– Ruošiausi laidai ir paskutinę minutę sutrikau. Mūsų laidos pavadinimas – „Netobulos“, o šiuo metu kalbuosi su tobulu žmogumi.
– Mes tikrai žinome, kad nieko nėra tobulo ir visi turime kažkokių netobulumų. Neįdomu būti tobuliems.
– Na, bet žiūrovai mato tave televizijos eteryje, turbūt visi tave atpažįsta gatvėje. Galima sakyti, esi įpareigota būti tobula.
– Gal aš esu įpareigota daugiau galvoti, kai būnu viešumoje. Tai nereiškia, kad aš negaliu kažkur atsipalaiduoti, bendrauti, garsiai juoktis. Gatvėje manęs nestabdo.
– Nesako komplimentų?
– Labai retai. Būna po didesnių transliacijų, kurios labai palietė, tai ir man labai malonu gauti tokį grįžtamąjį ryšį, kai žinai, kad tikrai žmonėms patiko. Kita vertus, mes gyvename Vilniuje – nedidelėje baloje, kur scenos žmonės kaip jūs, Adrija, vaikšto gatvėmis kasdien, tai jie tikrai įpratę matyti tuos veidus, kuriuos mato spektaklių scenose. Taip pat ir televizijoje. Tu gali čia pat žiūrėti televizorių ir vakarop susitikti tą veidą, žurnalistą, laidų vedėją prekybos centre. Tuo pačiu metu mažos šalies privalumai ir trukūmai. Manau, kad nesu kažkuo ypatingesnė už kitus, tik mūsų darbas yra ypatingesnis tuo, kad yra labiau matomas ir labiau aptariamas.
– Aš manau, kad tai iš tiesų yra labai sudėtingas darbas. Paminėjai keletą labai svarbių renginių, esminių visai šaliai. Vienas jų – Popiežiaus Pranciškaus vizitas Lietuvoje. Mes matėme tokią vyšnelę ant torto. Kiek laiko ruošeisi vizito transliacijai?
– Turbūt ne tiek daug, kiek ruošėsi organizacinis komitetas, bet ne tiek mažai, kiek ruošėsi žmogus, nusprendęs į vieną ar kitą renginį nuvykti. Toks viduriukas. Stengiausi aprėpti kuo daugiau, kiek tai buvo įmanoma laiko prasme, nes informacijos buvo tikrai labai daug. Čia atėjo į pagalbą komanda, kuri dirbo tikrai ne vieną mėnesį. Tiek LRT, tiek visa organizacinio komiteto komanda. Čia buvo ta stiprybė ir ramybė viename. Ši kombinacija padėjo išlaikyti ir tvirtą stuburą, ir tuo pat metu ramų temperamentą, ir visiškai nepalūžti, nesvarbu, kiek valandų būtų tekę sėdėti.
– Kiek valandų ši transliacija truko?
– Aš pati neskaičiavau, nesėdėjau ir nekroviau sau laurų vainiko, nes tai nebuvo per daug svarbu, tiesiog dirbau savo darbą.
– Ir vis dėlto?
– Daugiau nei trylika valandų tiesioginio eterio per dvi dienas.
– Oho.
– Iš kitos pusės, kartais būna, kad tu sekmadienį vedi tiesioginę transliaciją, kitą dieną tu vedi tiesioginę laidą ir dar radijo etery pasirodai. Tai irgi būna ne mažiau šešių ar aštuonių valandų. Patirtis tokia buvo, žinoma, konkrečiai tiek viena tema nebuvo kalbėta ir su tiek pašnekovų. Tai buvo išbandymas ir man, ir mano profesionalumui. Lygiai taip pat pašnekovams, nes tai nebuvo lengvas eteris – visą laiką reikėjo laikyti ranką ant transliacijos pulso ir matyti, ir stebėti, ir komentuoti. Žinoma, man buvo ramiau, nes mano pašnekovai buvo savo sričių specialistai, profesionalai, kurie domisi šia sritimi metų metus.
– O kiek čia buvo improvizacijos?
– Improvizacijos buvo tik tiek, kiek galėjai pakreipti ir nekomentuoti vaizdo, kurį matei. Vis tiek klausimuose improvizacija yra, ji nėra labai tokia didelė kaip kartais būna tiesioginėse laidose „Labas rytas, Lietuva“. Pasiruošimas buvo ir tas, kad bendrauta su pašnekovais prieš transliaciją ir apšiltos kojos. Viską geri į save kaip sugertukas.
– O buvo kokių netikėtumų apie kuriuos žiūrovas ir nesužinojo?
