Kaip sukurti eglę, suteikiančią žmonėms geras emocijas, kaip keičiasi Kalėdų dekoro mados ir kas šiemet galėtų papuošti jūsų namus? Apie tai DELFI laidoje „Netobulos“ Jurga Tapinienė kalbėjosi su „Švenčių studijos“ vadove architekte Jolanta Tūraite.
– Spėju, kad Kalėdinės eglės (o juo labiau – Katedros aikštės eglės) koncepciją kuriate visus metus. Ar klystu?
– Taip, tai yra nenutrūkstamas procesas ir galvojimas apie Kalėdas ištisus metus. Būna, kad mintis gimsta spontaniškai, kitą kartą – tai bendras kūrybinio kolektyvo darbas, tačiau dažniausiai jos ateina savaime. Mintys nusileidžia lyg iš dangaus angelai. Šių metų Kalėdų eglutės autorius Dominykas Koncevičius yra labai patyręs dizaineris, perėmęs eglių kūrimo estafetę iš mūsų kartos į jaunąją kartą.
Su „Švenčių studija“ jau dvidešimt metų darbuojamės ties Kalėdomis, mūsų vizitinė kortelė ilgus metus buvo Vilniaus televizijos bokštas. Ilgą laiką su mumis dirbę žmonės, įkvėpti kalėdinės dvasios, toliau kuria gražius projektus. Didžiuojuosi pas mus dirbančia jaunąja karta ir sugebėjimu drąsiai mąstyti, panaudojant šiuolaikines technologijas kitaip viską išreikšti, kad suprastų jaunimas, tačiau tuo pačiu metu būtų išlaikoma tradicija.
– Gruodžio pirmąją įžiebėme Vilniaus eglę. Koks jausmas, kai žmonės vertina jūsų kurtą eglę?
– Dar nejaučiame tos vertinimo įtampos, net ir šiek tiek nuo jos atsiribojame. Paprastai pradžioje neskaitome jokių komentarų ir žmonių nuomonių. Įdomiausia būna pasivaikščioti prie eglės ir paklausyti gyvų įspūdžių, kuris yra vienintelis ir turbūt teisingas vertinimas, nes žmogui sukuri emociją momentiškai.
Tuo metu jis negalvoja ar patinka, o tiesiog džiaugiasi. Kai persikelia į viešą erdvę, diskusijas, komentarus, tik tuomet žmogus pradeda galvoti – patinka ar nepatinka. Kai būni prie eglės ir matai žmonių veidus – ta emocija yra tikroji išraiška. Labai džiugina, kad daugybę metų pataikom su laikmečiu.
– Kodėl šių metų eglė vadinasi „Laikas“? Kodėl mes iš lėktuvo skrydžio matome tą įspūdingą laikrodį?
– Laikas žmogui yra visada svarbus. Kaip sakė Dominykas, ši mintis kilo dėl to, kad žmonės labai sureikšmina laiką: nori jį arba sustabdyti, pratęsti. Pavyzdžiui, meilės akimirka trunkanti amžinybę. Mes vis norime kažką su tuo laiku daryti. Mūsų, kaip šio projekto kūrėjų ir įgyvendintojų, palinkėjimas visiems – tebūnie vieta ir laikas prie eglutės geriausias jums dabar, laikas su šeima, draugais, savimi. Norime, kad žmonės atkreiptų dėmesį į laiko tėkmę, kiekviena sekundė yra labai brangi.
– Jūs kuriate Vilniaus katedros egles jau dešimt metų, taigi – dešimt eglių. Kaip jos keitėsi? Kokios buvo eglių puošimo mados?
– Pradėjome nuo to, kad labai norėjosi šiek tiek patausoti gyvas egles, augančias laukymėse, pakelėse, pamiškėse. Jos būdavo vis kertamos ir pačios gražiausios vežamos į miesto aikštes.
