėjo apsukrių vagišių. Paliksi atidarytą automobilio langą, pravažiuos su motociklu ir akimirksniu pagrobs rankinę ar mobilųjį telefoną. Tačiau vagių čia nekenčia. Ne kartą mačiau, kai vagis gaudo visi aplinkiniai.

Pagavę – suspardo, įmeta į griovį ir ant galvos net užmėto akmenimis. Jei po egzekucijos vagys lieka gyvi – laimingi. Į tokį liaudies teismą nesikiša ir policija. Jei pareigūnai išgirsta, kad baudžiamas vagis, pravažiuoja pro šalį.“

Kenijoje Lietuvos beveik niekas nežino. Tik trys žmonės per pusantrų metų girdėjo tokią šalį. Šiek tiek „šilčiau“, it žaidime šilta-šalta, tapdavo, kai Aida paminėdavo kaimyninę Lenkiją ar Rusiją. Tiesa, nekart jie galvodavo, kad ta šalis – ... „Lufthansa“.

Lietuvei liūdna, kai apie nuostabią jos mylimojo šalį skleidžiama daug mitų arba naudojami dvigubi standartai.

„Kai Paryžiuje vyko teroristiniai aktai – gedėjo visas kapitalistinis, vakarų pasaulis, Baltieji rūmai nusidažė Prancūzijos vėliavos spalvomis. O kad tuo metu Kenijoje po sprogimų prekybos centre žuvo beveik du šimtai žmonių, dauguma studentų, beveik niekas neinformavo. O kai po to teroristiniai aktai ten pasikartojo, o vienas įvyko visiškai neseniai – dauguma vakaruose tylėjo“, – atsiduso Aida.

Aidos Koinet Ngangos akimirkos Kenijoje
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Ji su vyru gyvena uždaroje teritorijoje, netoliese gyvena daug čia seniai gyvenančių indų, todėl gatvė kvepia indiškais prieskoniais. Dideliame jų name, vadinamame „kampūn“, yra keli miegamieji – masajai, kaip ir kikujai, galvoja apie artimuosius, kurie atvyks ir pasiliks ilgiau pasisvečiuoti.

Aida dar neįprato ir prie milžiniškų vabzdžių, vorų ar po lietaus į namus mėgstančių atkeliauti termitų.

„Vyras iš manęs spygaujančios juokiasi, – šyptelėjo Aida, kuri priešingai gyviams, visiškai nebijo maliarijos. – Nenaudojau jokios kūną naikinančios chemijos. Maliarija – it stiprus gripas. Prasirgsi ir įgausi imunitetą.“

Svajoja apie vaikelį

Įvairių verslo idėjų su vyru turinti Aida draugams rengia kelionę po Kenija su egzotiškais vaizdais, kur galima pamatyti autentiškus ožkų skerdimų ir kraujo gėrimą, tikras tradicijas, o ne turistams parengtus šou.

Ji jau žino, kokiose vietoje pirkti pigiau ir kai pirmą kartą apsilankiusi šioje šalyje įsigijo karolius už 45 dolerius, dabar juokiasi iš savo naivumo: tokius dabar ji gali nusipirkti dešimt kartų pigiau.

„Tiesa, jau pasiilgau Lietuvos ir vasarą ketiname apsilankyti tėvynėje su vyru,“ – prisipažino Aida.

Pajuokavus, kas bus, jei vyras, kaip ir dauguma masajų, norės antros žmonos, ji šyptelėjo: „Esu europietė ir to nebus. Tai jis žino, nors apie antrą žmoną net negalvoja.“

O šeimos pagausėjimas? Ar apie tai jos vyras užsiminė? Iš pirmos santuokos Niukasle studijuojančią devyniolikmetę dukrą užauginusi moteris neslepia, kad tai – skaudus klausimas.

„Apie tai su Collinsu kalbėjomės. Vaikų labai norime. Ir jei duos Dievas, ir mano amžius – sulauksime. Jei ne – po metų-dviejų kreipsimės pagalbos į medikus, – prisipažino lietuvė. – Tačiau mano vyras – išmintingas, rūpestingas ir geras. Gyvename vienas su kitu ne dėl vaikų, o iš meilės. Vyras mane ramina, kad jei vaikų nesulauksime, tokia – aukščiausiojo valia. Tačiau abu sutarėme, jei tai įvyks, būtinai kokį nors mažylį įsivaikinsime.“