– Kaip pradėjote šį kelią?
– Gimiau tremtyje, mano mama buvo politinė kalinė ir dažnai papasakodavo apie gyvenimą lageryje. Kai grįžome iš tremties mus apgyvendino Trakų rajone, nes tik ten medkirčiu buvęs tėvas galėjo rasti darbo. Rinktis gyvenamosios vietos tėvai neturėjo teisės, tad kur jiems leido, ten ir apsigyveno. Tik nepasisekė mums su kaimynais, ypač su tos šeimos galva. Nuo jo, būdama maža, patyriau visokių blogų dalykų. Jis ir man, mažam vaikui, sakydavo, kad mes – buržuazinės nuotrupos. Labai skaudūs patyrimai. Vėliau atėjo tas laikas, kai kūrėsi įvairios nevyriausybinės organizacijos ir mes, jauni žmonės, galvojome, kad pasaulį apversime (juokiasi). Tada išgirdau, kad atsikuria 1921 m. veikusi Lietuvos kalinių globos draugija ir man pasirodė, kad ten būsiu „savo vietoje“. Buvau jauniausia ir mažiausiai patirties turinti garbingų žmonių draugijoje, ir man, jaunai panelei, tarp tų autoritetų dirbti buvo labai įdomu. Taigi, 1991-aisiais įregistravome Lietuvos kalinių globos draugiją.
– Per daugiau nei dvidešimtmetį darbo niekada neteko pagalvoti „velnias, ką aš čia darau ir kodėl aš čia atėjau“?
– Buvo toks trumpas momentas. Maždaug po ketverių metų veiklos pasijaučiau labai pavargusi, slėgė žmonių nedėkingumas. Pirmą kartą susidūriau su žmonėmis, kurie yra nedėkingi, kuriems atrodo, kad tavo geri darbai – savaime suprantami. Tarsi tu esi tas, kuris patiria malonumą kažkam padėdamas. Tai pradėjo labai slėgti. Ką bedarydavau – niekas nepadėkodavo, tik jei arbatos paduodavau, tai „ačiū“ pasakydavo, bet man norėjosi įvertinimo. Tuomet pradėjo strigti sveikata, nes tiems žmonėms atiduodavau labai daug laiko. Juk taip norėjome būti kitokie nei valstybinės institucijos, kurios dirba tik iki tam tikros valandos.
Žmonės iš pataisos namų išeina įvairiu laiku, būdavo, kad dirbdavau ir iki labai vėlaus vakaro. Vieną kartą parėjusi į namus atsisėdau virtuvėje ir pagalvojau: gal aš mesiu tą darbą. Ne todėl, kad žmonių nemylėčiau, bet tiesiog apėmė toks jausmas. Su ta mintimi užmigau, o ryte pabudau tarsi su atsakymu, žinojimu, kad aš turiu nebesukti sau galvos dėl dėkingumo, dėl to, kad mane kažkas pastebės ar pagirs, tiesiog žinojau, kad turiu eiti ir daryti tai, ką noriu. Turėjau atsakyti sau į klausimą: ar tu darai tai dėl to, kad nori tai daryti, ar dėl kažko tai darai? Apsispręsk. Tai buvo didelis palengvėjimas, nuo tos minutės gyvenime visiškai išgaravo tie visi „padėkavojimai“. Tapo tas pats, ar man dėkoja kas, ar ne. Iki dabar jaučiu tokią ramybę, ką bedaryčiau visai negalvoju, ar čia kas nors man turi būti dėkingas ar ne.
– O dabar apdovanojimų gaunate, tapote viena iš „100 Lietuvos moterų“, kuriomis didžiuojasi visi pasaulio lietuviai.
– Mane nustebino, kad patekau į šį šimtuką, net išsigandau, galvojau, kad įvyko klaida. Nuoširdžiai pasakysiu – niekada negalvojau apie apdovanojimus. O mano darbe greito rezultato nebūna, nerašau jokių ataskaitų. Iš esmės, tai pats jauti, ką esi gero padaręs. Kokio dar reikia įvertinimo? (šypsosi).
– Ar ir dabar tenka padirbėti iki vėlumos?
