– Žiemos sezonu žmonės skundžiasi, kad trūksta energijos, norisi miego. Urte, ar būtų galima sakyti, kad kai mažiau saulės, žmonės tampa nelaimingesni?
– Tiksliau galėtų atsakyti sociologai ir psichologai, tačiau iš savo patirties galiu pasakyti, kad taip. Šviesos mažiau, saulės mažiau, o būtent saulė yra atsakinga už serotonino, geriau žinomo kaip laimės hormonas (nors iš tiesų jis nėra nei laimės, nei hormonas, o neuronešiklis), ir vitamino D gamybą. Vitamino D trūkumas koreliuoja su depresija, liūdesiu, prastesne nuotaika, energijos neturėjimu. Jeigu norime jo gauti pakankamai, turime vartoti papildus, nes 90% jo gauname iš saulės, o tik 10% iš maisto. Jeigu norime būti užtikrinti, kad vitamino D mums netrūksta, turėtume vartoti papildus.
– Ir kaip galime šią situaciją – energijos trūkumą, prastesnę nuotaiką – pakeisti? Ar turime būdų stimuliuoti, kažkuria prasme, apgauti smenegis ir būti laimingesni?
– Jeigu kalbėtume apie serotoniną, tai galime padidinti jo išsiskyrimą smegenyse. Serotoninas yra vadinamas laimės hormonu, tačiau jis iš tiesų koduoja pojūčius, kurie yra susiję su džiugesiu ir, kas yra labai svarbu, su mūsų jausmu, kad esame svarbūs, reikšmingi. Tai reiškia, kad kai mes jaučiamės svarbūs, mūsų smegenyse išsiskiria serotoninas. Jeigu pagalvotume apie depresija sergančius žmones, kurių smegenyse yra sumažėjęs serotonino išsiskyrimas, jie dažnai jaučiasi niekam nesvarbūs ir niekam nereikalingi. Ir čia kodinis žodis yra „jaučiasi“, nes toks pojūtis gali visiškai neatitikti jų socialinės aplinkos. Bet kadangi smegenyse yra sumažėjęs serotonino išsiskyrimas, todėl jie ir jaučiasi nereikalingi, nereikšmingi.
– O ką reiškia „jaučiasi svarbūs“?
– Visi norime būti svarbūs savo šeimai, savo draugams, savo darbinėje aplinkoje. Mokslininkai netgi pradėjo tyrinėti, kodėl žmonės, kurių serotonino kiekis yra sumažėjęs, yra linkę jungtis prie kriminalinių grupuočių, pavyzdžiui ISIS. Jie ten prisijungia prie hierarchinės struktūros, jaučiasi jai padedantys, svarbūs, todėl nenori grįžti į visuomenę, kurioje nesijaučia reikalingi. Todėl jeigu norime juos integruoti atgal į Vakarų pasaulį, turime sukurti tokią aplinką, į kurią jie norėtų grįžti, kurioje jaustųsi svarbūs. Serotoninas gaminasi ir tuomet, kai ne tik kažką laimime ar jaučiamės gerai šią akimirką, bet ir tuomet, kai prisimename kažkokį gerą nutikimą ar laimėjimą. Tai irgi svarbu – reflektuoti dalykus, kurie buvo geri, malonūs. Labai svarbu ir jausti dėkingumą.
– O kaip jūs pati savo šeimoje didinate laimės hormono kiekį?
– Sąmoningai to nemodeliuoju, bet mes vieni kitiems padedame jaustis gerai. Nebūtina to daryti sąmoningai, tačiau turime norėti, kad kiti jaustųsi gerai. O jeigu šnekame apie mažus vaikus, jiems paprasčiausiai reikia dėmesio, parodymo, kad jie yra svarbūs. Vaikams yra labai svarbus ir apdovanojimo procesas, nes visi esame linkę vertinti, ko ir kiek mes gausime už savo pastangas. Todėl parodyti, kad pastangos yra apdovanojamos, taip pat yra nepaprastai svarbu – ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Kitaip tariant, jeigu mes pasiekiame kažkokį tikslą, mūsų smegenys išskiria didelį dopamino pliūpsnį, nes suvokiame, kad mūsų pastangos atsipirko.
– Ar tikslas turi būti kažkoks labai didelis, sunkiai pasiekiamas?
– Atliekant eksperimentus su gyvūnais buvo pastebėta, kad nesvarbu, kokio dydžio tikslas yra pasiekiamas, dopamino išsiskiria labai panašus kiekis. Todėl jeigu turime labai didelį tikslą, gerai jį pasidalinti į mažas dalis, kad kaskart pasiekus mažą tikslą link didžiojo, dopaminas išsiskirtų ir pajaustume pasitenkinimą. Tai padeda smegenims suprasti, kad nesvarbu kokio dydžio tikslas – mes jo siekiame ir galiausiai pasiekiame.
– Ar tiesa, kad jeigu yra pasiekiamas nedidelis tikslas ir yra sulaukiama pagyrimo, kito tikslo siekti jau yra lengviau?
