Ji sako, kad grįžti į stadioną, ją įkalbėjo vyras, nors gyvenant Šveicarijoje suderinti motinystę ir profesionalų sportą nėra lengva. Kiek sveikatos ir pastangų kainuoja aukšti rezultatai? Ką Agnė veikia, kai dviems savaitėms padeda sportbačius į lentyną? Apie tai Agnė kalbėjosi su Jurga Tapiniene DELFI laidoje „Netobulos“.

– Kai stebėjau tavo bėgimą Berlyne, prie televizoriaus ne juokais jaudinausi. O ką tu pati jauti startuodama tokio aukšto lygio finaluose?


– Man bėgti svarbiausiuose finaluose visada yra pats nuostabiausias jausmas, tos varžybos yra labai laukiamos. Ir šiemet Berlyne varžybos buvo pačios pačiausios, pačios nuostabiausios. Nežinau, ką kita gali jausti, kai yra aštuoni takeliai, aštuonios bėgikes, aplink – septyniasdešimt tūkstančių žmonių ir visi žiūri į tave. Tai buvo pirmas kartas, kai buvau labai susikaupusi, pasitikėjau savimi, nes žinojau, ką turiu daryti, jaučiausi tikra profesionalė, buvau rami ir galėjau tuo džiaugtis. Anksčiau yra buvę visokiausių finalų, kai išeini į stadioną ir bijai net akis pakelti, kad tik nepamatytum tos minios, kuri tave stebi. Bet dažniausiai man žiūrint kitų varžybas ima didesnis jaudulys, nei kad bėgant pačiai.

Agnė Šerkšnienė
Foto: Alfredas Pliadis

– 7 rekordai per metus. Kaip tu sugebėjai juos pasiekti?


– Matyt, atėjo metas. Pavyko pasiruošti fiziškai, psichologiškai. Ir turbūt lydėjo sėkmė. Nes kartais gali būti koks tik nori pasiruošęs, bet jeigu nebus sėkmės, nieko nesigaus. Man šis sezonas buvo labai sėkmingas, visą laiką vaikščiojau su šypsena, nes tik sudalyvauju – rekordas. Pirmieji rekordai prasidėjo žiemą ir pirmo rekordo tikėjausi. Žinojau, kad jeigu viskas bus gerai, turėčiau jį pagerinti, tai nebuvo super staigmena, nes jau treniruočių stovykloje Afrikoje jaučiau, kad galiu tai padaryti. Net treneris buvo nustebęs, kad bėgu greičiau nei prieš motinystės pertrauką 2014-aisiais. Bet kai vasarą pasiekiau 400 m rekordą, jis buvo labai netikėtas ir nepaprastai nudžiugino.

– Kuo skiriasi 200 m ir 400 m bėgimai?


– Žinoma, lengviau yra bėgti 200 m. Lengvas malonumas, nereikia per daug apie nieką galvoti. 400 m rungtis jau reikalauja pamąstymo, kaip ir ką reikėtų daryti. Kiekvieną kartą gali būti visai kitoks bėgimas – ar tau pavėjui, ar prieš vėją, kuriame takelyje būsi... Bet jeigu esi gerai pasiruošęs, bėgti visuomet yra malonumas.

– Kiek metų sportavai iki tada, kai pradėjai kilti į tokias profesines aukštumas?

– Pradėjau lankyti lengvąją atletiką prieš aštuoniolika metų, kai man buvo dvylika. Bet geriausias amžius sprinte yra būtent dabar. 28-30 metų sportininkė sprinto rungtyje skaitosi subrendusi: jau turi patirtį, žino krūvį, turi įdirbį. Aišku, būna talentų, kai labai jauni žmonės bėga greitai, bet tai yra labiau išimtys, ne taisyklės. Tam, kad galėtum pakelti tokius krūvius, turi būti tam paruoštas. O pasiruošimas ateina per daug metų sunkaus darbo.

Europos lengvosios atletikos čempionato finalas: Agnė Šerkšnienė
Foto: Alfredas Pliadis

– O kaip pradėjai savo bėgimo karjerą?


– Dažniausiai visi vaikai pradeda nuo penkiakovės, kad treneriams būtų lengviau atpažinti specifinį talentą vienai sričiai. Trenerė man iš karto pasakė, kad būsiu bėgikė. Pati jaučiu, kad turiu vidinę jėgą, stiprybę. O toliau jau treneris mato, kokios yra stiprybės, ką reikia tobulinti. Pavyzdžiui, aš labai norėjau šokinėti į tolį, bet trenerė pasakė, kad mano pėda „per lėta“. Net ir skirtingų sričių bėgikams yra skirtingi reikalavimai. Lėtas bėgikas nėra blogas bėgikas – lėti bėgikai puikiai gali bėgti ilgas distancijas.

