„Emocinė banga mus nešė ir iškėlė labai aukštai“, – šypsosi Jolanta Talaikytė. Vis tik jaunatviškam maksimalizmui susidūrus su realybe, ateina supratimas, kad mada yra sistema ir būti sistemoje, kad ir varžteliu, bet reikalingu – didžiulis pasiekimas.

Kaip keistėsi lietuviškas mados pasaulis? Koks turėtų būti aprangos kodas einant į įmonės šventinį vakarėlį, kas šiuo metu mados pasaulyje yra „ant bangos“? Apie tai DELFI laidoje „Netobulos“ Jurga Tapinienė kalbėjosi su dizainere Jolanta Talaikyte.

– Dėstote Vilniaus dailės akademijoje. Jūs buvote Juozo Statkevičiaus ir Ramunės Piekautaitės diplominių darbų vadovė.

– Taip, tikrai ryškios asmenybės ir kūrėjai. Nenoriu piktnaudžiauti jų vardais, bet taip jau susiklostė mano biografijoje, kad mano dėstytojos mokytojos kelias prasidėjo nuo jų.

– Jūs buvote keliais vos keliais kursais vyresnė...

– Aš buvau trečiakursė, jie – pirmakursiai. Kaip dėstytoja startavau, kai jie jau buvo trečiakursiai. Turėjau metus laiko pasiruošti priimti juos kaip diplomantus. Negaliu sakyti, kad aš juos mokiau, aš mokiausi pati. Galvoju, kad tai buvo labai įdomus laikotarpis, nes iš tikrųjų aš turėjau tapti galbūt tiesiog vyresne drauge, kuri padėjo pačiais reikalingiausiais momentais ir prisimenu tas paskutines naktis prieš diplominio gynimą, kai tikrai reikėjo ne tik moralinės, bet ir fizinės pagalbos.

– Fizinės pagalbos? Ką turite omenyje – kavą atnešti reikėjo ar siūlę pataisyti?

– Ir paglostyti, ir pabūti, ir netgi papiešti. Moraliai ir visapusiškai. Tris naktis Juozo dirbtuvėse praleidom kartu.

– Kokie tuo metu buvo žmonės, kurie ruošėsi kurti madą? Kokiomis ambicijomis jie gyveno? Tai buvo pradžia mūsų nepriklausomybės, laikotarpis, kai pagaliau atsivėrė durys į vakarus.

– Iš tikrųjų buvo labai įdomus laikotarpis. Tas atgimimo ir vilčių laikotarpis – tai buvo didžiulis startas jauniems, žvaliems ir drąsiems. Mes turėjome labai daug įžūlumo pareikšti, kad mes pirmieji, mes atradome podiumus, aišku, tai ne visai tiesa (šypsosi). Visa ta emocinė banga mus nešė ir iškėlė labai aukštai. Džiaugiuosi, kad vis dėlto, toji karta pateisino lūkesčius. Ieva Ševiakovaitė ir Jolanta Rimkutė su „LT Identity“ irgi sekė po ta pačia vėliava, Eglė Žiemytė, Giedrius Paulauskas. Visi išėjo su ta emocija, su ta banga.

– Šiomis dienomis Juozas Statkevičius eilinį kartą „susprogdino“ internetą. Kaip jums atrodo tas nelabai gražus apsižodžiavimas tarp dviejų dizainerių – Juozo Statkevičiaus ir Julijos Janus?

– Supratau atėjusi į studiją, kad neišvengsiu šito klausimo. Jeigu klausiate mano nuomonės, tai aš ją turiu. Taip, negražu, neetiška, nemandagu, bet, kita vertus, kiekvienas kalba iš savo varpinės ir kiekvienas kalba apie tai, kuo jis gyvena ir ką galvoja. Nepateisinu Juozo. Gerbiu jo talentą. O Julija tiesiog iškėlė klausimą, kur link mada keliauja, ji irgi turi savo požiūrį į madą, savo supratimą. Galų gale, savo įdirbį madoje. Na, apsižodžiavo.

– O kokia, jūsų akimis, turėtų būti arba kokius jūs matote lietuviškos dabartinės mados bruožus?

