– Esate viena ryškiausių šiuolaikinės lietuvių tekstilės kūrėjų. Kaip atradote tekstilę?
– Visos mano studijos buvo susijusios su tekstile. Pirmiausia studijavau rūbų modeliavimą Vilniaus dailės akademijoje, Telšių fakultete – tuomet tai buvo Telšių aukštesnioji taikomosios dailės mokykla. Tačiau rūbų dizainas man atrodė pernelyg funkcinis, norėjau kažko abstraktesnio, labiau meniško. Tad po to nusprendžiau studijuoti tekstilę Dailės akademijoje, Vilniuje. Baigiau Tekstilės bakalauro, magistro studijas, paskui dar dveji metai meno aspirantūroje, kurios tema taip pat buvo susijusi su tekstile.
– O kaip šalia tekstilės jūsų kūriniuose atsirado metalas?
– Abu mano tėvai yra menininkai ir VDA Telšių fakulteto profesoriai. Tėtis dirba metalo srityje, o mama derina tekstilę ir kaligrafiją. Todėl dažnai juokauju, kad apvesdinau savo tėvus. Tiksliau jų abiejų vizualiai skirtingą meninę išraišką.
Beje, metalas mane lydėjo ir žavėjo nuo vaikystės, kadangi tėtį matydavau su juo dirbant, tai neatrodė sunki, neįveikiama medžiaga. Baigusi tekstilės studijas, supratau, kad manęs beveik nejaudina vaizdas plokštumoje, kad man artimesnis trijų matmenų mąstymas. Paradoksalu, bet teko sau pripažinti, kad mane trikdo ir esminės tekstilės savybės – minkštumas, lankstumas, glamžymasis ir pan.
Apskritai, man labai svarbi daikto istorija, kuri pati savaime yra nuoroda į kūrinio idėjinį turinį. Nekuriu naujos materijos, bet naudojuosi jau egzistuojančiais daiktais, nuo jų atsispiriu, vertinu jų istoriją kaip nuorodą, kurią medžiaga atsineša. Mano kūryboje, metalas, kaip tvirta forma, kaip egzistuojantys (angl. „ready-made“) daiktai susitiko su įgytu tekstiliniu išsilavinimu. Tad ši metalo ir tekstilės simbiozė atsirado labai natūraliai.
– Susidaro įspūdis, kad tekstilė yra jūsų gyvenimo aistra. Ar nebuvote kažkada suabejojusi ir nuklydusi į kitas meno šakas?
– Manau, šiuolaikinio meno kontekste tarpusavyje apsijungiančios vizualios meno sritys labiau įprastas reiškinys nei vienos dailės šakos grynuoliai. Juk gerokai įdomiau, kai jungiasi menai su grynojo mokslo sritimis. Instituciniame lygmenyje – pavyzdžiui, muziejuose ar meno mokyklose, skirstymas į specializacijas – tekstilę, skulptūrą, tapybą – išlieka, bet tai, kas vyksta jų viduje, akivaizdžiai peržiangia šių sričių apibrėžimų ribas. O specialybių pavadinimai smarkiai atsilieka nuo turinio.
Tekstilė, kaip minkšta ir ganėtinai laikina medžiaga, yra labai dažnas šiuolaikinio menininko pasirinkimas. Todėl pati, vadovaudama specializuotai VDA tekstilės galerijai, bandau parodyti šios medžiagos aktualumą šiuolaikiniame mene, pateikdama daugybę skirtingų, dažnai tekstilės studijų net neragavusių, menininkų kūrinius. Man asmeniškai, kaip galerijos kuratorei yra įdomiausia ieškoti ne tik medžiaginio, bet ir konceptualiai skirtingų meno sričių santykio su tekstile. Beje, galerija, kurioje aš dirbu su nuostabiomis kolegėmis, šiais metais jau švęs 10 metų jubiliejų. Ir apibendrindamos savo dešimtmetį matome, kad pas mus buvo eksponuoti beveik visi žinomiausi skirtingų sričių Lietuvos menininkai.
– Kiek pilietinė pozicija, išreikšta meno priemonėmis, jūsų nuomone, yra reikalinga šiandien? Meno žmonės dažnai visuomenėje atlieka stebėtojo vaidmenį ir vėliau tai, kas jiems svarbu, perteikia savo kūryboje. Ar tai būdinga ir jums?
– Visos mano idėjos gimsta iš stebėjimo, iš buvimo sociume, iš smalsumo. Tikriausiai tai nieko naujo. Tačiau nesu spontaniškai reaguojanti. Nemėgstu ir tiesmukumo. Mano kūriniai nėra vienareikšmiškai kritiški, didaktiški. Stengiuosi palikti klaustukų, erdvės pamąstymui. Mėgstu palaikyti „autsaiderių“ pozicijas.
Bet abejingumas nėra man artimas. Kūriniuose mėgstu apjungti istorinius momentus su dabartimi, tai geriausiai atsiskleidžia mano vėliausiose instaliacijose „Kill for Peace“ (2016), „Donaldo nuotykiai“ (2016), kuriuose atsiranda ir politinis aspektas. Pavyzdžiui, kareiviški šalmai (iš skirtingų XX ir XXI a. karinių konfliktų) yra tikri istorijos liudininkai, nurodantys į skaudžią pasaulio istoriją – Antrą Pasaulinį, Vietnamo, Balkanų, Ukrainos karus – bet tuo pat metu tai ir pacifistinė, nesiliaujantį smurtą kritikuojanti pozicija, išreikšta hipiškais gėlių vainikais ant jų. Gėlės nurodo į bet kurio karinio konflikto pasekmes: našlaitės – tėvų netekusius vaikus, ramunės – išskirtus mylimuosius, šeimas... Beje šiame darbe net ir daugybės kryžiukų technika yra svarbi kūrinio idėjos dalis.