– Anksčiau dirbant atrodė, kad darome labai daug. Taip ir buvo, tačiau man tik dabar tapo aišku, kad pataisos namuose mes visą tą laiką buvome prašytojais – mums darė malonę ir leido ateiti pabūti su kaliniais. Iš tikrųjų, dar dabar Lietuvoje visuomeninė organizacija nėra tokioje padėtyje, kaip yra kitose demokratinėse šalyse. O kalbant apie nuteistuosius, tai praktiškai ir nėra kitų tokių organizacijų, kurios išimtinai dirbtų tik su šia grupe žmonių. Manau, kad tokios organizacijos, kaip mūsų, turėtų dalyvauti nuteistųjų integracijos į visuomenę procese ir kaip galima dažniau lankytis pataisos namuose, palengva kalinius ruošti gyvenimui laisvėje.
– Su kokiu visuomenės požiūriu susiduriate?
– Visuomenės požiūris yra vienareikšmiškas – kuo griežčiau bausti ir kalinti kuo sunkesnėmis sąlygomis. Žmonės kartais nesupranta, klausia, ar neturiu aš ką veikti, o atėjus į pataisos namus – suka pirštą prie smilkinio ir galvoja, ko čia vaikštau, gal vyrą turtingą turiu (juokiasi). Iki šiol daugeliui nuteistasis atrodo tarsi egzotika, bet aš labai jautriai priimu tų žmonių gyvenimus. Gal, kai nežinai jų istorijų, tai vienpusiškai viską vertini. Nemaža dalis kalinių yra aukos, išaugusios savo baisiose šeimose, išgyvenę baisius dalykus, neturintys išsilavinimo, jų tėvai – alkoholikai ar turintys psichinę negalią. Dabar turime labai jaunų nusikaltėlių, bet iš kur jie yra? Labai anksti pradėjo vartoti narkotikus ir labai anksti pakliuvo į pataisos namus, kuriuose pramoko visokių „dalykų“. Išeina į laisvę ir toliau „pramogauja“, dirbti nenori, neturi įgūdžių, nes kalėdami to negauna. Jie ten turi išgyventi, todėl tuoj pat susiranda draugų, kurie geresne linkme jų gyvenimų tikrai nepakreipia.
– Ar jums pavyksta atsiriboti ir pailsėti nuo kalinių gyvenimo istorijų, ar viską nešatės namo ir išgyvenate?
– Po minėtų savo pamąstymų supratau, kad kiekvienas žmogus už savo gyvenimą atsako pats. Man „vilkti“ kalinio gyvenimo į namus tikrai nereikia, nes aš nieko su juo nepaveiksiu, nieko jam nepadėsiu. Išklausiusi visada palieku sprendimus jam pačiam ir manau, kad tik jis vienas juos ir gali priimti. Aš galiu būti tik klausytoja, nesinešu jų gyvenimų į namus. Turiu juos išklausyti, negaliu nežinoti žmogaus istorijos. Kai pradedi bendrauti ir supranti, kad jie tavęs nebijo, tuomet jie atsiveria, patys viską papasakoja. Žinau, kad yra visokių nusikaltėlių ir jiems patiems irgi būna sunku.
– Ar pasitaikė laimingų istorijų?
– Per tiek metų tų istorijų – labai daug. Pamenu, buvo pavasaris, su tokia vyresne savanore sėdėjome po klevu. Buvau nupirkusi gėlių ir vienas buvęs kalinys, berods, Virgis, jas taip gražiai sodino, su tokia meile ir taip kruopščiai, susikaupęs. Moteris pasakė: Dieve, kaip gražiai tas vyras dirba. O jis buvo gal prieš tris dienas grįžęs iš kalėjimo su tokia baisia istorija ir patirtimi, jo nusikaltimas buvo išties klaikus. Pagalvojau, kad nieko nesakysiu jai, tegu taip ir galvoja, bet vėliau susimąsčiau, kiek viename žmoguje telpa.
Pataisos namuose viskas vyksta pagal skambutį – per pietus jis suskamba ir visi eina valgyti. Mūsų centre tokio dalyko nėra, yra susitarimas, kad kažkas daro pietus ir tuo laiku visi turi ateiti valgyti. Tąkart Virgio nebuvo, jis lyg į darbo biržą buvo išėjęs. Visi papietavo, o aš pagalvojau, kad jis vis tiek kažkada ateis, tad padėjau jo pietus į šaldytuvą. Pasirodė, kad jis laiką leido bibliotekoje, pakviečiau ateiti pavalgyti, o jis virtuvėje atsisėdo ir apsiverkė, nes jam pirmą kartą gyvenime kažkas paliko pietų.