Norėjosi pasiūlyti kitą būdą pasipuošti erdves, negadinant tiek gamtos. Kilo mintis pagaminti konstrukciją, kuri galėtų būti kaišoma gyvomis eglišakėmis. Tos eglišakės iki šiol yra arba iš jaunuolyno apatinių šakų kirtimo, arba iš planinių kirtimų, nenukertant visų eglių. Ekologiškumo aspektas mus paskatino surasti tokią konstrukciją, kuri jau dešimt metų gyvuoja. O dėl pačių eglučių puošybos – kai pradėjome jas puošti prieš dešimt metų, tai LED apšvietimo nebuvo, buvo tik lempinės girliandos.
Ėjome kartu su technologijomis, jau galimas ir programinis eglutės valdymas, ir LED apšvietimas. Viskas keičiasi kartu su laiku. Kuriant eglę komanda praleido, ko gero, tūkstantį darbo valandų. Turiu omenyje ir kūrybinę, ir gamybinę dalį. Kuo sudėtingesnė konstrukcija, tuo didesnį kolektyvą turi suburti. Mūsų projektai yra kaip laikinos skulptūros. Apskritai, kalėdinės eglės Lietuvoje yra meniniai projektai. Visi jie yra sudėtingi, dėl to kūryba užtrunka daug laiko.
– Šiandien matėme jūsų kurtas egles: prieš dešimtmetį puošėte žaisliukais, girliandomis, dabar – atsirado durys, įėjimai, besikeičiantys vaizdai. Ar manote, kad žmones reikia nuolatos stebinti ir vis daugiau investuoti į šventės sukūrimą?
– Čia dvejopas galėtų būti požiūris. Mano nuomone, galima apsieti labai paprastai, bet galima ir išskirtinai. Centrinės eglės, ypač Vilniaus ir kitų didžiųjų miestų, suburia nemažai turistų. Miestui tai yra didelė nauda, kiek žinau, ir turizmo srautas šiuo metu padidėjęs. Vienas iš traukos objektų – Kalėdų eglių ir Kalėdų miestelio projektas. Manau, kad tai susideda į visumą ir pasiūlome turistui apsilankyti Lietuvoje žiemą, o tai yra labai svarbu.
– Beje, eglės lyg grožio konkurse rungiasi tarpusavy. Žinome ir tą amžiną Vilniaus bei Kauno eglių dvikovą. Vilniaus eglė pernai bei užpernai buvo nušviesta ir pasaulinės spaudos, ji buvo paskelbta gražiausia egle Europoje. Jus tai įpareigoja?
– Mes darome taip, kaip mokame geriausiai, nesvarbu, kuris tai būtų miestas. O apie tą konkurenciją, tai siūlyčiau jos neeskaluoti – kiekvienas miestas yra vertas savo gražiausios eglės vardo. Kiek įdėta širdies – tiek ir grožio. Nereikia konkurencijos.
Geriau tegul Lietuva tampa eglučių šalimi, kur atvyksta turistas ir pravažiuoja maršrutą pro visas egles arba kažkokius pagrindinius miestus. Galbūt ir Lietuvos gyventojai galėtų sau leisti tokį savaitgalį važinėjant po Lietuvą, apsistojant Kėdainiuose, Raseiniuose ar Lazdijuose. Bet kur. Pasidaryti sau maršrutą su šeima, išvažiuoti dviem dienoms, puikiai praleisti laiką, aplankyti visas egles ir tai būtų malonus žiemos turizmas. Linkėčiau šito – ne konkurencijos.
– Jūs esate Kalėdų dekoro ekspertė, o pagal specialybę – architektė. Kaip taip atsitiko, kad iš architektės tapote Kalėdų eglių kūrėja?
– Žinot, čia yra beveik tas pats. Ar tu kuri žmogui asmeniškai namus, ar kuri miestui. Vis tiek tai yra žmonėms. Jeigu duota kurti, matyt, kad ir kuri. Nors kelias iš tikrųjų buvo keistas. Buvau sėkminga architektė ir vieną dieną nusprendžiau, kad Vilniuje per tamsu – taip prasidėjo pirmas Gedimino prospekto apšvietimas.