– Didėja motyvacija, žinoma. Padidėja dopamino kiekis. Jis yra vienoks prieš imantis kažkokio naujo darbo ir kitoks, kai darbas yra atliktas. Todėl kito darbo imtis jau yra kur kas lengviau. Kodėl mums taip sunku pirmadieniais? Nes dažniausiai per savaitgalį siekiame nedaug tikslų, leidžiame sau pailsėti. Žinoma, pailsime, atsipalaiduojame, tai yra labai svarbu, bet dopamino kiekis sumažėja.
– Jeigu tai – komplimentai, dėmesio parodymas, maži tikslai ir apdovanojimas juos pasiekus – tiesiog savęs treniravimas, kodėl žmonės to nedaro, kad jaustųsi ir laimingesni, ir labiau motyvuoti?
– Nes tą daryti sunku. Pavyzdžiui, kai esi piktas, tikrai nesinori galvoti apie kažkokių komplimentų dalijimą. Ir dažniausiai, kai su žmonėmis kalbu apie visus šiuos neuronešiklius, visi manęs klausia to paties: „Tai ką man vartoti?“ Visi nori išgerti vaistą ir pasijausti geriau, bet nenori su savimi dirbti, kad jaustųsi geriau. Mes norime gyventi taip, kaip gyvename, nieko nekeisti, išgerti piliulę, bet jaustis geriau. Viena vertus, šie procesai nėra tokie sudėtingi, bet kita vertus jie reikalauja apleisti savo komforto zoną. O tai nėra taip jau paprasta.
– Koks yra dabartinių jūsų tyrimų Gyvybės mokslų centre tikslas?
– Aš tyrinėju kaip formuojasi mūsų smegenys kūdikystėje ir ankstyvoje vaikystėje. Kai vaikas dar formuojasi gimdoje, jo smegenyse atsiranda labai daug smegenų jungčių ir jų didėjimas stebimas iki maždaug 2 metų amžiaus. Tačiau kai žiūrime į ketverių, šešerių metų vaiko smegenis, matome, kad tų jungčių mažėja. Tai yra antroji raidos fazė. Pirmiausia jungtys susidaro, o vėliau ima genėtis. Man labai patinka šis terminas, nes jeigu medis turi daug šakų, dar nereiškia, kad visos šakos neša vaisių. Turime palikti tik tas šakas, kurios atneš vaisių. Taip pat ir su smegenimis.
Pavyzdžiui, labai didelė smegenų pertvarka vyksta ir paauglystės laikotarpiu, todėl reikia paauglius suprasti, nes ir viduje vyksta milžiniškas chaosas. Todėl grįžtant prie klausimo, aš bandau atsakyti į klausimą, kaip atrenkamos tos „šakos“, kurias smegenys nugeni. Ir jeigu atsakytume į klausimą, kurios molekulės šį procesą valdo, galėtume pradėti galvoti ir apie vaistų kūrimą – pavyzdžiui, efektingesnių vaistų nuo šizofrenijos kūrimą.
– Jūs turite dvi Marie Curie premijas, o ji gavo dvi Nobelio premijas. Koks jūsų didžiausias tikslas?
– Neturiu tikslo gauti premiją. Bet man teko sudalyvauti viename susitikime, kuriame dalyvavo 50 Nobelio premijos laureatų, kurie pasikviečia 50 jaunųjų mokslininkų, doktorantų. Susitikime buvo galima pastebėti, kad kai kurie tikslingai to siekia, tačiau labai nedaug mokslininkų atlieka tyrinėjimus su tikslu gauti premiją. Aš darau tai, ką darau, nes man paprasčiausiai įdomu. Man kur kas aktualiau tai, kad kuo daugiau tikslų pasiekiu, tuo daugiau tyrimų gaunu galimybę atlikti. Todėl svarbiau yra ne diplomas, o stipendija, premija, kurią parsivežęs čia, turi lėšų tyrinėti toliau.
– O kas jus pačią motyvuoja?
– Mokslininkus tikrai labai gerai motyvuoja pinigai. Nes pinigai reiškia naujus atradimus, naujas galimybes. Pinigai patys savaime nėra tikslas, bet tai yra įrankis tikslo siekimui. Motyvuoja ir mokslinis smalsumas. Man tiesiog labai įdomūs atsakymai į tuos klausimus, kuriuos tyrinėju, nes niekas kitas man jų pateikti negali, todėl tikiu, kad galbūt pati galiu atsakymus iškrapštyti (juokiasi).
– Jūs esate sakiusi, kad visuomet jautėtės kaip kitoks vaikas, netgi priskyrėte sau Aspergerio sindromo bruožų. Kaip jautėtės būdama kitokia?
