Pažintis su Baltojo Kaulo giminės šamane

„Lietuvoje pradėjau kurti drabužius sportui, jogai, o tokioje kelionėje gali pažinti save giliau, greta šamanų vyksta gilios transformacijos, atsiveria didesnės galimybės, pajunti savo galią“, - neslėpė seniai svajojusi pamatyti Meksiką 46-erių metų verslininkė.

Todėl išgirdusi, kad garsi šamanė iš Chakasijos Tatjana Kobežikova rengia mistinę kelionę į jos svajonių šalį, Tara nedvejojo ir užsirašė pirmoji.

T. Kobežikova – mokslų daktarė, šamanės vardą paveldėjo iš senosios Ach-Chascha (Baltojo Kaulo) giminės. Tai – viena seniausių šeimų Chakasijoje, kurios šamaniška istorija prasidėjo neatmenamais laikais. Iš kartos į kartą Ach-Chascha šeimoje gimdavo šamanai, kurie gydydavo žmones, žemę, atlikdavo religines apeigas.

Pradžioje nenorėjusi perimti paveldimų šamaniškų savybių T. Kobežikova susirgo „mirtina“ liga, ją „nurašė“ tradicinė medicina ir tik atsidavusi savo likimui ji pasveiko, o dabar dėl meilės žmonėms ir asmeninių savybių vadinama Baltąja šamane, Žmogumi Vaivorykšte ir išrinkta Chakasijos tautos „Chan Tigir“ tradicinės religijos pirmininke.

„Tatjaną pažįstu 17 metų. Kadaise, kai buvau priėjusi gyvenimo kryžkelę, gyvenau tarp Londono ir Kauno, ryžausi paklausyti tuomet man ne itin patikusio jos patarimo. Nebuvo lengva, tačiau tai turėjo didelės teigiamos įtakos mano gyvenimui, - prisipažino T. Steling, kuri nuo jaunystės buvo prisilietusi prie dvasinio pasaulio. – Tačiau po pažinties su Tatjana, prasidėjo gilesnės transformacijos, kartu vykome į šamanišką kelionę Maroke, konsultuodavausi, padėjau geriau pažinti save, net nejausdama keistis į šviesią pusę.“

Kelionės akimirka
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Mistika ir kokonai

Meksikoje grupę lydėjo toje šalyje jau keliolika metų ten gyvenantis ir dvasinėmis praktikomis užsiimantis rusas, padėjęs surengti susitikimus su vietos šamanais.

Kelionė prasidėjo nuo išvykos į Senotę, kur vandeniui išplovus paviršinį klinčių sluoksnį ir susijungus su požeminiais urvais prieš tūkstančius metų po žeme susidarė karstiniai ežerėliai.

„Atvykus į naują vietą šamanė visada paprašydavo vietos dvasių leidimo, palikdavome duonos trupinėlių, smulkių pinigėlių, Tatjana mus apvalydavo su savimi visose kelionėse atsivežamu kadagiu“, - detalėmis dalijosi Tara.

Nusileidus po žeme, kur jautėsi itin stiprios energijos, visi maudėsi požeminiame gėlo ir druskingo vandens ežere.

Šamanė iš Chakasijos ėmė groti vienu seniausiu žemės instrumentu dambreliu, kuris buvo naudojamas dar keli šimtai metų prieš mūsų erą. Tai buvo jos bendravimas su vietos dvasiomis.

Garsiame majų religijos, ekonominiame centre bei šventyklų mieste Čičen Icoje (senovės majų kalba - prie icų (majų tauta) šulinio žiočių) dalyviai tarsi virto „kokonais“ ir turėjo suformuoti savybes, kurių nori atsikratyti, įgyti ar sustiprinti.

Tarsi naujagimiai jie tris dienas buvo įsivaizduojamame kokone ir kūrė save iš naujo. Tarp Čičen Icos piramidžių jautėsi itin galinga energija, įspūdį paliko ir saulei šviečiant ant piramidės atgydavęs šešėlis it gyvatė, nušliauždavęs tiksliai iki tos vietos, kur gilioje senovėje vyko aukojimai.

Beje, toje vietoje neleidžiama groti jokiais instrumentais, atlikti ceremonijų, laikas tarsi neegzistavo, todėl jau saulei leidžiantis keliautojus apsauginiai išlydėjo paskutinius.

Po to T. Steling laukė naujas iššūkis: komanda sutartinai nusprendė paskanauti laukinio viščiuko, nors moteris jau septyneri metai nevartoja mėsos.

