Mano asmeninė patirtis su vyresnėmis moterimis suponavo kardinaliai priešingą nuomonę. Kai buvau 26-erių, stačia galva nėriau į aistringą romaną su 42-ejų metų mados žurnalo redaktore. Afera baigėsi vedybomis, o mudviejų ryšį galiu pavadinti prasmingiausiais viso gyvenimo santykiais.
Vyresnės moterys mane domino ir anksčiau. Ši aistra įsiplieskė, kai buvau 20-ies. Kaip tik tada sutikau išsiskyrusią jamaikietę, persikėlusią į Londoną po Niujorke subyrėjusios santuokos. Ją sužavėjo mano energija, neblėstantis susijaudinimas ir troškimas jai įtikti, ją patenkinti.
Man neapsakomai patiko būti vyresnių moterų – visų be išimties ypatingų kūnų savininkių ir savimi besirūpinančių asmenybių – žaisliuku. Iškentusios pernelyg daug prasto sekso su savo kartos vyrais, jos buvo tvirtai apsisprendusios gauti tai, ko nori. Taigi, tapau savotišku protežė ir iš kiekvienos gaudavau ypač vertingų pamokų.
Galiu tik spėti, kad didžiausiu bendravimo su vyresnėmis moterimis iššūkiu Yannas laiko jų nesibaiminimą išreikšti nepasitenkinimo. Neturėdamas jokios patirties, bet ir nepatyręs nesėkmių, buvau itin uolus mokinys, besidžiaugiantis jų žavėjimusi mano vis tobulėjančia technika.
Joms buvo svetimas bet koks pretenzingumas. Aš pats užaugau tarp iš Azijos kilusių darbininkų klasės atstovų, o daugelis iš tų moterų, tikrai nepriklausiusių mano aplinkai, gerokai praplėtė mano akiratį – ne tik seksualinės patirties, bet ir kultūrinėje, socialinėje bei intelektinėje plotmėse.
Aš mėgavausi tingiais savaitgaliais, kuriuos leisdavau supamas išpuoselėtų jų namų aplinkos. Man patiko prabangios atostogos. Buvusi mano žmona ir aš pamilome vienas kitą, kai leidome laiką „GoldenEye“, Iano Flemingo viloje Karibų jūros pakrantėje. Vargu, ar kuri nors 25-erių metų moteris būtų galėjusi suteikti man tokios patirties.
Dabar man 44-eri ir pastarąjį dešimtmetį susitikinėju vien su bendraamžėmis, tačiau vyresnės moterys man tokios pat patrauklios, kaip ir bet kada, todėl, kitaip nei daugelis vidutinio amžiaus vyrų, aš nesusidomiu dvidešimtmetėmis. Intelektas, atjauta, humoro jausmas ir gyvas pokalbis, kuriuos gali pasiūlyti gyvenimo mačiusi moteris, man atrodo daug svarbesni nei jaunystė. Dalykas tas, kad moterys, nepavergiančios mano minčių, negali patraukti manęs fiziškai.
Deja, vis dažniau susimąstau apie tėvystę, todėl susiduriu su tam tikra dilema. Ar ir toliau mėgautis rafinuota ir delikačia bendraamžių bei vyresnių moterų draugija, ar pasirinkti vaikus ir gyvenimą su jaunesne partnere? Kad ir kuriuo keliu pasukčiau, jaučiu, jog tenka skirtis su ypač vertingu dalyku, kurio ilgėsiuosi visą likusį gyvenimą