Žinote, tai iš tikrųjų jaudina, tai tokie momentai, kai supranti, kad tai „valdiškas“ žmogus, gyvenantis pagal skambutį. Jei nepadavei valgyti – nuėjo alkanas. Virgio gal jau ir nebėra gyvo, nes jis vartojo narkotikus, bet kiek mes bendravome, tai jis nusikaltimų nedarė, susirado merginą, man regis, net ir profesiją įgijo... Jis buvo vaikų namų auklėtinis ir neturėjo jokių draugų ar artimųjų. Išėjęs iš vaikų namų atsidūrė kalėjime, užsisuko „karjera“ ir nebuvo, kur grįžti.
Štai vienas buvusių kalinių paprašė, kad duočiau pinigų kompresinėms kojinėms, nes nuo narkotikų vartojimo kojos jau buvo tiek žaizdotos, kad vaikščioti buvo nepakeliama. Daug kartų jam jau buvau padėjusi, bet vis atkrisdavo. Tąkart jau buvau nusiteikusi nepadėti, bet apsigalvojau ir nuojauta neapgavo. Nuo tos dienos vaikinas su tomis kompresinėmis kojinėmis nuėjo į ligoninę ir jo gyvenimas pasisuko kita linkme. Tada pagalvojau, lengviausia žmogų atstumti, bet kartais verta ir susilaikyti. Dabar jis gyvena Anglijoje turi gražią šeimą.
Labai svarbu yra tai, kaip į žmogų žiūri, nes, ką nori matyti, tą ir matai. Tie žmonės dažnai būna talentingi, o talentą reikia įžvelgti ir už jo įsikabinti. Daug kali piešiančių, kuriančių, lipdančių ir kitokių talentų turinčių. Jei tu tokį ten randi ir čia yra galimybė jį patobulinti, tai gali iš jo ir „išlipdyti“ kažką. Tikrai yra žmonių, kurie supranta, kad jų gyvenime kažkas ne taip. Su tokiu žmogumi bendraudamas šiek tiek pasuki jo mintį ir jis supranta, kad esama kitokio gyvenimo, ne tik nusikaltimai. Bet tą reikia rodyti.
– Ko kaliniams trūksta išėjus? Ko jie nori?
– Atlikdami bausmę asmenys praranda įgūdžius, praranda gebėjimą bendrauti, užmiršta ir ką buvo mokėję. Įvertinkime ir tai, kad išsilavinimas bei profesinis pasirengimas yra labai menkas, todėl visai nekeista, kad jiems sunkiai sekasi nueiti bet kur ir savimi pasirūpinti. Dažnai jie nuleidžia rankas ir sako, kad visuomenė jų nemyli, kad jie niekam nereikalingi.
Kita vertus, tikiu, kad išeidami jie turi svajonę gyventi kitokį gyvenimą, bet paprastai svajonės žlunga. Galiu paliudyti, kad be bendruomenių ar visuomeninių organizacijų pagalbos tokių asmenų gyvenimo laisvėje pradžia būna nelengva, o kartais ir pražūtinga. Manyčiau, kad pasirengimas gyvenimui laisvėje turėtų prasidėti dar pataisos namuose, tuomet integracija būtų paprastesnė ir lengvesnė. Sakykite, ką norite, bet ilgai kalėjusiam žmogui neįmanoma iškart įsijungti į gyvenimą.
– Kokia ta pirmoji kalinio diena, kai jis atlikęs, tarkime, dešimties metų bausmę išeina į laisvę?
– Jei kalinys neturi namų, nėra užmezgęs jokio ryšio su kokia nors organizacija, savanoriu ar mentoriumi, tai integruojasi savarankiškai. Stoties rajonas, labdaringos valgyklos... – visur yra „savų.“ Yra treji pataisos namai į kuriuos nuteistieji vis grįžta „kartoti kurso“, niekaip vis „neišsitaiso“ iki galo (šypteli). Tokių žmonių, kurie visada sukasi laisvė-kalėjimas – yra labai daug. Rudenį jie nori grįžti į kalėjimą, daro nesunkius nusikaltimus, kad labai ilgam nenuteistų. Jie iš tikrųjų ten gerai jaučiasi: savi kampai, savi bičiuliai, o, svarbiausia, jokio rūpesčio: vanduo, maistas, drabužiai, pirtis, viskas paklota, padaryta.
