Visgi apie šio krašto tyrinėjimus lietuviai žino nedaug. Antai, 1773 m. britų kapitono Džeimso Kuko laivas „Resolution“ netoli Antarktidos krantų pasipildė gėlo vandens atsargas, bet plaukti toliau nesiryžo.
Tuo tarpu 1911-1912 m. norvegų keliautojas Roaldas Amundsenas bei britų tyrinėtojas Robertas Skotas tapo pirmaisiais žmonėmis pasiekusiais Pietų ašigalį. Tačiau ką girdėjome apie pirmąsias ledo žemę aplankiusias moteris? Bemaž nieko, nors jų istorijos ne mažiau intriguoja.
Pasak šaltinių, prancūzė Luiza Séguin yra pirmoji europietė moteris 1773 m. Antarktidos regione tyrinėjusi Kergeleno salas. 1931 m. norvegės Ingrid Christensen ir Mathilde Wegger tapo pirmosiomis moterimis, išvydusiomis patį žemyną, o 1935 m. danė Caroline Mikkelsen – pirmąja moterimi jame išsilaipinusia. Ir tik 1969 m. amerikietės geochemikės Lois Jones vadovaujama moterų komanda pirmą kartą pasiekė Pietų ašigalį. Visgi su šiuo įvykiu moterų ryžtas neatslūgo ir tą puikiai įrodo britų meteorologės, tyrinėtojos Felicity Aston istorija.
Keliauti vaikystėje tėvai ragino saldainiais
Iš Birčingtono, Kento grafystėje (Didžioji Britanija), kilusi F. Aston, kelionių aistra užsikrėtė dar vaikystėje: „Į pirmąją „ekspediciją“ po Helveliną, Ežerų krašte, leidausi devynerių metų. Kaskart pasiekusi akmenų piramidę (žymuo stovintis kalno viršūnėje) iš tėvų gaudavau po vieną, mėgstamą saldainį. Prisimenu, jog užkopus, viršūnėje pylė lietus ir aplink driekėsi tiršti debesys, tad laimėjimo jausmas išblėso, nors man leido suvalgyti likusius saldainius. Visgi kažkoks jaudulys liko, nes nuo tada nenustoju keliauti.“ Šios kelionės Felicity nuvedė kone į pasaulio kraštą.
Poliarinę karjerą ji pradėjo 2000 m., kai būdama 23 metų meteorologė pirmą kartą aplankė Antarktidą, kur laukė darbas britų Roteros tyrimų stotyje (Adelaidės sala). Įdomu, jog kelionė laivu nuo Folklando salų užtruko dvi savaites. Ledo žemėje mergina praleido ištisus du su puse metų (įskaitant dvi žiemas) stebėdama klimato bei ozono pokyčius.
Antarktidos kraštovaizdis ypač pakisdavo žiemą, kai užslinkdavo poliarinė naktis, stotyje likdavo 22 darbuotojai, o kitas laivas atplaukdavo po septynių mėnesių. „Įlanka, kuri man atvykus atrodė lyg tamsi įpjova, ledų išmargintoje jūroje, palaipsniui užšalo taip, jog peizažas pavirto viena ištisa baltuma. Vis labiau šąlant, mažytės garų sruogelės verždavosi iš daugybės ledynų plyšių, išsiliedamos jūron pro kiekvienos smailės šonus. Garai priminė dūmus, besiveržiančius iš nematomų laužaviečių, tartum ledo properšose tūnotų stovyklautojai.“
Būtent čia F. Aston pajuto meilę Antarktidos sniegynams. Kartą sniegomobiliu vykdama atlikti įprastinių darbų, pakerėta gamtovaizdžio, ji ūmai stabtelėjo. Žvelgdama į peizažą, mergina ištiesė rankas lyg ketindama apglėbti visą žemyną bei atsidavė širdyje tvyrančiai euforijai.
