– 20-imt metų užėmėte rimtas pareigas rinkodaroje ir viešuosiuose ryšiuose. Staiga viską metate ir imatės socialinių darbų. Kodėl?
– Sunku atsakyti į šį klausimą. Aš iki šiol kiekvieną dieną savęs klausiu „O kodėl?“. Kai susilaukiau sūnaus, man ypač pradėjo rūpėti, kokioje visuomenėje gyvename, kur auga mano vaikas. Dalis to sprendimo priklausė tam mano mažam žmogui, kai tapau mama. Apskritai, aš visada buvau toks socialinis žmogus, kuriam rūpi padėti. Visada norėjau daugiau nei buvo galima. Juk sovietmečiu mes buvome tokie, kurie turi tilpti į kažkokius rėmus, o man jie nepatiko.
– Ką reiškia daugiau?
– Daugiau duoti ir imti. Jeigu visą laiką iš savęs atiduosi, tai ir nebeturėsi, ką duoti.
– Ko trūko?
– Man pačiai, jeigu atvirai, tai nieko. Aš esu tas žmogus, kuris, net esant nepalankiausioms sąlygoms, vis tiek stengiasi pasidaryti taip, kad komforto zona kažkiek būtų užtikrinta, o vėliau – ką galėsiu užsitikrinti aš pati. Aš gyvenau mažame kaime. Tai yra Traksėdžiai – labai gražus Šilutės priemestis. Ten man labai sekėsi svajoti ir dalytis savo fantazijomis, nes visada atrodė, kad už to mūsų mažo pušynėlio, kurį gali pereiti per tris minutes, yra vandenynas su delfinais. Matyt, fazantija ir atvedė į visus kilnesnius projektus. Norisi, kad kiekvienas vaikas turėtų svajonių ir nebijotų svajoti. O svarbiausia, kad norėtų siekti, nesvarbu, kur jis gyvena. Aš pati esu ne kartą kiaulių mėšlą mėžusi iš tvarto ir šieną trypusi. Visos vasaros tokios būdavo. Darbo buvo nemažai, bet jis man labai daug davė užsispyrimo.
– Dabar žmonės galvoja „Graži, sėkminga moteris, viską ji turi. Tikriausiai jai vyras padeda, turi gerų pažįstamų ir užsiima socialine veikla“. Ką reiškia iš tikrųjų užsiimti socialine veikla?
– Reiškia, kad tu savo darbo valandų neskaičiuoji. Kitas dalykas, tu vis tiek turi užsitikrinti savo gerovę: rėmėjų paieška...
– Ir savo gerovę?
– Žinoma, ir savo gerovę. Aš negimiau turtingoje šeimoje ir neturiu turtingo vyro, kuris man mesteltų kelis tūkstančius eurų per mėnesį, sakydamas: „Brangioji, daryk, ką nori“. Viską gyvenime užsidirbu pati. Mano vyras yra absoliutus feministas, lygių galimybių kontrolierius mūsų šeimoje, kuriam atrodo, kad moters ir vyro indėlis turi būti vienodas šeimoje. Aš neturiu to pakloto, kad galėčiau sakyti, jog atsikėlusi ryte aš sugalvoju puikią idėją. Aš visada atsikeliu ir galvoju, ką su ta idėja galima padaryti, kad galėčiau gyventi ir toliau tęsti projektus bei būtų atlyginta į projektus įsijungiantiems žmonėms. Kitas dalykas – kiek galime keisti visuomenę su šitais dalykais?
– Buvo metas, kai išėjote iš gerai apmokamo darbo medijoje. Ar buvo sunku priimti sprendimą išeiti į tokią nežinią?
– Visiškai nežinojau, kaip bus, bet aš labai mėgstu išeiti į nežinią. Dažnai metu sau iššūkį. Jeigu pajaučiu, kad mano darbe atsirado per daug rutinos ir, jeigu jaučiu, kad sakau „Ir vėl antradienis“ arba „Valio penktadienis, jau savaitės pabaiga“. Tuomet man yra gaila skirti laiką darbui, kad ir koks patogus jis būtų. Man visada norisi iššūkių ir visada jų siekiau. Niekada nebijau keisti darbo, pareigų ar išmokti kažko naujo. Dabar atrodo, kad taip stipriai nesu viešuosiuose ryšiuose, bet visą šį sukauptą kompetencijų krepšį aš panaudoju visose savo socialinėse veiklose. Aš galiu bet kam paskambinti ir pasakyti „Klausyk, man labai reikia“. Kodėl man visą laiką drąsu? Nes aš niekada nesu viena. Kai priimu sprendimą kažką keisti visada žiūriu, kokie žmonės galėtų būti šalia ir mane įkvėpti.