„Tai nebuvo potraukis mėsai. Tai buvo noras neįsikibti prisirišimų, sulaužyti taisykles, - šyptelėjo vilnietė. – Ir ką? Suvalgiau. Nieko neatsitiko. Viščiukas, auginamas laisvėje, iškeptas vietinių neturistinėje vietoje, buvo gan skanus. Tiesa, nuo tos dienos mėsos daugiau nevalgiau.“

Kelionės akimirka
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Ritualas Olų motinos gelmėse

Gausą simbolizuojančioje Olų motina vadinamoje oloje Calcehtok atvykėliams buvo specialiai surengtas ritualas.

Po tradicinio apsivalymo, kurį atliko vietos šamanas, aklinoje tamsoje pasišviesdami prožektoriais, visi nusileido gilyn į olą, kur natūraliai susiformavusioje „salėje“ meksikietis uždegė žvakeles.

Ant žemės apsišvietė įvairūs amuletai, dubenėliai. Pažvelgus aukštyn tarsi atsivėrė dangaus skliautas.

Baltai vilkėjęs majų palikuonis ceremoniją vedė senovės majų kalba: jo balsas ir pūstos kriauklės skambesys sklido visoje oloje.

Netrukus jis aliejumi patepė svečių kaktas, apvalė kojas, tris kartus davė išgerto salstelėjusio, po to karstelėjusio, alų primenančio nealkoholinio gėrimo su aitriais prieskoniais.

Kartumą vėl pakeitė saldumas - šokolado plytelė ir vėl kartumas – iš žolelių susuktus cigarus. Užgesinus prožektorius, užpūtus žvakes, visi tyloje keliolikai minučių pasinėrė į akliną tamsą.

Dar viena ceremonija laukė Jukatano pusiasalyje įkurto senovinio majų miesto Ušmalio komplekse.

Manoma, kad Ušmalio miestas įkurtas 1007 metų rugpjūčio 15 dieną. Ten išlikę daug įspūdingų pastatų. Vienas jų - 38 metrų aukščio ovali, kaip ir majų namai, piramidė su žynio šventykla viršuje, kur T. Kobežikova vėl pradėjo groti dambreliu. Ir lyg pajutęs energiją, virš galvų ratus ėmė sukti įspūdingas erelis.

Keliautojai jau nesistebėjo, kad kiekvienoje vietoje, kur vykdavo ritualai ar šamaniškos ceremonijos, virš galvų ratus sukdavo paukščiai. Beje, į piramidę itin stačiais laiptais viena moteris lipo užrištomis akimis ir tik šiek tiek prilaikoma už rankos.

„Jai tai buvo išbandymas pasitikėjimu“, - paaiškino visiems T. Kobežikova, kuri su bendraminčiais iš čia vėl išvyko tik paraginti saugos darbuotojų.

Kelionės akimirka
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Atverk savo širdį

Majapano miestas įkurtas 1221 metais, majams sukilus prieš toltekų kilmės Čičen Icos valdžią. Keista, bet tuo metu žmonių, kaip ir daugumoje lankytų ir turistinių vietų, beveik nebuvo.

„Atrodė, kad to norėjo šamanai, o draugai stebėjosi, kad nuotraukose visiškai nėra žmonių, - šyptelėjo T. Steling. – Tarp piramidžių jau kitas vietos šamanas, paprašęs dvasių leidimo vesti ceremoniją, visus pavaišino po keturis vietos augalo žirneliais. Išsitiesęs kilimėlį jis pasidėjo iš medžio išdrožtas jaguaro figūrėles, vandenį aukojimui, amuletus, talismanus.“

Tiesa, šįkart jam, net ir padedant septynerius metus su juo dirbančiam pagalbininkui, niekaip neužsidegė angliukas, kuriuo tradiciškai apvalydavo atvykėlius.

Ir tik pagalbą pasiūlius Tatjanai, abu šamanai bendromis jėgomis uždegė angliuką. Ceremonijos metu šamanas priliesdavo ranka keliautojų kaktą, pakaušį ir po to kiekvienam asmeniškai kažką pasakydavo.

„Atverk širdį, nes joje labai seniai laikai skausmą, - Tara atviravo, kad galbūt išties ji nenorėjo sau pripažinti, bet giliai širdyje slėpė skausmą. – Dar viena moteris prisipažino, kad šamanas tiksliai įspėjo, kad ją kamuoja stiprūs skausmai papilvėje. Ji neslėpė, kad tomis dienomis ją kankino ir itin skaudžios menstruacijos.“

Majų pirtis ir San Pedro gėrimas

Šamanišką kelionę vainikavo senovės majų ritualas – Temazcal pirtis, kurioje keliautojai kartu su Tatjana išbandė ir gamtos mediciną – San Pedro kaktuso gėrimą.