„Taip išstovėjau kurį laiką, jusdama, kad <...> planetoje nėra kitos vietos, kuri man teiktų šitokį džiaugsmą. Aš radau sau tobulą vietą.“
Kitaip tariant, ledo žemė jauną merginą paveikė emocionaliai, todėl grįžusi į Londoną ji nenurimo, kol nerado būdo vėl čionai grįžti: „Aš instinktyviai jaučiau, kad nesu sutverta biurui.“
Tiesa, išvysti Antarktidą greitai nepavyko, tačiau F. Aston laiko nešvaistė, mat ekspedicijos, paskaitos ar varžybos keitė viena kitą. „Ėmiausi organizuoti ekspedicijas į poliarinius regionus ir burti įdomias grupes kelionėms po izoliuotas žemės vietas“, – pasakojo ji.
Tuo būdu, 2005 m., drauge su pirmąja moterų komanda, ji dalyvavo „Poliariniame iššūkyje“ (Polar Challenge). Lenktyniaudama Arktyje užėmė 6 vietą iš 16 komandų. Kitais metais, taipogi su pirmąja britų moterų grupe, kirto Grenlandijos salą (1100 km. per 31 dieną). O 2008 m. kovą dviese su kolega slidėmis peršliuožė užšalusį Baikalo ežerą. Visgi labiausiai jos gyvenimą pakeitė antroji išvyka į Pietų ašigalį.
Kiekvienas tikslas reikalauja pasiruošimo
2009 m. Kaspersky Commonwealth Antarctic Expedition, minėdama 60-ąsias Tautų Sandraugos įkūrimo metines, organizavo septynių moterų iš Sandraugos šalių (dvi negalėjo dėl sveikatos problemų) ekspediciją link Pietų ašigalio. Jos metu dalyvės slidėmis įveikė daugiau nei 900 kilometrų. Pasak britų žiniasklaidos, moterys žygio metu susidūrė su ekstremaliais išbandymais – kraują stingdančia temperatūra.
Be to, kiekviena dalyvė su savimi tempėsi 80 kg. sveriančias roges, kur laikyta palapinė bei atsargos. Ironiška, dalis moterų niekada anksčiau nebuvo miegojusios palapinėje, šliuožusios slidėmis ar patyrusios tokią minusinę temperatūrą. Joms pasiekus tikslą, grupės vadovė F. Aston žurnalistams teigė: „Mes esame nepaprastai laimingos, nes stovime čia – septynios moterys pačioje pasaulio apačioje plačiai šypsodamosios.“
Be to, tai buvo pirmas kartas, kai F. Aston asmeniškai pasiekė Pietų ašigalį. Tądien, kai palapinėje nurimo aistros ir dalyvės ruošėsi miegui, grupės vadovė viena nužingsniavo prie netoliese esančios kolonos, žyminčios ašigalio centrą. Ilgai žiūrėjusi į nušliuožtą trasą, pagaliau verčiama stipraus vėjo, ji nusigręžė į priešingą pusę, kur atsivėrė begalinė sniego pustoma plynaukštė, kurią tyrinėtoja žinojo vien iš žemėlapių.
Kažkur už horizonto driekėsi kalnų grandinė per kurią į vandenyną nuvilnijo ledo masė sudarydama Roso šelfinį ledyną. Kaip vėliau pripažino F. Aston, nors buvo išvargusi, tačiau kažkokia nenumaldoma jėga ją viliojo leistis tolyn. „Ar galėčiau peršliuožti visą žemyną, nuo pakrantės iki pakrantės – ir ar galėčiau tą padaryti viena? Tai nebuvo nauja idėja; šis konceptas galvoje brendo taip seniai, jog nebežinojau kada pirmąsyk užgimė.“
Grįžus namo, beprotiška mintis nenustojo vilioti. „Kartais sapnuodama prabusdavau vidury nakties drebanti visu kūnu nuo tų minčių siaubo.“ Iš pradžių ji norėjo sumanymo atsisakyti, tačiau su kiekvienais metais jis atrodė realesnis. Felicity teigė, jog ankstesnėse ekspedicijose nesijuto laviruojanti ties savo galimybių riba: „Kai skaitau apie žmones darančius, ką nors įdomaus, visada klausiu savęs, ar galėčiau tą pakartoti. Šiuo atveju, norėjau sužinoti savo ribas.“
Visų pirma, keblumų sudarė maršrutas, nes etapas tarp Pietų ašigalio ir Roso šelfinio ledyno buvo itin sudėtingas. „Sklaidydama šaltinius atradau, kad tik kelios ekspedicijos rizikavo juo eiti, mat tai buvo ne tik brangu, bet ir sudėtinga logistine prasme.“ Aišku, daugiausiai problemų sudarė Transantarktiniai kalnai, per kuriuos lyg kokia upė vinguriavo klampus ledynas; vienintelis kelias per kalnus.