– Lietuviška mada niekaip neatsiejama nuo pasaulinės globalios mados. Natūralu, kad vyksta pokytis. Mada kinta. Aukštoji mada mažiau aktuali, ji lieka labiau teatrinė ir pramoginė. Nenuostabu, kad Julija palygino su cirku, nes tai tampa tam tikra pramoga ir spektakliu. Nėra čia ko pykti, nes Vokietijoje Ūkio ministerijoje yra skyrius, kuriame veikia cirko ir mados departamentas.

– Cirko ir mados?

– Taip, ir tai yra normalu, nes šis verslas susijęs su pramogomis. Juos gretina bei lygina. Tuo labiau, kad nieko čia žeminančio, nes tai yra žmonių darbas ir kūryba. Mada keičiasi, nes kinta ir mūsų gyvenimas. Mada yra socialinis reiškinys ir jisai niekaip negali būti atsietas nuo politikos, gamtosaugos, ekonomikos, kasdienio gyvenimo, poreikių, emocinio lauko.

– Dabar jūs dėstote dailės akademijoje žmonėms, kurie kurs madą, kai baigs akademiją. Kokius jūs matote naujos kartos lūkesčius iš mados?

– Mada yra sistema ir būti sistemoje, kad ir varžteliu, bet labai reikalingu ir naudingu, yra didžiulis pasiekimas. Naivu tikėtis, kad visi tapsim didžiais ir žinomais, bet vis dėlto tai yra kūrybinė terpė ir kiekvienas pasirenka savo kelią, ar jisai nori būti pats sau vienas ir kurti savo mados namus, kaip kad rodo Juozo patirtis. Kita pusė – dirbti mados industrijoje, mados versle, kur galioja visai kitos taisyklės.

– Jūs daug metų kūrėte „Rožei“, „Utenos trikotažui“, „Vilijai“. Tai buvo industrinė mada. Ar jums, kūrėjai, buvo lengva kurti pagal užsakymą, pagal klientų norą?

– Visada sakiau ir sakysiu, kad tai yra aukščiausias profesionalumo lygis, aukštasis pilotažas. Gebėjimas organizuoti, analizuoti, stebėti, adaptuoti, interpretuoti. Gebėjimas įteigti žmogui tai, ko jis nežino, kad nori, kaip kad sakė garsioji amerikietiškojo „Vogue“ žurnalo redaktorė Diana Vreeland. Tai čia yra to komercinio mados industrinio dizainerio privilegija ir užduotis.

– Kita vertus, fabrikai turi ir didesnes reklamines galimybes...

– Be abejo, tai yra sistema. Galiu pradėti nuo senųjų Vilniaus modelių namų. Tai buvo arčiausias industrinis pavyzdys, kur visa sistema veikia nuo – iki, nuo kūrybos iki pat reklamos. Nuo transporto skyriaus, ekonomikos skyriaus, tiekimo skyriaus, sandėliavimo. Nuo kūrybinių grupių, kur dirba patys pačiausi mados dizaineriai, tuo metu vadinti modeliuotojais. Dirbau su pačiais geriausiais Lietuvos meistrais, nes ten tikrai buvo meistrų elitas.

– Ilgą laiką dirbote legendiniuose Vilniaus modelių namuose. Ar tuo metu galėjote save realizuoti?

– Laisvės didelės neturėjau dėl to, kad buvau jauna ir ką tik atėjusi. Tai buvo mano karjeros pradžia. Natūralu, kad pirmaisiais savo karjeros metais aš mokiausi. Juolab, kad startavau ne nuo mados dizainerės, o nuo piešėjos, nes tuo pat metu studijavau ir dailės akademijoje. Dirbau tik pusę etato ir vaikų mados grupėje. Nežiūrint to, kiekviena diena man buvo didžiulė patirtis ir mokykla. Ėjau į darbą kaip į šventę dėl to, kad kiekvieną dieną vis po naują įvykį: primatavimai, meno taryba, mados parodymai vakare, tos pačios intrigos tarp pačių dizainerių, kas nuo ko nusižiūrėjo ir kas ką pasakė. Tai buvo didžiulė profesinė kalvė, kurioje, jeigu norėjai, mokeisi net iš sienų.

