– Koks buvo jūsų karjeros kelias, kaip atsidūrėte ten, kur esate dabar?
– Pradėjau dirbti dar vaikystėje, pirmasis darbas buvo stovėti už prekystalio vietiniame turguje ir pardavinėti tulpes, kurias augino mano tėvai. Nuo keturiolikos metų pradėjau vasarą dirbti kaimo parduotuvėlėje. Tai, ko gero, buvo geriausia mokykla, kurioje įgijau socialinių įgūdžių ir išmokau bendrauti su žmonėmis.
Būdama dvidešimties pradėjau dirbti Ekonomikos ministerijoje – man pasisekė, kad galėjau dalyvauti Latvijos įstojimo į ES procese. Šis darbas man padėjo geriau suprasti šalies politinius ir teisinius procesus. Baigusi bakalauro studijas Stokholmo Ekonomikos mokykloje Rygoje įsidarbinau įmonėje „Arthur Andersen“ mokesčių konsultante, toliau tęsiau karjerą „Ernst & Young Baltic“, vėliau – „Ernst & Young Global“ Londone, o prieš ketverius metus grįžau į Baltijos regioną dirbti „Deloitte“ kaip mokesčių partnerė. Manau, kad mano kelias yra grįstas pasišventimu, sunkiu darbu, kažkiek sėkmės ir gebėjimu priimti atsirandančias galimybes.
Šiandien esu vadovaujanti partnerė mūsų biure Estijoje ir už mokesčius atsakinga partnerė Baltijos šalyse. Man įdomus mano darbas ir aš vis dar turiu ko mokytis, o tai man labai svarbu.
– Kokie esminiai jūsų principai, kuriais vadovaujatės darbe ir namuose? Dėl kokių dalykų nesileidžiate į kompromisą?
– Svarbiausi principai, kurių laikausi profesiniame gyvenime ir namuose, yra skaidrumas ir komunikacija. Manau, kad darbuotojai dirba geriau ir jaučia glaudesnį ryšį su įmone, jei yra įtraukiami į sprendimų priėmimo procesą.
Stengiuosi užtikrinti komunikacijos galimybę ir skatinu komandas užduoti klausimus ir įsitraukti į procesą. Panašūs principai veiksmingi ir namuose – kai visi gali bendrauti ir priimti sprendimus, šeimoje vyrauja didesnis supratimas.
– Kokius tikslus sau keliate?
– Man patinka planuoti ir nusistatyti tikslus, tačiau neplanuoju toliau nei trejiems metams į priekį. Manau, planavimas yra būdas sutelkti dėmesį į pačius svarbiausius dalykus, jis taip pat leidžia atmesti veiklas, kurios neturi vertės arba kurių vertė labai maža. Nors save laikau planuotoja, vis dėlto esu gana lanksti ir gerai prisitaikau prie besikeičiančių aplinkybių, o tai reiškia, kad aš reguliariai peržiūriu savo planus ir pakeičiu juos taip, kad jie labiau derintųsi prie to, ką man paruošė gyvenimas.
– Daugybė jaunų moterų nė gerai nežino, kokios karjeros norėtų siekti, nėra užtikrintos, ar karjera nesustos sukūrus šeimą. Kaip neapsirikti renkantis ir nesiblaškyti pasirinkus?
– Kai buvau dvidešimties, nebuvau tikra, kokios karjeros noriu, mokesčių srityje atsidūriau dėl susikosčiusių aplinkybių. Mano draugai pretendavo į darbą audito srityje įmonėje „Arthur Andersen“, o kadangi aš norėjau ir toliau su jais kuo daugiau bendrauti, pasekiau jų pėdomis. Pasirinkau mokesčių sritį, nes įžvelgiau joje galimybę susieti ekonomiką ir teisę.
Nuo čia prasidėjo mano karjeros kelias, ir tolesniuose žingsniuose vis atsiverdavo naujos galimybės. Klausimas, ar svarbiau šeima, ar darbas, man neegzistuoja, nes aš manau, kad tai dvi labai svarbios gyvenimo sritys, kurias reikia suderinti. Reikėtų apsispręsti, nes mums nereikia aukoti šeimos, kad dirbtume, ir nereikia aukoti darbo dėl šeimos. Turime sugebėti išlaikyti pusiausvyrą abejose šiose srityse. Žinoma, kartais viena sritis ima labiau dominuoti už kitą, vėliau balansas pasikeičia. Darbdaviams taip pat labai svarbu suteikti darbuotojams galimybę lanksčiai derinti abi šias sritis.