„Ledynas išvagotas gilių properšų, kas daro jį labiau pavojingą – ir jeigu eičiau viena bei įsmukčiau, niekas negalėtų manęs ištraukti ar iškviesti pagalbos“, – sakė ji. Tad F. Aston nusprendė užuot pasirinkus šiurpųjį Birdmoro ledyną, koncentruotis į rytinėje šelfo dalyje esančius Heibergo ar Šakletono ledynus. Visgi perskaičiusi keliautojų Børge Ousland, Liv Arnesen, Ann Bancroft knygas apie pavojų kopiant šiais ledynais, tokios rizikos atsisakė.
Išeitis nušvito 2011 m., kai Felicity lankėsi Islandijoje, kur treniruojasi daugelis poliarinių tyrinėtojų. Čia moteris susipažino su vietos kirpėju Valdi, 2010 m. dalyvavusiu Moon Regan Transantantarktinėje ekspedicijoje (sunkvežimiais pervažiavo žemyną). Ši komanda pasirinko Levereto ledyną (kontinento centre), todėl su Valdi susitikusi Felicity nuodugniai išklausinėjo apie ledyno būklę.
Sužinojusi, kad ten nėra properšų, pasiryžo keliauti būtent juo. Be to, šiuo ledynu dar niekada nešliuožė slidininkai, tad maršrutas pasirodė įdomus ir kitiems tyrinėtojams. Viską suderinus, F. Aston ėmėsi atsakingai ruoštis ekspedicijai, pvz., siekiant priprasti prie rogių svorio (85 kg.), gimtajame mieste po gatves tampė dvi padangas arba ilgam išvykdavo į atokias, negyvenamas vietoves. Taip moteris virto įžymybe visoje Anglijoje.
Didžiosios svajonės priešakyje
Nedidelis lėktuvėlis atskraidino Felicity į starto vietą, Levereto ledyną, 2011 m. lapkričio 25 d., iš kur ji turėjo nušliuožti 1744 kilometrų link Heraklio įlankos (Rono ledyne). Šios įsimintinos kelionės įspūdžius moteris aprašė bestseleriu tapusioje knygoje „Viena Antarktidoje“ (Alone in Antarctica, 2013). Pilotas neišjungęs variklio mikliai iškrovė jos daiktus ir po akimirkos lėktuvėlis išnyko padangėje.
Likusi viena, F. Aston išgyveno psichologinį lūžį. Ruošdama palapinę, ji pajuto drebanti visu kūnu ir tiesiog sukniubo sniege. „Dėl spaudimo krūtinėje darėsi sunku kvėpuoti, o širdis taip pašėlusiai daužėsi, jog ausyse girdėjau pulsuojantį kraują.“ Dairydamasi bekraščiame horizonte, Felicity suprato panikos priežastį.
„Tai buvo fizinis atsakas baimei, kurią jaučiau būdama viena. <...> Tai nebuvo baimė dėl savęs ar savo saugumo; tai buvo pati vienatvė, kuri mane gąsdino“, – sakė moteris. Žinoma, anksčiau, keliaudama atokiose vietose, moteris vienatvę išgyvendavo normaliai. Tačiau dabartinis jausmas skyrėsi, mat artimiausi gyvūnai buvo už 700 km., o žmonių gyvenvietė bemaž už 1000 km. Tai supratusi ji kelias valandas verkė, kaltindama save pasiryžus tokiai kvailystei. Galop, susitvardžiusi, Felicity išvyniojo palapinę ketindama praleisti pirmąją ekspedicijos naktį.