– Visada norisi turėti kokią istoriją, kuri pralinksmintų iki ašarų arba sakytų „O Dieve, taip būna tik tiesioginiame eteryje“. Tos istorijos būna techninės, kai bėga per nugarą lašas ir tu nematai svarbios transliacijos dalies. Toks momentas buvo, viskas greitai atsigavo, bet aš jau stresavau. Žiūrovai to tikrai nesuprato, pašnekovai lygiai taip pat. Tik aš. Visą savo erdvę buvau apsidėjusi, kurioje įsipatoginau toms valandoms, telefonu, planšete. Galėjau išsiųsti viską pirmam pasitaikiusiam kontaktui, kurie buvo darbe tą savaitgalį. Viena akis į pašnekovą, kitą siunčia SOS, kad kažko nematau. Aišku, kai atsiranda technikai prie ekranų, atsiranda ir vaizdas. Būna, kai sugenda kompiuteris, išsikvieti specialistą ir kompiuteris pats staiga pradeda veikti. Čia lygiai tas pats.
– Perskaičiau viename interviu labai gražią tavo mintį, kad esi žmogus, kuris sau prisigalvoja sudėtingos veiklos. Čia tokia sėkmės formulė?
– Galbūt kartais įsijungia toks ekspromtas ir priimi iššūkį. Profesinių iššūkių troškimas, kad niekada neužmigtum ant laurų. Mano nuomone, kaip ir sporte taip ir profesinėje veikloje, tu negali užmigti ties pirma pergale arba verkti ilgai dėl pirmo nuopuolio. Manau, visuose darbuose taip yra ir turi nepalūžti, išmokti priimti kritiką ir lygiai taip pat turi užsiauginti storą odą rizikuoti ir priimti iššūkius. Taip save ir įmetu, kai kada tai būna saugesnis įmetimas, kai kada įsimeti į jau kitų kuriamą produktą.
– Pavyzdžiui?
– Kai prodiuserinės kompanijos rengia didelius koncertus arba pildosi senos svajonės būti „Dainų šventės“ dalimi. Žinau, kad tai nebus lengva. Aš ir nebijojau sunkios transliacijos, bet tas jausmas, kai tu ateini ir dešimtūkstantinė minia dainuoja kažkada ir tavo dainuotas dainas toje pačioje estradoje, tai viską surakina ir paleidžia ašarų latakus. Praeini šitą etapą ir tada gali dirbti. Jauti didžiausią malonumą, nes prieš dvidešimt metų nedrįsai pasvajoti, kad galėsi stovėti toje tribūnoje, kur stovi nerealiausi vedėjai.
– Tokie trys kertiniai pasiekimai man pasirodė tavo šių metų. Jau aptartas Popiežiaus Pranciškaus vizitas, „Dainų šventė“. Dar vienas stiprus iššūkis – karališkosios vestuvės. Kaip su juo susidorojai? Kas ten buvo sudėtinga?
– Ten buvo įdomi vieta, nes turėjau visišką laisvę surengti laidą tokią, kokios aš norėčiau. Buvo toks žurnalistinio ir prodiuserinio darbo niveliacija. Aš galėjau kviesti į laidą, ką norėjau, galėjau tartis su vadovais, jie galėjo pasiūlyti savo pašnekovus, aš turėjau beveik atrištas rankas į visas puses. Tai buvo labai įdomu.
– Visas laidos konceptas buvo tavo pačios?
– Taip. Kas man atrodė įdomu, tai praktiškai visa tai ir įgyvendinom. Užsimanėme paragauti šeivamedžio torto, kuris bent jau kažkiek atitiktų karališkąjį. Kažkas užsiminė, kad yra bičiulis anglas, kuris kepa panašius pyragėlius. Aš pas jį apsilankiau ir sutarėme, kad jis atsineš to šeivamedžio paragauti. Kažkas atsiminė iš praeitų karališkųjų vestuvių pašnekovus, su jais susisiekėme. Taip bendromis pajėgomis ir klijavosi laida. Prikalbinau ir koleges, kurios mačiau, kad laikė tokį smalsumą, kaip čia, kas čia bus. Tai jos įsitraukė 150-imt procentų.
– Ar buvo reikalavimų iš Didžiosios Britanijos, ką jūs privalote ar negalite sakyti?
– Buvo embarginis visos ceremonijos didžiulis paketas, kuris atėjo jau tą rytą ir, aišku, jį turėjo labiausiai vertėjai sekti ir žiūrėti. Mes tik buvome tokie stebėtojai, nes transliacija palikome vertėjams, kad išverstų visą ceremoniją. O iki tol mes turėjome atrištas rankas – jungėmės su Anglija. Galvojau dar jungtis su Australija, tai ne visi mano įgeidžiai pavyko. Ne visi tilpo galų gale. Transliacija buvo slankiojanti, priklausomai nuo tų momentų, kada įvažiuos ar išvažiuos. Tas ir įdomumas šiame darbe, kad tu visada esi tokioje ne rutininėje pozicijoje. Visą laiką yra kažkokių naujų potyrių.