Kai atlikę bausmę asmenys ateina į centrą – iš pradžių ir pas mus šviesos plieskia, kranai varva, durys daužosi, viską nori laužyti, naikinti, jie galbūt taip protestuoja prieš tai, kas yra valstybės, o ne jų. Iš pataisos namų jie tą įprotį atsineša. O ten, matyt, irgi niekas tos atsakomybės neugdo. Prisimenu buvusį, daug kartų teistą kalinį, kuris dabar gydosi tuberkuliozę, gauna pašalpą iš kurios jam užtenka nusipirkti bambalį ir tabako.
Ir aš sakau: klausyk, tu galėtum gal padirbėti kažką po ligoninės? Jis sėdi ir sako man: „Gal aš ir eičiau dirbti, bet aš vis tiek nesuprantu, kam tą reikia daryti. Tu man pasakyk, kodėl aš turiu dirbti, jei viskas yra gerai?“ Išgerti yra, parūkyti yra, viskas yra, nakvynės namai yra. Tai va, kokių išsiauginome, o tokių yra labai daug. Be abejo, manau, kad žmogus turi dirbti ir gyventi iš savo pinigų, tačiau dirbti ne bet ką. Nežinodami paskirstome žmones, nusprendžiame, kad jei iš kalėjimo, tai tiks tik juodžiausiems darbams. Galbūt ir taip, bet darbas juk nėra bausmė ir jei asmuo gali kažką geresnio padaryti ar kažką dar išmokti?
– Kiek laiko gali trukti kalinių integracija į visuomenę?
– Nuteisto žmogaus integracija turėtų prasidėti nuo tos minutės, kai jis pakliūna į įkalinimo įstaigą, o ne kažkada po 10-ies ar 15-os metų, kai jau baigia bausmę. Kai po tokios trukmės bausmės asmuo patenka į reabilitacijos centrą, tai kiek dar reikia laiko, kad jis pradėtų orientuotis? Būna taip, kad žmonės įgauna įvairių fobijų, pavyzdžiui, dvylika metų kalėjęs Audrius net autobusu nebevažinėjo, nes bijojo.
Europoje yra valstybių, kuriose veikia socialinės adaptacijos centrai, į kuriuos ateina kalėję žmonės ir tai nėra kažkokia sanatorija, ten tam tikra prasme gali būti sunkiau nei kalėjime. Kalėjime už juos viskas padaroma, o centruose jie turi viską daryti patys, prižiūrimi žmonių, kurie gali padėti ir patarti tiek kartų, kiek reikės.
Mes savo centre už tuos žmones nieko nedarėme, jie viską turėjo daryti patys. Jei tu už juos viską padarai, tai čia kaip su vaiku, kurį laikai lovelėje ir už jį vaikštai – jis pats tuomet niekada nepradės vaikščioti. Bet jei nepadėsime, žinokite, jie be pagalbos – niekaip. Tačiau apie tai niekas nenori kalbėti. Dažnai žmogus išeina iš kalėjimo ir tampa paprastu benamiu, kuris nueina į labdaros valgyklą, kokį drabužį gauna, pašalpą, o vasarą išvis gali „ant dirvono integruotis“ ir nieko jam nereikia daryti.
Asmenims, atlikusiems laisvės atėmimo bausmę, būtinai reikalinga kompleksinė pagalba ir priežiūra. Jei tu jam duodi valgyti, tai kas toliau? Jei duodi darbo, bet neduodi valgyti ir kur miegoti, tai irgi nebus jokios naudos. Jei duodi pinigų, o jis visai nežino, ką su jais daryti? Šalia socialinių įgūdžių lavinimo būtina padėti žmogui susiorientuoti naujoje aplinkoje ir padėti jam išmokti būti atsakingu už savo gyvenimą. Ir visa tai yra įmanoma tik tada, kai šalia tokio žmogaus yra mentorius. Mūsų praktika leido suprasti, kaip svarbu turėti žmogų pasitarimui, pasikalbėjimui, problemų sprendimui, kažkas turi būti šalia.