– Kas pasikeitė tavo gyvenime, kai išėjai iš žiniasklaidos?
– Iš tokių humoristinių dalykų, tai sumažėjo kvietimų į renginius. Man atėjo etapas, kai aš noriu dalinti. Tai augina mane pačią ir įtraukia vis daugiau žmonių. Manau, kad mes kaip šalis pradėjome bręsti tokiam tvirtam visuomenės nario auginimui. Man yra labai gera pačiai atsikelti ir eiti į savo darbą, nes žinau, kad jis duoda kur kas didesnę naudą nei tik atlyginimas. Tai iš tikrųjų keičia mūsų gyvenimus.
– Šiuo metu viena pagrindinių jūsų veiklų – projektas „Būsiu“. Kas tai?
– Tai yra profesinio orientavimo projektas, skirtas mokiniams...
– Juk visada mokiniai turėjo profesinį orientavimą. Kuo jūs kitokie?
– Ir turėjo, ir neturėjo. Jeigu kalbame apie profesijas, kad užaugę būsime šaltkalviais, elektrikais ar kosmonautais, tai taip. Tačiau labai retai kalbame, kokias savybes reikia išsiugdyti, kokias kompetencijas reikia sukaupti, kad galėtum imtis šio darbo. Visi galime pasvajoti skristi į Marsą. Svajonės yra labai gerai, bet darbas yra kur kas svarbesnis. Lygiai taip pat talentą turėti yra labai gerai, bet, jeigu esi tinginys, tai ką tu veiksi su tuo talentu. Turi dirbti ir prisiimti atsakomybes. Būtent apie tai daug kalbame su vaikais.
– Esi pasakiusi, kad „norint siekti tam tikros profesijos reikia išsiugdyti gebėjimus“. Aš visą laiką maniau, kad norint siekti kažkokios profesijos, reikia atrasi natūraliai tavyje esančius gebėjimus ir jais pasinaudoti. Bet kelias ne toks?
– Kelias yra beveik toks, nes atrasti savyje tai, ką turi stipriausio, yra be galo svarbu. To lygiai taip pat nesame mokomi mokykloje.
– O čia reikia mokyti?
– Žinoma. Reikia gebėti save pažinti. Adrija, dalyvauji įvairiuose seminaruose, kai net 35-erių žmogus ateina ir bando sužinoti, kas jis yra. Vaikai yra atradę maždaug, kas jie tokie yra. Jie nuo mažumės yra veiklūs. Vaikai išeina iš mokyklos, nemokėdami parašyti savo CV. Jeigu tu nemoki – reiškia, kad nemoki įvertinti savo gebėjimų. Mes kartais išleidžiame tokius vaikus, kurie stoja į universitetus ir po to studijas meta. 85 procentai studentų, kurie baigę studijas, nesirenka darbo pagal specialybę. Likę 15 procentų nueina dirbti pagal baigtas studijas. Tie 85 procentai blaškosi, nes laiku savęs nepažino. Mes suaugę nepadėjome jam tvirtai pažinti save. Aišku, kad nieko baisaus, jei jis pasirinko ne tas studijas, kurios jam patiktų labiau. Mokslas yra visada tik geras dalykas. Mūsų projektas yra apie tai, kad vaikas pažintų save. Lygiai taip pat ir apginti vaiko poziciją prieš tėvus, nes naujosios profesijos – ne visos suprantamos tėvams. Būname tarpininku tarp tėvų ir vaikų.
– Jeigu sūnus ateina ir sako, kad nori būti virėjas. Ar tėvams tai iššūkis?
