Augdama V. Mainelytė niekada nejuto nepritekliaus, nors šeima gyveno tik iš tėvo stipendijos. „Didžiausias stebuklas, kad taip augau, – sako V. Mainelytė. – Tik labai gerai atsimenu eiles. Tas didžiules eiles prie duonos, miltų... Ir pasikeisdami stovėdavome, kad gautume daugiau kilogramų ar kepaliukų...“ Aktorė sako nejutusi ir dėmesio stokos, tad vaikystė prabėgo tarp mylinčių žmonių.
Apie aktorystę V. Mainelytė svajojo nuo mažumės. „Aš tik apie teatrą galvojau. Kai mokykloje klausdavo, kuo nori būti, pasižiūrėdavau, ką draugė rašo. Atsimenu, rašydavo „mokytoja“. Tai ir aš rašydavau, kad mokytoja, ir laikydavau pirštą, kad tikrai ne, aš nebūsiu mokytoja, būsiu aktorė“, – pasakoja ji.
Paauglystėje dailių bruožų V. Mainelytė pirmąkart pajuto, ką reiškia kitų mergaičių pavydas.
„Ignoruodavo mane, ypač kai buvau vyresnė ir atsirado berniukų dėmesys“, – tikina aktorė. Ir vėliau ją nuolat lydėdavo tiek populiarumas tarp berniukų, tiek pavydas tarp mergaičių. Nemalonūs jausmai greitai pakoregavo naivios merginos požiūrį į pasaulį ir žmones.
Sulaukusi 15 metų V. Mainelytė žengė pirmąjį žingsnį aktorystės link: skaito eiles šokių ansamblio „Lietuva“ koncerte. Į gražiąją skaitovę dėmesį atkreipė ir vaikinai, tad įsižiebia pirmoji meilė: „Bėgdavau į pasimatymus ir mamytei meluodavau, kad einu matematikos mokytis.“
Baigusiai mokyklą V. Mainelytei abejonių nekilo, ką veikti toliau. Ji netrukus pravėrė Valstybinės konservatorijos duris, o čia laukė pirmasis kuriozas. Atvykusi daug anksčiau, auditorijoje rado repetuojančius vaikinus. Apsimetę dėstytojais, jie pakvietė V. Mainelytę ant scenos, liepė pabūti arbatinuku, atsisėsti į skruzdėlyną.
„Kažkurioje vietoje supratau, kad kažkas ne taip. Žiūri jie į mane, nesijuokia, bet aš jaučiu, kad velniai akyse. Pasižiūrėjau dar kartą į jų veidus ir pagalvojau, gyvenime aš jums neatleisiu“, – prisimena V. Mainelytė.
Santuoka sulaukus devyniolikos
V. Mainelytė dar nežinojo, bet tąsyk „atsisėdusi į skruzdėlyną“ sutiko ir savo būsimąjį vyrą. Metais vyresniam Gintautui Ūzui pirmakursė V. Mainelytė ne tik atleido, bet ir netrukus jį įsimylėjo. Antrame kurse, sulaukę devyniolikos, jiedu nutarė susituokti. Jaunoji aktorė nekreipė dėmesio į aplinkinių neigiamas reakcijas ir komentarus.
„Buvo abejonių paskutinę naktį prieš vestuves, kad gal ir ne tas žmogus, bet pagalvojau, jau mes ne tik bučiniu pasitenkinome, tai kas mane dabar tokią ims“, – atvirauja. Greitai jiedviem gimė ir dukrelė Dovilė.
Tačiau po kelių metų santuoka ėmė braškėti – sutuoktiniui vis sunkiau susitaikyti su didėjančiu aktorės populiarumu.
„Aš ne iškart supratau, kad galima pavydėti žmonai. Jis paslapčia nueidavo, pažiūrėdavo filmą ir sakydavo, kad nematė, o po kiek laiko paaiškėdavo, jog matė. Buvo laikas, kai aš, pavyzdžiui, repetuodavau ir, išgirdusi jo žingsnius ar balsą, sustodavau, negalėdavau toliau vaidinti“, – prisimena V. Mainelytė.