– Jūs paminėjote, kad Vokietijoje, prie Ūkio ministerijos yra cirko ir mados departamentai. O Lietuvoje mada – kultūros dalis, ar ji yra kažkoks dalykas, kuris tiesiog yra ir pats sau gyvena?

– Kol kas, deja, pats sau gyvena. Labai norėtųsi, kad tiek švietimo, tiek kultūros, tiek ūkio ministerijos atkreiptų dėmesį į šitą sritį ir priimtų kaip lygiavertį partnerį kitų menų srityse.

– O kokia buvo pirmoji jūsų kolekcija?

– Pirma buvo „Turgaus šventė“, kur irgi dominavo etno motyvai. Tai buvo mano diplominio darbo kolekcija, bet aš su ja laimėjau patį pirmąjį savo pripažinimą pirmosiose Vilniaus madų dienose. Ne taip seniai jinai buvo Energetikos muziejuje eksponuojama. Džiaugiuosi, kad ji gyvena iki šiol, nes ją nusipirko privatūs asmenys ir reprezentuoja Lietuvą. Labai gaila, kad neturime savo mados muziejaus. Visada pasvajoju, esu ta nepagydoma optimistė, kad viskas bus gerai su Lietuvos mada.

– Dabar turite savo mados namus „Semper Femina“. Koks šiandien braižas? Ką jūs norite matyti šiuolaikinėje moteryje?

– Aš taip garsiai nepavadinčiau mados namais, gal tai yra mados salonėlis. Pastaruoju metu darau keletą projektų ir kartais pasidedu lapą, kad nepamirščiau, kur aš šiandien esu ir apie ką kalbu. Gal ir gerai, kad turiu tiek daug visokiausių veiklų, nes pirmiausia jaučiu atsakomybę prieš Lietuvos kultūrą ir stengiuosi dirbti šiame lauke kiek galiu. Turiu projektą su Mikalojaus Konstantino Čiurlionio tapybos perkėlimo į šilko gaminius – tai vienas mano šiltų mylimų projektų. Mano viso gyvenimo svajonė ir tikėjimas, kad mada gyvuos, kad kūryba bus gerbiama, aš į ją sudėjau visą širdį, tad kitas projektas pavadintas „Širdis“. Su partnere verslininke Diana Ročiene įkūrėme mados saloną, kuris vadinasi „Semper Femina“ – įvairiai ir permainingai moteriai.

– O kokia ta jūsų moteris? Jūs nebijote minėti moteriškumo, nors dabar tai jau lyg nebemadinga akcentuoti, lytiškumo ribos trinamos.

– Visgi lytys egzistuoja ir jos neišnyko. Moteris visada bus moterimi. Jinai gali būti berniukiška, truputėlį vyriška, gali būti truputėlį ekspresyvi, arogantiška, romantiška, piktoka, bet tuo pat metu stilinga, įdomi. Žodžiu, permaininga. Mūsų butike galite rasti labai įdomu miksą. Salone siūlome įvairius dizainerių darbus, ne tik lietuvių. Tai mus gelbsti nuo suvienodėjimo. Ten rasite ir romantiškąją prancūzę, šarmingą bei funkcionalią vokietukę ir technines naujoves įvaldžiusią korėjietę.

– Metas pakalbėti ir apie artėjančias šventes. Ateini į darbą, žinai, kad vakare laukia šventinis vakarėlis. Ką daryti?

– Pirmiausiai – nepamiršti, kad ateini į darbą. Aišku, mūsų veiklos yra tokios skirtingos, kad mediko darbo vieta yra vienokia, verslo žmogaus yra kitokia, o biuro darbuotojo dar kitokia. Nepamiršti kur, kokiu laiku esi ir ką turėtum apsirengti. Žinome, kad egzistuoja tradicinė verslo apranga, egzistuoja business casual– kasdienė dalykinė apranga ir smart casual – puošni dalykinė apranga. Į šiuos kodus ir reikėtų atsižvelgti. Tradicinė labiausiai tinkama, kai egzistuoja protokolas, reikia atstovauti savo šalį ar įmonę aukščiausiu lygiu. Kostiumas negali būti dvidešimties metų senumo. Vis dėlto, jisai turi reaguoti į mados naujoves, tendencijas, atsižvelgti į madingą spalvinę gamą.