„Jutau, kad šis milžiniškas, tuščias kontinentas prieš man pasiekiant tikslą, pareikalaus daugybės jėgų“, – sakė ji. Taip ir buvo, nes kaip vėliau teigė keliautoja, „kiekvieną rytą prabusdavau ties savo galimybių riba.“
Kelionėje nuolatos lydėjo pavojai bei asmeninė kova. „Kartą, siauriausioje Levereto ledyno atkarpoje, mane užklupo katabatinis vėjas ir tūnodama palapinėje stebėjau trūkčiojančias jos sąvaras, mąstydama, kad jei toji suplyš, lėktuvas niekur tinkamai nenutūps ir manęs neišgelbės. Tada suvoki, kaip nuošaliai tu esi.“
Nuotaika dar labiau paniuro, kai reikėjo tęsti kelionę nuo Amundseno-Skoto pietų ašigalio stoties, žemyno centre. „Ten jaučiausi visiškai saugi ir nenorėjau niekur eiti.“
Tiesa, išvykus, po trijų dienų, Felicity vėl sutiko žmones. „Tai buvo vienas keisčiausių susitikimų mano gyvenime. <...> Horizonte išvydau juodą tašką. <...> Pradžioje, maniau, kad tai uola, bet įsižiūrėjusi atpažinau žmones. Tai buvo du australai slidininkai šliuožiantys ašigalio link. Nepažinojau jų, tačiau susitikę pasisveikinom lyg seni bičiuliai, stipriai apsikabindami.“ Nuo tada ji daugiau nebematė jokios gyvos dvasios iki pat įlankos. „Kalnai išnyko. Dabar matysiu visiškai tuščią 3600 horizontą, kol, už 800 km., pasieksiu Thiel kalnus.“
Norvegų poliarinis tyrinėtojas Erling Kaage rašė: „Leiskite rutinai vadovauti jūsų jausmams.“ Jis turėjo omenyje, kad mechaniniai veiksmai leidžia smegenims išsijungti, užleidžiant vietą monotonijai. Tuo vadovavosi ir Felicity, teigusi, jog monotonija padėjo ištverti ekspediciją, nes kiekvieną rytą prabudus, norėdavo viską užbaigti.
„Turėjau save motyvuoti, kad išeičiau iš palapinės, pvz., papildomu kavos puodeliu ar šokoladuku.“ Galų gale, prisidėjo haliucinacijos. Kartą, visą dieną F. Aston žingsniavo jusdama šviežiai keptos duonos arba traškučių kvapus. O kartą „priešais mane išniro mažas žmogelis, kuris pagrūmojęs kumšteliu staiga užšoko ant mini triceratopso ir nušuoliavo į pūgą.“ Dienų dienas leisdama vienumoje, Felicity ėmė kalbėtis su saule (kasryt pasisveikindavo mojuodama) arba klausydavosi audio įrašų.
Ekspedicija tęsėsi 59 dienas. „Visą laiką maniau neturėsianti galimybės įveikti maršrutą laiku, kai paskutinis lėktuvas paliks Antarktidą, bet esu čia ir man dar liko trys dienos atsargoje“, – pasiekusi įlanką žiniasklaidai sakė keliautoja.
Kai užduotis buvo įvykdyta, F. Aston tapo Pasaulio Gineso rekordininke, kaip pirmoji moteris viena, savo jėgomis (be aitvaro ar transporto), kirtusi Antarktidos žemyną (be to, trečiasis žmogus istorijoje). Šis žygdarbis jai pelnė Britų imperijos medalį, Poliarinį medalį bei Garbės daktaro laipsnį už pasiekimus tyrinėjimuose. Šiandien Felicity gyvena Reikjavike nesiliaudama toliau stebinusi pasaulį poliarinėmis ekspedicijomis.