– Yra iššūkis. Jeigu kalbame apie lyčių stereotipus, tai vis dar turime tą iššūkį. Po truputį jis jau iškeliauja, nes atsiranda labai daug sėkmės istorijų, kai mergaitės pasiekia kažką ypatingo tokioje super vyriškoje profesijoje. Šiai diena tie patys geriausi virtuvės šefai yra vyrai. Dabar mergaitės turėtų rodyti kelią, kad jos čia geriausios. Apie stereotipus mes labai daug kalbame. Nuolat kartojame, kad jokia profesija lyties neturi.
– Kada vaikai jau yra įtraukiami į jūsų programas?
– Šiemet jau nuo pirmos klasės.
– Ir ką ten darote?
– Daug ką. Pavyzdžiui, einame į „LinkMenų“ fabriką ir žiūrime, kaip 3D spausdintuvai spausdina medalionus arba blynus, kuriuos galima valgyti. Įdomiausias dalykas, kad jie nėra tiesiog apvalūs. Tu gali atsispausdinti Lietuvos žemėlapį. Taip pat su vaikais einame į planetariumą ir kalbame apie Marsą. Diskutuojame apie vaikų pagamintus išradimus. Pavyzdžiui, ledai ant pagaliuko yra išrasti vaiko. Juk jie dabar lakiausios fantazijos. Per dvyliką metų mokyklose suole vaikas mokosi labai daug dalykų, bet nesimoko savo stiprybių tvirtinimo.
– O kokios svarbiausios kompetencijos, kurių labiausiai reikės ateityje?
– Kūrybingumas yra numeris vienas. Taip pat kritinis mąstymas.
– O vaikai supranta, kas yra kritinis mąstymas?
– Taip, kai pradedame kalbėtis. Jeigu kiekvienas grįžtume namo ir skirtume tas penkias minutes pasikalbėti apie savo darbo dieną, jie ženkliai būti kitokie rytoj ryte. Mes kalbame, kad kritinis mąstymas nėra tai, kad vien sėdi ir kritikuoji, o tada, kai sugebi atskirti, kas yra tikra, o kas ne.
– Esate kalbėjusi ir apie ateities profesijas. Viena jų – atminties chirurgija. Kas tai?
– Mes nagrinėjam įvairias vizionierių parengtas studijas, žvaigždžių žemėlapius. Viena iš 2030 metais būsimų profesijų – atminties chirurgas. Jų pagrindinis tikslas bus išoperuoti tai, ką žmogus pasirinks, bet tik tas akimirkas ir tik tas emocijas.
– Man tai skamba labai baisiai. Man atrodo, kad tos mūsų patirtys, net ir skaudžiausios, yra pačios stipriausios ir vedančios mus į priekį. Ar žmonės nesustos augti?
– Manau, kad po truputį tapsime geresni.
– Netapsime infantiliškesni?
– Aš pati esu už tai, kad išgyventume viską. Bet, jeigu paimsime ypač skausmingą atvejį, kai prieš nepilnametį vaiką yra panaudojimas seksualinis smurtas. Visa tai nutiesia jo gyvenimą kaip nelaimę. Tikėtina, kad jis pats padarys smurtinių nusikaltimų, atsidurs psichiatrinėje ligoninėje.
– O tikėtinas kitas variantas?
– Taip. Galbūt jis ir dirbs tokioje srityje, kad norės pats tokiems vaikams padėti. Aš neinvestuoju į šitą profesiją, bet ji tikėtina, kad bus.
– O dabar universitetuose galime rasti kažką panašaus?
– Galime. Mūsų universitetai išleidžia tikrai puikius specialistus. Lietuvoje vyksta labai daug inovacijų, bet mes apie jas labai retai kada sužinome, nes gera naujiena mūsų šalyje nėra naujiena.
– Ar galite pamatuoti pokyčius, kurie vyksta vaikuose?
– Mes darome ir profesinio orientavimo stovyklas vaikams. Galiu realų pokytį pamatuoti, kai turime išradėjų stovyklą. Pirmadienį kalbame apie vaikų išrastus dalykus visame pasaulyje, o penktadienį jie pristato savo išradimus ir tą daro su mikrofonu, didelėje konferencijų salėje, atsinešę savo prototipą. Visa tai daro 7-10 metų vaikai.