Su kolegomis ėjome gatve 1996 metais, pasišnekėjome, kad reikia kažką daryti, nes visoje Europoje šviesu, o čia tamsu. Pajuokavome ir kitais metais jau atsirado apšvietėme Gedimino prospektą. Nebuvo tiek lėšų savivaldybėje, mes subūrėme ir rėmėjų lėšas, padarėme projektą – ir nuvilnijo švieselė į kitus miestus, pastatus bei egles. Džiaugiamės teisinga pradžia.
– Po to jums kilo mintis, kad neužtenka apšviesti Gedimino prospektą, bet reikia, ko gero, ir didžiausią pasaulyje eglę turėti. Kalbu apie televizijos bokšto projektą.
– Gal ne eglė, bet pastatas. Čia irgi iš pajuokavimo gimė, nes puošėme tuo metu turbūt spaudos rūmus ar kažkurį iš didelių pastatų. Važiuojant iš objekto pradėjome mašinoje juokauti, kad kaip gerai, kai nereikia puošti Televizijos bokšto, nes jis yra dar aukštesnis. Per penkiolika minučių tas juokas pavirto realybe. Tuometinis televizijos bokšto direktorius patikėjo idėja ir padarėme projektą. Buvo labai įdomu dirbti, gaila, kad dabar nėra jo.
– Ten ir aukštis buvo įspūdingas. Ko gero, pirmą kartą buvo bandyta apšviesti šias konstrukcijas?
– Iš tikrųjų, labai įdomus ir didelis projektas, kuris galbūt pirmą kartą ir atkreipė dėmesį į Lietuvą kaip į kalėdinę šalį tarptautiniu mastu. Man atrodo, ir CNN darė tiesioginę transliaciją 2000-tųjų naktį. Daug buvo dėmesio.
– Jolanta, ar yra eglių kalėdinės dekoro tendencijos, ar jos keičiasi kaip visa kita mada?
– Yra ir kalėdinio dekoro mada. Šiuo metu dekorą galima būtų išskirstyti į grupes pagal spalvas. Pirmoji grupė – žiema. Tai mėlyna, balta spalva, šaltis, sniegas – tokia koloristika. Kita tendencija – pietūs: oranžinė, raudona, geltona, tokia ugnis labiau. Dar viena tendencija – žalia, mėlyna, šiek tiek sidabro – šių spalvų koloristika labai nežymiai persipina. Kita tendencija – auksas. Arba viskas miksuojama, kai įvairios stilistikos gali persipinti viena su kita.
Dabar, ypač namų madoje stengiamasi naudoti daiktus, kurie yra lyg nereikalingi ir jie prikeliami antram gyvenimui. Madingas nevartotojiškumas, neperteklius. Tarkim, seni nereikalingi vaikų žaislai, kurie padėti į dėžutes. Puikūs šeimos vakarai, kuomet galima žaislus pakeisti – pasiūti naujus drabužėlius lėlytei, meškiuką nudažyti aukso spalva – ir pasipuošti patiems sau eglutę iš tų vaikystės emocijų. Kviesčiau namų egles puošiant suburti šeimą procesui. Kalėdų mada turėtų būti – mada būti su šeima.
– O kokia būna jūsų Kalėdų eglė? Kokia ji šiemet?
– Mes irgi turime tradiciją burtis pas mane. Su šeima eglę puošiame Kūčių vakarą. Tai paprasta eglutė, nupirkta prieš daug metų prekybos centre. Daugybę metų renku įvairius žaisliukus. Tai stikliniai, sidabriniai žaislai, kurie vis kaupiasi ir visi randa vietos ant eglės. Jeigu kalbam apie namų interjerą, tai siūlyčiau pažiūrėti plačiau į kalėdinį dekorą. Pavyzdžiui, galima pakeisti užuolaidą girliandomis. Tiesiog šviesa pakeisti namus.
– Ką norėtumėte šiemet rasti po eglute?
– Kaip visada, džiaugsmo. Jeigu mumyse yra tiek kūrybos, tai manau, kad tai yra geriausia dovana. Geri santykiai, geri žmonės, kurie dirba kartu su mumis. Ką žmogus kitam gali palinkėti? Tik džiaugsmą būti tarp žmonių. Kad tas buvimas būtų džiaugsmingas.