– Aš neįsivaizduoju, kaip apskritai galima kalbėti apie rutiną, kai vedi „Labas rytas, Lietuva“ laidą...
– O čia rutinos gal daugiausiai.
– Bet tai juk tiesioginė laida.
– Taip, tai tiesioginė laida, gali būti netikėtumų, bet galbūt jau yra susiformavusi tokia tradicija – turi stabilias pozicijas, turi tam tikrus laidos bičiulius ir aplink tai jau gali klijuoti daugiau ar mažiau. Kita vertus, aš nesu viena. Mes esame keliolikos žmonių kompanija, kurie kuria visa tai.
– Bet kiekvieną dieną tu nežinai, kas gali nutikti. Nekalbu apie tuos momentus, kai pati pramiegi. O tokių buvo?
– Čia tokie klasikiniai. Vienos pirmųjų laidų.
– O kokius siaubo sapnus sapnuoji? Ar jie susiję su eteriu?
– Sapnuoju. Aš nežinau, kaip yra aktoriams...
– Yra.
– Tekstas turbūt pasimiršta?
– Ne. Aš tai sapnuoju tą patį, kad vaikštau po sceną, vyksta spektaklis ir aš nežinau koks. Aš nežinau, ką man vaidinti.
– Tai labai panašiai. Aš vedu pokalbį – nežinau su kuo, nežinau apie ką. Ir mano baisiausias klausimas, kurį galiu užduoti „Prisistatykit ir papasakokit, ko čia atvykot“.
– Repetuoju spektaklį ir ten mano personažas sako: „Aš pati nežinau, kas aš iš tikrųjų esu. Vat nežinau“. Eglė žino kas ji?
– Labai sunku apie save pasakyti. Čia būna vienas sudėtingiausių klausimų, kai darbo pokalbiuose prašo pasakyti savo stipriąsias savybes. Ir šioje vietoje prasideda akių sukimai į vieną ar kitą pusę. Kas tu esi iš tikrųjų? Tai aš manau, kad turbūt baisu pasakyti, kiek procentų. Gal 90-imt procentų esu ta, kuri stovi prieš kameras, nes esu linkusi manyti, kad, kaip ir minėjote, lektoriavau šiek tiek, tai ir studentėms sakiau „Nebandykite būti geresnės nei esate iš tikrųjų“. Tą labai greitai supranti atsistojus prieš kameras. Kai nebandai būti geresnis nei esi, tai man atrodo, tos tikrosios dalies pamato žiūrovas nemažai. Žinoma, tu gal šiek tiek supakuoji savo humoro jausmą, nes ne visur jis gali tikti. Savo humoro jausmą esu ne kažkaip apdirbusi ar supaprastinusi, bet jis kartas nuo karto išlenda. Ar dar galiu laisvesnė būti prieš kameras? Manau, kad taip. Ar tapau laisvesnė? Be abejo. Aš manau, kad stengiuosi būti kuo tikresnė Eglė, kokia esu. Taip, kartais reikia laikytis neutralumo, nes mes, žurnalistai, negalime turėti myliu-nemyliu, patinka-nepatinka. Neutralumas visada turi išlikti ir turi išklausyti visas puses.
– Ar tai neutralumas, ar gebėjimas nevertinti žmogaus?
– Aš manau, kad tai priklauso nuo laidos formato. Kai tu esi informacinės laidos, su pramoginės laidos žanru, žurnalistas, tai aš manau, kad vis tiek visais atvejais tu gerbi pašnekovą. Nemanau, kad mano tikslas kada buvo įsprausti pašnekovą į kampą, kad po rytinio pašnekesio išeitų išprakaitavęs ir blogai besijaučiantis. Ne, to nebuvo, toks žanras laidos, jeigu kažkada tektų vesti analitinę laidą, gal kistų ir mano veidas. Gal aš užsiauginčiau didesnį stuburą ir galėčiau dar kitaip bendrauti su žmonėmis kaip žurnalistė.
– Atsakėt man tik vienu žodžiu – esu tikra. Galiu taip sakyti, kad Eglė Daugėlaitė eteryje yra tikra?
– Stengiasi būti kuo tikresnė.
– Miela Egle, esate scenos žmogus. Nuo vaikystės muzikavote, grojote smuiku. Tai jau vaikystėje pasiruošėte tiesioginiam eteriui?
– Gali būti, kad stresui ir susikaupimui tam tikra prasme buvo pasiruošta. Prieš kokį svarbų koncertą, aš buvau išmokusi šitą labai gerai.
