Savo istorija J. Juodytė pasidalijo feisbuke, kur sulaukė daugybės palaikymo ir susižavėjimo savo poelgiu.
„Prieš rugsėjo pirmąją dukra grįžo iš parduotuvės – išsirinkusi ir su savo tėčiu nusipirkusi kuprinę. Kuprinė buvo mėlyna. Dizainas: su astronautu ir kosmosu. Pamačiusi kuprinę, dukros paklausiau, kodėl išsirinko būtent šią kuprinę?
„Todėl kad mėgstu mėlyną spalvą ir man patinka kosmosas“. Tačiau po savaitės mokykloje dukra paprašė nupirkti naują kuprinę, nes vaikai tyčiojasi ir vadina ją ne mergaite. Nes mergaitės (kaip „aišku ir visiems žinoma“) nebūna kosmonautėmis. Ir mergaitės (kaip „aišku ir visiems žinoma“) nemėgsta mėlynos spalvos. Aš labai supykau.
„Štai, kaip tai prasideda – mėlynos spalvos kompleksu, kuris baigiasi nevienodais atlyginimais“, – pagalvojau. Ir sugalvojau idėją. Pavadinau ją: feminizmas praktikoje. Pradėjau ieškoti lakūnės (su mėlyna uniforma), kuri sutiktų ateiti į klasę ir realiai įrodytų pirmokams, jog mergaitės gali tapti lakūnėmis. Be to, tai bus labai gera proga pakalbėti man, kaip menininkei, su vaikais apie tai, jog spalvos neturi lyties.
Paskabinau į Antano Gustaičio aviacijos institutą, atsiliepė administratorė, papasakojau kuprinės istoriją. Ji maloniai išklausė ir pažadėjo perduoti mano telefono numerį studentų sąjungos prezidentui. Po pusvalandžio man paskabino Deividas Gildebrandtas (AGAI studentų sąjungos prezidentas), jis taip pat maloniai išklausė mano problemą ir papsakojo apie Gretą Adlytę. Drąsią merginą, kuri jau baiginėja studijas ir sklaido sklandytuvu nuo paauglystės.
Aš paskabinau Gretai, ji palaikė mano idėją ir skyrė laiko susitikti su pirmokais, parodyti filmuką apie sklandymą ir pasakoti savo, drąsios mergaitęs istoriją.
Esu sujaudinta žmonių dėmesio ir palaikymo vienos mėlynos kuprinės patyčių istorijoje. Problemų dėl mėlynos spalvos šiuo metu nebeturime.“
DELFI susisiekus su J. Juodyte, moteris teigė, kad po G. Adlytės apsilankymo klasėje, dukra tapo drąsesnė ir jau spėjo pasiprašyti į robotikos būrelį. „Dukra sakė, jog, aišku, kad robotika tik berniukams, bet vis tiek nori“, – šypsojosi J. Juodytė. Moteris pridūrė, jog džiaugiasi, kad klasės mokytoja suregavo į problemą ir palaikė kūrybišką mamos iniciatyvą.
Vertėjos ir rašytojos Milos Monk tekstas apie G. Adlytę, kuris buvo perskaitytas pirmokams.
Kartą Panevėžyje gyveno mergaitė vardu Greta, kuri svajojo būti delfinų dresuotoja. Greta apskritai mėgo svajoti. Važiuodama su tėvais į kaimą pro Paluknio aeroklubą mergaitė žiūrėdavo pro langą į lėktuvus ir svajodavo, kaip skraidys. „Juk daug įdomiau žiūrėti į žemę iš viršaus!“ – galvojo Greta.
Ir kai vėliau jai tikrai pavyko pakilti į orą, Greta pamatė, kad iš viršaus žmonės ir namai atrodo labai maži, kaip ir jos kasdieniai rūpesčiai – viršuje apie juos negalvoji. Nes būnant aukštai svarbu tik tai, ką darai tą sekundę. Bet kaip gi Greta išmoko skraidyti? Jai padėjo tikėjimas savo svajone.
Kai Greta mokėsi 10 klasėje, mokytoja paprašė mokinių užrašyti, kuo būti jiems atrodo labai įdomu, bet neįmanoma. Mergina prisiminė pro langą matytus lėktuvus ir užrašė, kad norėtų būti ne delfinų dresuotoja, bet lėktuvo pilotė. Užrašiusi savo svajonę, mergina pradėjo ieškoti galimybių ją įgyvendinti. Ji sužinojo, kad Panevėžyje yra aeroklubas, kuriame galima mokytis skraidyti sklandytuvu. Greta į jį užsirašė ir taip prasidėjo jos kelias svajonės link.
Aplinkiniams jos svajonė visai nepatiko. Jai sakė, kad technika ne moterims, kad moterys negali skraidyti, nes jos lėčiau galvoja, kad moterims sunku gauti pilotės darbą, nes joms svarbu šeima, o pilotai mažai būna namuose. Laimei, artimieji ir draugai aeroklube Gretą drąsino ir labai palaikė.
Baigusi mokyklą Greta įstojo į universitetą studijuoti orlaivių pilotavimą. Studijuodama mergina sužinojo, kad moterys sprendimus priima gal ir lėčiau, bet teisingesnius nei vyrai. Vis dėlto ji nepastebi didelių skirtumų tarp savęs ir būsimų pilotų vaikinų – juk visiems pilotams vienodai svarbu mokėti valdyti lėktuvą ir nepasimesti, kai nutinka kas nors netikėto. Taip pat svarbu drąsa ir kantrybė. Kantrybės Greta įgijo sklandydama: sklandytuvas priklausomas nuo oro sąlygų, o tinkamo oro kartais tekdavo laukti labai ilgai. O drąsą patikrinti padėjo vienas atsitikimas.
Kartą per skraidymo praktiką Greta skrido lėktuvu be instruktoriaus, ir staiga, kai ji skrido virš miško, užgeso lėktuvo variklis. Tačiau Greta nesutriko, ji susikaupė, priėmė teisingus sprendimus ir sėkmingai nutupdė lėktuvą. Po šio nutikimo Greta ėmė dar labiau pasitikėti savimi – savo žiniomis, patirtimi ir savo drąsa.
Greta vis dar mokosi skraidyti. Ji nori tapti profesionalia pilote ir valdyti keleivinį lėktuvą.
„Viskas ore“!
Daugiau panašių istorijų rasite DELFI Moterys feisbuke.