– Manau, kad vaikystė yra labai egocentriška, todėl vaikai nesijaučia kitokie, nebent tai yra jiems projektuojama jų aplinkos: pažiūrėk, kaip Marytei sekasi, kodėl tu ne toks ir panašiai. Sunkumai atsiranda paauglystėje, kai atsiranda socialiniai ryšiai. Mano atveju, aš tiesiog nesupratau, kaip tie socialiniai ryšiai veikia. Man buvo labai sudėtinga perprasti socialines taisykles, nesupratau, kodėl man taip sunku. Palyginimui – toks jausmas, kaip išvažiavus į kitą šalį, reikia apsiprasti, susiorientuoti. Kadangi nesugebėjau perprasti intuityviai, ėmiau situacijas sistematizuoti, norėdama jas suprasti bent jau šitaip. Todėl išsivedžiau tam tikras elgesio taisykles. Nemanau, kad būčiau diagnozuota su kažkokiu autizmo spektro sutrikimu, buvo sunku, bet aš išmokau sėkmingai funkcionuoti šioje visuomenėje. Diagnozė reikštų, kad man kažkas nepavyko. Beje, mokslininkų bendruomenėje tokių – socialinių keistuolių – yra pakankamai daug.
– Skaičiau jūsų tokį pragmatišką pasisakymą, kad santuoka yra valstybės būdas mus kontroliuoti, todėl jūs gyvenate partnerystėje?
– Santuoka ir yra būdas mus kontroliuoti. Kodėl valstybė remia santuoką? Koks valstybei skirtumas, kaip du, trys ar keturi suaugę žmonės kartu ką nors veikia? Šiaip jokio. Bet yra matoma, kad susituokę žmonės yra stabilesni, labiau motyvuoti turėti darbą, likti savo šalyje. Santuoka atneša labai daug dalykų, kurie tarsi įžemina tave toje visuomenėje, kurioje esi.
– Jūs išsivedėte tokią schemą, kodėl nenorite tuoktis?
– Tiesą sakant, man labai įdomu, kodėl žmonės kelia klausimą, kodėl nenori tuoktis, bet nekelia klausimo, kodėl nori tuoktis. Santuoka su meile nesusijusi, santuoka nesuteikia papildomų įrankių mylėti, kartu auginti vaikus, kartu praleisti visą gyvenimą. Santuoka galbūt gali suteikti tam tikrų ekonominių privalumų iš valstybės, valdžios, tačiau žmonių santykiui tai neduoda absoliučiai jokios naudos. Kartais sakoma, kad jeigu bus santuoka, bus sunkiau išsiskirti ir dėl to daugiau žmonių pagalvos, ar tikrai nori skirtis. Bet tuo partnerystė ir yra patraukli – tai yra žinojimas, kad kitas žmogus nori būti su tavimi, nori šių santykių, o ne tiesiog lieka juose, nes juos nutraukti per ilgai užtruktų ar būtų per daug sudėtinga. Žmonės išsiskiria, kai nebelieka tikrojo ryšio. O dabar santuoka matoma kaip įrankis, kuris formaliai pakeičia tą ryšį.
– Grįžkime prie laimės klausimo. Ar teisingai suprantu, kad žmogus turi investuoti į tą tarpusavio ryšį visais būdais, kuriuos jūs anksčiau ir išvardinote – rodyti dėmesį, pastebėti, pagirti ir panašiai?
– Mes dar neaptarėme intymaus ryšio, draugystės neuronešiklio oksitocino, kuris formuoja prieraišumą. Prieraišumas prie palikuonių ir palikuonių prie tėvų, partnerių, draugų prieraišumas. Mums svarbu jaustis, kad turime artimą žmogų. Jeigu turi partnerį, kurio nei apsikabini, nei parodai prieraišumo, tas žmogus smegenų lygmenyje, neurochemine prasme, yra vienišas, visiškai nesvarbu, kokiame formaliame statuse esate.
Fizinis kontaktas leidžia išsiskirti endorfinams, kuris leidžia pajausti malonumą, ir čia mes galime vienas kitam padėti – masažas, skanus maistas. Yra padaryti eksperimentai, kad dovanojant oksitocinas skiriasi ne tik dovanas gaunančiam, bet ir dovanojančiam. Dalinimasis padeda formuoti artimą ryšį abiems.
– Apibendrinkime, ką kiekvienas iš mūsų galime padaryti jau šiandien, kad jaustumėmės bent šiek laimingesni?
– Daug kas priklauso nuo to, kaip mes vertiname aplinkybes. Jeigu žiūrėsime neurochemiškai, laimė susideda iš lūkesčius atitinkančio atpildo. Siekite tikslų, kurie yra racionalūs, kurie jums gali suteikti atpildą. Laimė priklauso nuo mūsų savijautos, ar mes esame svarbūs kitiems žmonėms – tiek šeimos, tiek darbinėje aplinkoje. Mus reikia artimo ryšio šeimoje, su draugais, puoselėkime ir branginkime jį. Leiskime sau patirti mažus malonumus, asketizmas laimės neatneša, laimę atneša mokėjimas pasimėgauti visomis juslėmis.