Arba pavyzdžiui instaliacija „Donaldo nuotykiai“ buvo pristatyta 2016 metų rudenį, JAV prezidento rinkimų išvakarėse. Žinoma, tai – nuoroda į tuometinę pasaulio dėmesį prikausčiusią politinę intrigą. Tačiau tuo pat metu tai ir istorinė „geležinės uždangos“ griūtis, kurią aš ir mano kartos žmonės prisiminsime ir iš savo vaikiškos perspektyvos – tėvų mums dovanota laisvė kvepėjo „Donaldo“ gumos popierėlias.
– Jūsų profesinė-kūrybinė veikla yra sulaukusi didžiulio tarptautinio pripažinimo. Esate įtraukta į Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui skirto projekto „100 Lietuvos moterų“ sąrašą. Ar menininkui svarbus pripažinimas, įvertinimas?
– Žinoma, svarbu. Būtų puikybė sakyti, kad man tai nerūpi. Priimu tai kaip palaikymą. Dauguma menininkų yra nuolatinėse abejonėse, asmeninėse ir kūrybinėse. Tad pripažinimas, įvertinimas bent kažkuriam laikui abejones išsklaido. Tai yra kaip papildoma motyvacija, patvirtinanti, kad eini teisinga kryptimi.
– Kaip pavyksta suderinti ne tik kūrėjos vaidmenį, bet ir galerijos vadovės pareigas? Juk ir studentams dėstote. Kaip jums visa tai pavyksta? Kokius įžvelgiate to privalumus ar trūkumus?
– Kadangi visa, ką veikiu, yra susiję su meno sritimi, todėl kažkaip derinu. Tačiau tas veikimas, nukreiptas į skirtingas puses – galerija, dėstymas – išsunkia emociškai. Žinoma, lieka mažiau laiko sau, šeimai, asmeninei kūrybai. Kadangi šiuo metu realizuoju didelės apimties kūrinį, nuo dėstymo atsitraukiau, kitaip nebūtų pavykę atrasti viskam laiko.
Bet vargu ar galėčiau užsiimti vien kūryba. Socializacija yra reikalinga. Darbas galerijoje labai įdomus: važinėju po parodas, susipažįstu su tiek daug žmonių, praturtina ir vadybos pamokos. Labai įdomi patirtis. Tuo tarpu dėstymas – yra abipusė mokykla. Aš pasisemiu iš studentų labai daug, santykis su jaunais žmonėmis yra neįkainojamas. Tikiuosi, kad ir jie kažką gauna iš manęs.
– Ką manote apie jaunąją Lietuvos kūrėjų kartą?
– Man atrodo, kad jie yra laisvesni, turi galimybę matyti daugiau, bendrauti su visu pasauliu. Žinoma, informacijos gausa gali paveikti ir priešingai – perteklius gali užslopinti bet kokį domėjimąsi. Jauni žmonės susiduria su atsirinkimo problema. Apskritai, tai dabartinio žmogaus problema – nebūtinai jauno. Vyresnieji turbūt yra dar labiau pasimetę. Sugebėjimas susitelkti ir pasirinkti yra tikras šių dienų iššūkis.
– Ar tekstilės meno tendencijos atsispindi Lietuviškoje kūryboje?
– Lietuvos tekstilė yra ganėtinai aukšto lygio, pasaulyje gerai vertinama, Lietuvoje yra daug garsių tekstilės menininkų. Užsienio kuratoriai pastebi, kad Lietuvos tekstilė išsiskiria ir pasauliniame kontekste, kaip sugebanti apjungti tradicinį palikimą ir šiuolaikines meno formas, konceptualizuoja ne tik medžiagą, bet ir technologines kūrinių savybėmis. Kitose šalyse dažnai susitelkiama į technologinius atlikimo (Craft) arba dizaino dalykus.
Menininkui dera turėti ambicijų būti viena koja priekyje, svarbu tendencijas pačiam kurti, o ne sekti iš paskos. Žinoma, konteksto žinojimas yra labai svarbu, tačiau, jei turi daugiau ambicijų ir matai save ne tik vietiniame kontekste, tuomet reikia galvoti į priekį.
– Ar Lietuvos tekstilės kūrėjai yra pakankamai reprezentuojami užsienyje?
– Prieš keletą metų buvo daug didelių grupinių parodų, pristatančių Lietuvos tekstilę užsienyje. Gal tokiu būdu ir užsitikrinome gerą vardą? Pastaruoju metu tokių parodų mažiau, tačiau tekstilės menininkai kviečiami į bendras šiuolaikinio meno parodas – kuriose svarbu ne dailės šaka, o kaip kūryba atliepia ar formuoja bendrą parodos koncepciją.
– Ar turite dienos ritualų, kurie jums yra svarbūs?
– Taip, turiu. Rytais bėgioju. Judant mano smegenys yra pačios aktyviausios. Tuo metu gimsta daugiausia idėjų. Vėliau reikia ir nusiraminimo ritualų: pabuvimo vienumoje, maldos, arbatos (kavos negeriu). Mėgstu pakeliui namo pasišnekėti su kaimynais, rasti bendrą kalbą. Tokie tie ritualai, kaip ir visų žmonių – paprasti.