– O jeigu eini į lengvesnio žanro vakarėlį? Kiek ten gali improvizuoti? Kiek gali būti įdomus?

– Tiek, kiek leidžia tavo išprusimas ir išsilavinimas, domėjimasis šiuolaikine mada. Yra tokios detalės kaip kaklaraištis, varlytė, skepetaitė kišenėlėje, sagė, skarelė. Bet reikia vengti visko, kas nukreipia dėmesį.

– O tradicinė Coco Chanel išpopuliarinta visame pasaulyje juoda suknelė – ar ji dar gelbsti kiekvieną moterį?

– Ji gelbsti visada. Ji tapusi nemirtinga klasika, bet maža juoda suknelė irgi keičiasi. Jeigu anksčiau galėjo būti tik vilnonė, ar tik kažkokios ypatingos kokybės medžiagos, tai dabar gali būti visokia. Mažą juodą suknelę mes dažnai keičiame į mažą žalią, mažą raudoną, mažą mėlyną, mažą geltoną.

– O ko jūs niekada neapsirengtumėte, eidama į įmonės vakarėlį? Kas jums atrodo vulgaru, neskoninga? Kokie yra tie „ne“?

– Tai, kas yra vulgaru. Vengčiau dirbtinių medžiagų, pernelyg blizgių. Geriau ne blizgėti, o švytėti. Nors šių metų tendencijose yra ypač daug blizgių audinių, bet tai yra kokybės klausimas. Jeigu audinys švyti kokybiškai, teisingai, prabangiai, tai kodėl gi ne. Vis dėlto, elegancijai ir taurumui išgauti reikėtų privengti pernelyg didelio blizgesio, aktyvaus blizgesio. Vakarėliui – kodėl gi ne.

– Ar yra šių metų madingos spalvos?

– Apskritai, tai šiemet madinga gili mėlyna, kuri keičia tą nepamainomą juodą. Mėlyna tokia, kad net juoda. Ji gali dominuoti tiek dalykinio, tiek išeiginio kostiumo garderobe. Taip pat ypač madinga kraujo plazmos spalva. Ta ryški raudona, kuri tikrai neliks nepastebėta ir jeigu norite padaryti įspūdį, tai galite rengtis nuo galvos iki kojų ta spalva. Tai yra energijos, jaunystės, meilės ir aistros spalva.

– Kurį laiką karaliaujantis apavas – kedai. Ar jie vis dar madingi?

– Kedai patogūs. Iš mūsų garderobo jie tikrai neišeis taip greitai, bet vis tiek reikia žinoti vietą ir laiką.

– Įsivaizduojate, kad su kostiumėliu ir kedais galima eiti į filharmoniją, operos ir baleto teatrą?

– Aš, kaip mados atstovė, atsakysiu nevienareikšmiškai – ir taip, ir ne. Žiūrint, kas juos avi, ar jie pritaikyti. Dabar gi ir kedai, sportinė avalynė perėjusi į puošnios avalynės lentynas. Jeigu kedukai nusagstyti perlais arba svarovski kristalais, kodėl gi ne. Dabar tikrai patogumas ir universalumas ima viršų. Labai dažnai mūsų greitas gyvenimo tempas neleidžia turėti laiko persirengti.

– Atrodo, jeigu kalbame apie vyresnį amžių ar didesnį dydį, iš karto nueiname į klasikos liniją. Ar visada saugus pasirinkdamas klasikinį rūbą?

– Nebūtinai. Vadinami oversize drabužiai, kurie labai populiarūs, gelbsti situaciją – ir pridengia, ir sukuria tam tikrą šarmingumą.

Aksesuarai labai gelbsti ir pilnas, ir dideles moteris. Galima prisikabinti daug karolių, daug papuošalų. Jeigu vengi kažkokios savo srities netobulumų parodymo, tai tiesiog reikia atkreipti dėmesį kitais dalykais. Tai gali būti tiesiog impozantiška rankinė.

– Jolanta, kokios būtų jūsų idealios Kalėdos?

– Tylios, ramios, šeimyniškos, skanios, jaukios – paprastos.