Harmoningai gyvenanti šamanų pora Laura ir Johan Temazcal pirtį rengia įvairiose Meksikos vietose. Iš akmenų įrengtos pirties anga nedidelė, pateksi tik susilenkęs - taip įeidamas pagerbi dvasias. Viduje židinys, kur kraunami po šešis-septynis lauke ant laužo įkaitintus lavos akmenis.

„Prieš ceremoniją visus tradiciškai apvalė, o visiems suėjus į vidų šamanai uždengė angą, skylę viršuje, ant lavos akmenų užmetė žolelių, davė tabako, - dalijosi įspūdžiais Tara. – Sėdėjome aklinoje tamsoje, karštyje. Po to prasidėjo giesmės, bumbsėjo šamaniškas būgnas. Prieš antrą kartą įnešant lavos akmenų, išgėrėme nemaloniai kartaus San Pedro gėrimo.“

Tara neslėpė, kad visi ratu turėjo dainuoti ar giedoti. Tai – jai buvo didelis išbandymas, nes tai daryti reikia iš širdies. Matyt, pajutusi T. Steling susivaržymą, šamanė iš Chakasijos pradėjo giedoti pirmoji, tarsi drąsindama lietuvę.

„Ir nustebau, kad manyje atsivėrė balsas, giedojau iš širdies, tarsi būdama ir ten, ir visur, užmiršusi laiką, vietą, - neslėpė verslininkė. – Po to mane nustebino Tatjana, kuri dėkojo savo gimtąja kalba vietos dvasioms, visiems linkėjo gausos, laimės, šviesių norų išsipildymo. Ją pažįstu keliolika metų, tačiau šįkart nepažinau, atrodė, kad tai - ne jos balsas, sunkiai apsakoma galia.“

Išgėrus antrą stiklinaitę San Pedro gėrimo Tarai pasirodė, kad kažkas įkando į lūpą – per likusį laiką, praleistą Meksikoje ji juto perštėjimą, kuris dingo vos grįžus į gimtąją šalį.

Kelionės akimirka
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

„Po San Pedro pykino, man patarė kvėpuoti. Tai - buvo darbas su savimi, savo vidiniu pasauliu, - tęsė pasakojimą T. Steling. – Laikas pralėkė akimirksniu. Atrodė, kad pirtyje tebuvome keliolika minučių, bet išties praėjo daugiau nei dvi valandos.“

Beje, vienu metu visi pajuto kvapą – tarsi katės šlapimą, jau vėliau T.Kobežikova pasakojo regėtą viziją – vienas prieš kitą stovinčius juodą jaguarą ir baltą snieginį leopardą (Irbį). Abu didingi žvėrys vizgino uodegomis ir šlapinosi, žymėdami savo teritorijas.“

Įveikė baimę

Meksikoje ji įveikė dar vieną, nardymo baimę. Kai ji ėjo maudytis su Tatjana, ši paragino panerti ir paimti saują smėlio.

„Būdama mažylė skendau ir turiu didelę vandens, ypač, nardymo baimę. Mano „nardymas“ – užsikemšu nosį ir akimirkai paneriu galvą po vandeniu, - atviravo T. Steling. – Tačiau, kai apie tai papasakojau šamanei, kažkas įvyko. Atsirado drąsa. Nėriau drąsiai gilyn, liečiau dugną, nardžiau su malonumu. Per akimirką dingo apie 40 metų slėpta baimė.“

Šamaniška kelionė, neabejojo Tara, tai dar gilesnės transformacijos ir savęs pažinimas. Verslininkė džiaugėsi besikeičiančiu sąmoningumu ir teigiamais pokyčiais.

„Pradėjau jausti žmones, jų savybes, - už išmintį T. Kobežikovai dėkojo lietuvė. – Žinoma, tai begalinis procesas ir ilga kelionė į save, į savo galią.“

Ir dar, šypsojosi prisiminusi Tara. Jai įstrigo Chakasijos šamanės patarimas, kuriuo ji stengiasi vadovautis: „Leisk sau leisti. Ypač tada, kai nori, bet negali. Nestabdyk avęs ir visada klausykis savo širdies.“