– Kaip jums pavyksta suderinti karjerą ir šeimą? Kaip randate balansą?
– Kalbant apie tai, ar man pavyksta sėkmingai rasti pusiausvyrą tarp karjeros ir šeimos, galiu atsakyti, kad tai, kas man atrodo sėkmė, kitam gali atrodyti nesėkmė, todėl tai labai subjektvu. Taip, kaip aš gyvenu, tinka man ir mano šeimai. Aš daug dirbu ir didžiąją darbo savaitės dalį būnu išvykusi iš namų. Tačiau kartu stengiuosi neparsinešti darbo į namus, tad kai leidžiu laiką su šeima, koncentruojuosi tik į tai – skiriu jai kokybišką laiką.
Turime bendrų hobių, tokių kaip dauguma žiemos sporto rūšių, tad aktyviai leidžiame laiką kartu. Tam, kad ši sistema veiktų, man reikia daug palaikymo ir pagalbos namuose, taip pat gebėjimo paskirstyti užduotis, o į kai ką žiūrėti pro pirštus.
– Nuolat keliaujate, užimate atsakingas pareigas, turite gausią šeimą – kaip rūpinatės savimi?
– Kai keliauju, stengiuosi rasti laiko sportui, tad lagamine visada turiu sportinius batelius bėgiojimui ir maudymosi kostiumėlį. Stengiuosi taip susiplanuoti laiką, kad dauguma treniruočių vyktų darbo kelionių metu, o grįžus namo nereikėtų aukoti laiko sveikatos palaikymui.
– Kokios gyvenimo pamokos jums leido išsiugdyti pasitikėjimą savimi?
– Labiausiai pasitikėjimą savimi sustiprino darbas „Ernst & Young Global“ Londone. Supratau, kad esu niekuo ne prastesnė už ten dirbančius profesionalus, o tai tuo metu man, atvykusiai iš mažos šalies, nebuvo savaime suprantama. Būtent šis suvokimas, kad nesiskiriu nuo žmonių, kurie užaugo visai kitokiomis aplinkybėmis ir įgijo kitokį išsilavinimą negu aš, ir padėjo man labiau pasitikėti savimi.
– Ar jums lieka laiko atostogoms, laiko tik sau?
– Atostogas leidžiu su šeima slidinėdama, ilsėdamsi prie jūros arba keliaudama ir tyrinėdama kitas šalis. Manau, kad visi turėtume retkarčiais „pasikrauti baterijas“, jei šito nedarysime, nukentės produktyvumas. Kalbant apie tai, ar galiu sau leisti skirti laiką tik sau, galiu pasakyti, kad didžiąją dalį savaitės praleidžiu be šeimos, todėl galiu iki soties prisibūti viena, galbūt net per daug.
– Be kokių savybių sunkiai įsivaizduojate sėkmingą moterį? Kokie pavyzdžiai jus įkvepia?
– Manau, kad nepriklausomai nuo lyties, vadovas turi turėti išlavintą emocinį intelektą ir sugebėti suprasti žmones bei įsijausti į jų padėtį.
– Kaip manote, kodėl dažnas linkęs pasiduoti ties pirmąją kliūtimi? Ar jums pačiai buvo akimirkų, kai sviro rankos?
– Man irgi yra pasitaikę atvejų, kai norėjosi pasiduoti po pirmos nesėkmės. Dabar, galvodama apie tokias akimirkas, ir bandydama prisiminti, kas gi mane skatino likti ir tęsti tai, ką pradėjau, o ne pasiduoti, galiu pasakyti, kad ko gero tai buvo noras įrodyti, kad aš galiu. Taigi, galbūt mane į priekį vedė pyktis, atkaklumas, poreikis įrodyti, kad esu ištverminga ir sugebu siekti užsibrėžtų tikslų. Be to, jaučiu didžiulį pasitenkinimą, kai matau pasiektus rezultatus, ypač tada, kai niekas netiki, kad man gali pavykti.