Situaciją dar labiau apsunkino alkoholis. Galiausiai santuoka baigėsi skyrybomis.
Neleido filmuotis nuogai
Dar būdama ištekėjusi už G. Ūzo, aktorė įplaukė į didžiuosius kino vandenis. Ji gavo Mortos vaidmenį filme „Tadas Blinda“, o po poros metų Lietuva išvydo ir „Baltaragio malūną“, kuriame V. Mainelytė įkūnija Jurgą. Čia kino žiūrovai pamatė ir šiek tiek erotikos.
Tačiau tam, kad kino juosta būtų nufilmuota, Jurga turi ieškoti kompromisų su nauju mylimuoju Rimantu Juodvalkiu, „Tado Blindos“ operatoriumi, su kuriuo draugystė užsimezgė filmavimo aikštelėje.
„Aš ten turėjau filmuotis nuoga. Tokiame meniškame, lyriškame filme turėjau susilieti su gamta, bet tuo metu jau buvo Rimas, kuris man griežtai pasakė: jeigu tu filmuosiesi, tai tik aš tave filmuosiu“, – tikina aktorė. Erotinėje scenoje V. Mainelytė vis tik vilki marškinius.
Neilgai trukus poros santykiai taip pat nutrūko – ir vėl užgautos menininko ambicijos. Tačiau nors asmeniniame gyvenime – vienos nesėkmės, aktorės karjera klostėsi puikiai: V. Mainelytė sulaukė kvietimų filmuotis ir didžiosiose Tarybų Sąjungos kino studijose.
Po nelengvų išbandymų – atgal į teatro sceną
1991 metais Nacionaliniame dramos teatre atleistas būrys aktorių, tarp jų – ir V. Mainelytė. Lietuvos kinas merdėjo, tad aktorė vaidmenų negavo ir ten. Tada ji liko be pragyvenimo šaltinio, o dabar prisipažįsta – tuo metu maistu šelpė ir visai nepažįstami žmonės.
„Tai, ką ištransliavai per savo vaidmenis, žmonėms įstrigo. Ir absoliučiai nepažįstami rado būdą, kaip mane pasiekti, kaip man atvežti maisto. Taip buvo“, – prisimena V. Mainelytė.
Dienos ėmė šviesėti tada, kai aktorė buvo pakviesta atstovauti savo vardo kvepalams. Teatro išsiilgusi menininkė net ir kvepalų pristatymą klientams sugebėjo paversti tikrų tikriausiu spektakliu. Neilgai trukus V. Mainelytė grįžo į teatro sceną: „Aš pasąmonėje vis tiek žinojau, kad grįšiu, prieš mirtį aš būtinai grįšiu.“
Lemtingas sapnas įspėjo apie sunkią ligą
„Kaip tik tėvelis buvo miręs tą vasarą ir susapnavau sapną, kad aš jį glaudžiu prieš mirtį, o jis sako: „Vaikeli, tu neglausk prie tos pusės, ten tu turi bėdą...“ – prisimena V. Mainelytė. Netrukus aktorei buvo diagnozuotas krūties vėžys.
„Man labai padėjo malda, – sako menininkė. – Kai tiki, tai gali ir žolelė padėti. O graudžiausia, kad vėl atsirado žmonių, kurie padėjo: nešė į namus maisto, tablečių... Esu labai dėkinga, man tai svarbiausia – žmonių santykiai, kad nenužmogėtumėme.“
Aktorė ne tik įveikė onkologinę ligą, bet ir grįžo į sceną. Po tokio išbandymo, pareikalavusio milžiniškų dvasios ir kūno pastangų, ji džiaugiasi kiekviena galimybe užsiimti mėgstamiausia veikla.
„Mano produktyviausias laikas, žinoma, praėjo. Tačiau aš labai laiminga, kad dar galiu išeiti į teatro sceną, „paturavoti“, susitikti su jaunimu, o gabių jaunuolių – labai daug“, – sako sveika ir besišypsanti teatro ir kino legenda V. Mainelytė.