– Dabar tu augini trejų metų dukrą ir grįžai į sportą tik neseniai, prieš metus. Koks jausmas buvo grįžti po nemenkos pertraukos?

– 
Buvau apsisprendusi, kad savo grįžimo neforsuosiu. Iš viso 2014-aisiais jau norėjau baigti karjerą. Tą sezoną lydėjo mažos nesėkmės, kurios mane tikrai paveikė psichologiškai, prisidėjo prie noro baigti karjerą, ėmiau galvoti, kad galbūt sportas yra ne man. Bet nepaisant nesėkmių, sportavau ir nėštumo metu – tam labiausiai paskatino treneris, kuris sakė, kad nesijausiu gerai, jeigu tiesiog viską imsiu ir nutrauksiu, nes kūnas ir taip keičiasi, todėl pokyčiai sportuojant bus lengvesni. Sportavau iki pat septintojo mėnesio, o gimus vaikeliui nežinojau, ar noriu grįžti ar ne – tikriausiai ir siaučiantys hormonai apsisprendimo nepalengvino, o ir visos mamiškos emocijos – lyg ir norisi grįžti, lyg ir norisi būti su vaikeliu. Labiausiai mane palaikė vyras. Jis sakė, kad dar ne viską pasiekiau ir dar turiu grįžti.

Agnė Šerkšnienė
Foto: Alfredas Pliadis

– Kai grįžai, kokia buvo tavo dienotvarkė?


– Žmonės sako, kad po nėštumo kūnas greitai atsistato ir gali bėgti dar geriau nei prieš tai. Aš tikrai gerai bėgti pradėjau, kai dukrytei buvo dveji metai. Vargu, ar mano rezultatus paveikė kažkokie hormonai. Manau, kad pagaliau radau balansą tarp treniruočių, poilsio ir visos logistikos, kaip man reikia susidėlioti dieną, savaitę, mėnesį, kad spėčiau ir pamiegoti, ir pavalgyti. Žinoma, visa ko pagrindas yra puikus trenerio planas.

– Treniruojiesi Šveicarijoje. Kiek treniruotėms skiri laiko?


– Kai pradedame treniruotis rudenį, treniruojamės mažiau – keturis, penkis kartus per savaitę. Vėliau aštuonis, devynis kartus per savaitę. Na, maždaug du kartus per dieną. Štangas kilnojame, šuoliai į aukštį, įvairių rūšių bėgimo užduotys. Sunkiausia yra specifinis darbas su greičio ir ištvermės bėgimais, ruošiantis 400 m atkarpai.

– Ar finaluose visuomet laimi tas, kuris yra greičiausias?


– Tikrai ne. Sezono rezultatai yra vienas dalykas, o finalo rezultatai – visai kas kita. Prieš bėgimą Berlyno finale, sezono reitinguose aš buvau trečia. Bet reitingus svarbu suprasti, suvokti, kad jie reiškia geriausią startą, bet startas nebūtinai buvo matuotas tą pačią dieną. Galbūt vienas žmogus geriausiai startavo birželį, o kitas – liepą. Gal kažkuriam pasitaikė geras oras, kitam – blogas oras. Gal gera savijauta, gal bloga. Kai jau esi varžybose, į reitingus žiūrėti neverta, nes jie nieko nereiškia. Svarbu, kaip tu tą dieną esi ir kai bėgi, geriausia į kitus nesidairyti, o tiesiog daryti savo darbą. Be to, visų bėgikių strategijos skirtingos – viena iš pradžių bėga greičiau, po to lėčiau, bet vis tiek viskas išsisprendžia prie finišo linijos.

– Kai dirbate su treneriu, įvertinate varžoves ir sprendžiate, kaip reikėtų tą dieną bėgti?


– Žinoma, bėgant 400 m reikia pagalvoti, yra taktika. Reikia žinoti, kada įjungti ekonominį režimą, o kada turbo (juokiasi). Bet šį sezoną visos varžybos buvo eksperimentinės, aš bandžiau bėgti tai vienaip, tai kitaip. Nemanau, kad šį sezoną kuri nors konkurentė galėjo nuspėti, kaip aš bėgsiu, nes to nežinojau ir aš pati.

– O kaip jauteisi, kai daugelis laukė medalio, o jo nebuvo?

