Kukli ir švelni, visad kupina energijos ir susitelkusi Ekotumi pabrėžia svarbą nelaikyti savyje skausmingų išgyvenimų, nors prisipažįsta, kad dar neišmoko taikyti šio patarimo sau. Per pastaruosius septynerius metus Ekotumi išgyveno du skausmingus psichologinius epizodus – persekiojimą ir užpuolimą.

Japonų visuomenėje taip vertinamas uždarumas bei socialinė harmonija kone užkerta kelią dalijimuisi tokiais išgyvenimais, todėl Ekotumi ilgą laiką slėpė šiuos įvykius net nuo savo šeimos.

Daugiausia laiko praleisdavo su baime

Ekotumi prisimena, kaip prieš septynerius metus su žymiu ir talentingu muzikos prodiuseriu ėmė vystyti naują muzikinį projektą. Atlikėja bendradarbiavimu džiaugėsi neilgai: „Kai prasidėjo žodinės priekabės ir siūlymai kartu leisti laisvalaikį, kurį laiką maniau, kad savo žodžiais skatinau jį. Tačiau dabar suprantu, kad kaltinti savęs neverta. Greitai priekabės peraugo į reikalavimus permiegoti, grasinimus. Po kurio laiko nutraukiau kūrybinę partnerystę, o į tai jis atsakė grąsinančių laiškų lietumi.“

Nors Ekotumi kreipėsi į policiją, pastaroji mažai, kuo padėjo. „Mano savigarba ir gyvenimo džiaugsmas ištirpo, po kurio laiko pradėjau jaustis vieniša, atskirta, daugiausiai laiko praleisdavau su baime. Kurti taip negalėjau. Gėdijausi prašyti pagalbos. Jei taip būtų nutikę draugei, nedelsdama patarčiau kreiptis į policiją, pagalbos centrus, papasakoti artimiesiems, tačiau sau nepavyksta pritaikyti net paprasčiausių patarimų“, – atvirauja Ekotumi.

Atlikėja pripažįsta, kad apie tai nepasakojo beveik niekam. „Nesitikėjau rasti supratimo, o šeimos nenorėjau jaudinti. Pradėjau bijoti, kad kiti žino ir smerkia arba elgsis kaip mano persekiotojas. Dabar tai vadinčiau paranoja. Po kurio laiko pajutau psichosomatinių sutrikimų – kildavo temperatūra, atsirado nemiga, stresinės alergijos. Tuomet buvau priversta pradėti dalintis savo išgyvenimais“, – apie lūžio tašką pasakoja dainininkė.

Ekotumi kreipėsi į pagalbos centrą, kur be galybės pagalbos konsultacijų ir patarimų, anot dainininkės, labiausiai padėjo darbuotojų statistinė išvada, kad persekiotojas tikriausiai nepuls ir tik baugins: „Tuomet pradėjau vaikščioti į lauką, socializuotis. Palaipsniui grasinantys laiškai baigėsi, o aš išsigydžiau savo baimes.“

Saugios Tokijaus gatvės turi išimčių

Prisimindama antrą giliai sukrėtusį įvyki, atlikėja juokauja, kad kūrėjo kelyje gilūs emociniai išgyvenimai yra būtini, bet ginkluotas užpuolikas tikrai nėra vertinga patirtis.

„Tai įvyko prieš dvejus metus ramioje Tokijaus gatvelėje. Man grįžtant namo užpuolikas prisiartino iš priekio ir grąsino peiliu. Nuo čia viską atsimenu kaip pro miglą: griebiau jo ranką su peiliu – tai šokiravo ir
mane, ir jį. Pradėjau šaukti ir jis pasišalino“, – susidūrimą prisimena Ekotumi.

Atlikėjai tai turėjo rimtų pasekmių. Ypatingai užtruko sau pripažinti potrauminį streso sindromą. „Ankstesnės patirtys mane paveikė dvejopai: viena vertus aiškiai suvokiau, kad reikia kalbėti, nesigėdyti ir gydytis, tačiau tuo pat metu labai bijojau sau pripažinti, kad dabar esu pažeidžiama ir nugrimzti į baimę bei vienišumą“, – sako jauna
moteris.

„Pati prisišaukei“

Ne paslaptis, kad visuomenėje vis dar dažnai kaltinama auka, o ne skriaudikas. Manoma, kad auka pati prisiprašė, tad Ekotumi atvira: „Džiaugiuosi, kad užpuolimo vakarą muvėjau kelnes, kitu atveju būčiau kaltinama, kad pati tai prisišaukiau.“

Ekotumi teigimu, japonų visuomenėje ir darbe vyrauja stipri hierarchija, valdančias pozicijas dažniausiai užima vyrai, o kai kurie jų seksualinį priekabiavimą priima kaip tradicinės darbo aplinkos dalį.

Ekotumi į šį penktadienį vyksiantį koncertą, kurį atliks kartu su rankų šešėlių teatru „Budrugana Lietuva“, kviečia ir šeimas iš krizių centrų. Savo iniciatyva dalį bilietų aukojanti krizės centrams, atlikėja tikisi priminti, kad atvirumas, šiluma ir bendravimas yra puikiausias vaistas. Koncerte dainas taip pat atliks Jurga Šeduikytė.