– Man labai įdomu, ar vis dar naudojatės tomis pačiomis taisyklėmis kaip tada?
– Aš kažkada permąsčiau, tai yra likę tie įgūdžiai, kad aš turiu atsiskirti. Pavyzdžiui, prieš transliaciją aš geriau lieku su tekstu, su scenarijum negu tarp žmonių ir mėgaujuosi kažkokiu bendravimu, juokeliais. Man geriau reikia susikaupti, susitelkti, tai lygiai taip pat būdavo prieš lipant į sceną. Aš, partitūros, dažniausiai būdavo koks vienas koncertas, viena lyrinė pjesė ir viena greita pjesė, tai vien devyni puslapiai partitūrai ir natų. Tas padėdavo susikaupti. Mokytoja jau žinodavo, kad Eglė kaupiasi ir su jokiais vaikais nebendrauja tuo metu. Nesvarbu ar tai būtų konkursas, ar atsiskaitymas muzikos mokykloje.
– Čia taip intuityviai?
– Matyt, toks temperamentas buvo. Aš buvau linksmas vaikas, bet nebuvau tas, kuris išsitaško ir „zbitkų“ prikrečia. Aš visada turėdavau tokių draugų su kuriais būdavo galima taip.
– O pati esi intravertė ar ekstravertė?
– Aš manau, kad ekstravertė. Nuo mažens turėjau ir draugų, ir bičiulių, ir visada reikėdavo su kažkuo žaisti, kažką parsivesti namo. Mokėdavau žaisti viena, bet šalia turėjau vyresnę sesę, kuri irgi mokė, kaip reikia žaisti ar kokią muziką klausyti. Atsirasdavo, kaip sakau, didelis šuolis per laikmečius, kai žinau, ką klausė 35-erių – 40-ies dabar esantys. Aš tokia truputėlį platesnio požiūrio, todėl visada džiaugiuosi, kad turiu vyresnę sesę, kuri vis parodydavo, kur gera laida arba, koks geras radijo balsas ar vedėjas. Buvo mano vedlys.
– O dabar kokių susikaupimo metodikų turi?
– Sakyčiau, kad turbūt geras pasiruošimas kiekvienoje srityje. Pavyzdžiui, tu eini į darbo pokalbį ir tai nėra tik apie save, tai turi būti ir apie kitus – ir apie darbdavį. Bendras informacijos susirinkimas, kad tu domiesi ta pozicija. Lygiai taip pat ir apie pašnekovus. Tu negali atsiversti vieno straipsnio ir sakyti, kad jo pakanka, kad pravestum puikų pokalbį. Ne. Visada sieki, kad tai kas jau parašyta, kas jau iškalbinta, tau dar keltų papildomų klausimų, o klausytojui ar žiūrovui dar duotų kažkokios papildomos, įdomesnės informacijos.
– Nori padovanosiu vieną artikuliacijos pratimą?
– Taip.
– Reikia paimti vyno kamštį, jį įsidėti tarp priekinių dantų ir važiuojant į darbą skaičiuoti iki dvidešimt ir atgal. Tai yra nuostabiausias pratimas mūsų žandikaulio raumenims.
– O jeigu sustabdo policija? (juokiasi)
– Tada yra labai įdomus jausmas, kai prisipažįsti policijai ir sakai, kad čia iš po vakar.
– Kažkada yra sustabdę mane paryčiais policija. Važiavau į darbą, skubėjau. Vienoje rankoje buvo kažkoks pusrytainis, sūrelis gal. Aišku, žiema. Aš suku, manevruoju, vienoje rankoje sūrelis. Žinoma, sukuosi kreivai. Mane su švyturėliais sustabdo ir klausia „Kur jūs lekiat, ponia, tokioj ankstybėj? O jeigu močiutė eis per kelią?“. Ir aš paklausiau „Gerbiami pareigūnai, ar tikrai tikite, kad tokiu metu eis močiutė per kelią?“. Jie atsakė „O jeigu“. Tai aš visaip atgailavau, sakiau, kad labai skubu į darbą ir daugiau taip neatsakingai nevairuosiu. Rytinis susitikimas su pareigūnais, tai streso buvo visai dienai. Kaip sakau, buvo laiminga dienos pradžia. Pasiteiravau pareigūnų, ar žiūri laidą.
– Ar tai padeda išsisukti?
– Kaip kada, bet šitos kortos geriau netraukti per dažnai. Ji padės tau natūraliai negu, kad pati trauksi ir sakysi „Gal aš čia be eilės praeisiu“. Man atrodo, kuklumas visada puošia. Kita vertus bet kokio kito darbo atstovas lygiai taip pat turėtų būti gerbiamas ir tu privilegijų neturėtum gauti už tai, kad esi matomas.