– 
Po bėgimo jaučiausi gerai, patenkinta tuo, ką padariau. Kovojant dėl medalio būtų gerai matyti varžoves, bet aš gavau septintą taką ir jų nemačiau. Treneris buvo aiškiai pasakęs, ką turiu daryti, žinojau, kokia yra taktika, pasitikėjau juo. Nė trupučio nerizikavau. Ir jaučiausi visiškai patenkinta šeštąja vieta. Bet po visko mane visi puolė guosti, o ne sveikinti. Man pačiai reikėjo visus raminti, kad jaučiuosi puikiai.

– Ar jauti kažkokią rekordų, titulų naštą, kad dabar turi pasirodyti vis geriau ir geriau?

– 
Ne, nejaučiu. Žinojau, kad Berlyne visi tikisi medalio, bet aš žinojau, ką turiu daryti ir žinojau, kad visaip gali nutikti.

– O kokie dabar tavo tikslai?

– 
Tikiuosi, kad man ir toliau taip seksis treniruotis be jokių traumų, peršalimų. Tikiuosi, kad bėgsiu greičiau. Kartu su treneriu matome daug potencialo pasiekti puikių rezultatų.

– Ką tik grįžai iš Japonijos, treniravaisi Pietų Afrikoje. Kodėl renkatės tokias šalis treniruotėms?


– Į Japoniją važiavome, nes joje vyks Olimpiada. Norėjome pajausti laiko juostų skirtumą, klimatą, pasižiūrėti, kaip organizmas pripranta prie naujo režimo. Oro sąlygos buvo visai kitokios nei tos, kurios bus Olimpiadoje. Olimpiada bus rugpjūčio pradžioje, todėl bus labai labai karšta. Man optimaliausia temperatūra yra tada, kai nėra tiesioginės saulės, bet šilta. Tikriausiai tokių sąlygų nebus. Bet galiausiai, kaip bus, taip bus (juokiasi). Visiems bus vienodai. O Pietų Afrikos stovyklos yra skirtos pabėgimui nuo žiemos.

– O kur tuo metu būna tavo dukra?

– 
Kol kas buvau išvažiavusi tik kartą. Bet ji lieka su seneliais, su tėčiu. Tai buvo pirmoji stovykla, po kurios ėmiau mušti rekordus, tai visi sakė, kad buvo verta išvažiuoti iš namų (juokiasi). Mamų stovyklose nebūna daug. Bet aš, būdama mama, jaučiuosi kur kas stipresnė psichologiškai. Fiziškai galbūt man sunkiau, bet nebesu tokia jautri. Jeigu esu nemiegojusi, tai tiesiog priimu tą be dramos, suprantu, kad pamiegosiu kitą dieną.

– Ar tenka naudotis sporto psichologu?

– 
Labai džiaugiuosi, kad man pavyksta su psichologiniais aspektais susitvarkyti pačiai. Šveicarijoje daugelis sportininkų savo sveikata rūpinasi patys – jie turi ir psichologą, ir kitus ekspertus, kurie padeda susitvarkyti su stresu, įtampa. Net jei gerai bėgi, net jeigu yra rekordai, vis tiek manau, kad psichologo pagalba gali būti reikalinga, jis gali padėti susikaupti ar pailsėti.

– O tu laisvalaikiu jau, ko gero, neini į parką pabėgioti?

– Oj ne, tikrai ne. Jei atostogos, noriu padėti kedus ir treningus į spintą ir atostogų metu jų neištraukiu. Tokios atostogos trunka dvi savaites per metus, ilgai taip ilsėtis negali, turi rinktis jei ne krūvį, tai aktyvų poilsį. Visuomet žinai savo planą ir balansuoji sunkesnes ir lengvesnes savaites. Ir maistas man yra rekomenduotinas krūtinėlės, kiaušiniai. Anksčiau pagalvodavau, kad grįšiu į Lietuvą, čia lauks cepelinai, kugelis. Bet dabar mityba susitvarkė, pripratau, pajaučiau sveiko maisto naudą ir net nebenoriu saldumynų ar picų.

– Kokia būna ta naktis prieš varžybas? Kada paskutinį kartą treniruojatės prieš startą?

– Priklauso nuo trenerio metodikos. Išbandome įvairius variantus. Daugelį varžybų startavau po sunkių treniruočių, pavargusi, galvodavau, kaip aš turėsiu jėgų bėgti ir... rekordai. O kaip bėgčiau pailsėjusi? Berlyne startavau pailsėjusi, tiesa sakant, net neturėjau, ką veikti iki varžybų, nebejauti raumenų tonuso, bėgimo ritmo. Bet aš jaučiu, kad man lengviau bėgti krūvio būsenoje. Pirmadienį būna štangos treniruotė, trečiadienį dar treniruotė tokia, kad sunku namo pareiti, galvoji, ar atsistatysiu iki šeštadienio varžybų ir pavyksta puikiai.