Vis dėlto, daugeliui nėra žinoma, kad ši žodžių kišenėje neieškanti 27-erių mergina jau spėjo kartą skandalingai mesti darbą Lietuvoje, ilgai nemąsčiusi iškeliauti į Angliją, ten padirbėti paslaptingos religinės bendruomenės valdomoje įmonėje, o tada išgyventi penktos kategorijos uraganą vienoje Karibų salų. Apie darbą su A. Jagelavičiūte paklausta Beatričė nusijuokia: „Nusprendžiau, kad gyvenime reikia dar vieno uragano.“

Vos baigusi mokyklą B. Paškevičiūtė išvyko į Vilnių studijuoti finansų ekonomikos, tačiau baigusi studijas dirbti pagal specialybę neketino. „Jau nuo pirmojo kurso dirbau studentiškus darbus, bet baigusi studijas norėjau rimtesnio darbo, brolis patarė išnaudoti savo stipriausią savybę – komunikabilumą ir eiti dirbti į komunikacijos agentūrą“, – prisimena mergina.

„Dirbant agentūroje teko organizuoti mėsainių valgymo čempionatą Druskininkuose. Į jį, kaip vieną teisėjų, turėjau pakviesti Agnę Jagelavičiūtę, tačiau tada mes tik pabendravome ir išsiskyrėme“, – prisimena Beatričė.

Tiesa, A. Jagelavičiūtė tuomet dar nežinojo, kad būtent šios merginos šmaikščiu prašymu atleisti iš darbo dalijosi feisbuke ir kasmet tai daro iki šiol. „Aš, Beatričė Paškevičiūtė, prašau mane atleisti iš darbo, nes jau šilta lauke, nusibodot, o ir šiaip, aš irgi noriu, kad mane išlaikytų vyras“, – taip skambėjo it virusas internete paplitęs prašymas atleisti iš darbo.

Prašymas atleisti iš darbo
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

„Šį prašymą parašiau, kai išėjau iš darbo parduotuvėje, kurioje dirbau studijuodama. Vasarai išvažiavau į Ameriką, o ten grįžusi po darbo pastebėjau, kad feisbukas pilnas žinučių, kvietimų draugauti. Paaiškėjo, kad mano prašymas išeiti iš darbo pasklido po internetą. Galvojau, kad smarkiai prisidirbau, tad gerai, kad esu toli nuo namų“, – kvatoja mergina.

Po dvejų metų darbo komunikacijos agentūroje B. Paškevičiūtė nusprendė ieškoti naujų iššūkių ir įsidarbino vienoje šokių studijoje, kurios vadovė po mėnesio pripažino, kad įmonė bankrutuoja: „Man buvo didžiulis šokas, atrodė, kad iš komforto išėjau į niekur, galvoje vyravo chaosas, bet tuomet su buvusiu vaikinu per savaitę susikrovėme daiktus ir išvažiavome į Angliją ieškoti laimės.“

Beatričė Paškevičiūtė
Foto: Gintautas Rapalis

Anglijoje pasilikti nepanoro

Išvykus Beatričei vėl pavyko įsidarbinti komunikacijos agentūroje, tačiau po poros mėnesių darbą teko keisti dėl nepakankamų anglų kalbos žinių. „Tokiame darbe turi puikiai valdyti kalbą, mano anglų kalbos žinių neužteko, tačiau kol dirbau ten, man darbą pasiūlė kita įmonė, tad išėjau ten. Su laiku paaiškėjo, kad tą įmonę valdo labai keista religinė bendruomenė, tad ir darbas ten nebuvo įprastas“, – pasakoja B. Paškevičiūtė.

Mergina netruko pastebėti, kad dalis įmonėje dirbusių žmonių kone visai nebendrauja su kitais, yra uždari, o ir darbai, kuriuos bando atlikti – „nejuda“. „Ėjau pas direktorių, pasakojau apie socialinius tinklus, bet jis nieko nesuprato, jų nenaudojo. Po kurio laiko paklausiau vieno darbuotojo, kas čia vyksta, o jis nustebęs paklausė, ar aš nieko nežinau? Savininkas ir kiti akcininkai priklauso Australijoje kilusiai ir visame pasaulyje paplitusiai bendruomenei. Bendruomenės nariai gali tuoktis tik tarpusavyje, jie iš esmės nebendrauja su kitais žmonėmis arba bendrauja absoliučiai lakoniškai, niekada nepietauja su pašaliniais, neturi jokių socialinių tinklų, nežiūri televizoriaus, negali klausyti radijo, mokosi tik tam tikruose universitetuose. Jie nelabai socialūs žmonės ir man tiesiog nepavyko su jais susikalbėti. Savininkui teko aiškinti, kaip soc. tinkle nuotrauką įdėti. Pagalvojau, kad man tai per didelis iššūkis, aš įpratusi labai atvirai su visais bendrauti ir dalintis mintimis, o jie nesidalijo absoliučiai jokiomis mintimis, tad jaučiausi tarsi bendraudama su siena. Nusprendžiau išeiti“, – prisimena Beatričė.

Beatričė Paškevičiūtė, Agnė Jagelavičiūtė
Foto: Lukas Gricius

Karibų iššūkis

Po dar vienos nesėkmės mergina ėmė galvoti, kad šis darbas ne jai ir ėmė dirbti vienam garsiam papuošalų ženklui, kur su komanda buvo atsakinga už papuošalų kokybę. „Buvo labai smagu dirbti ir kai manęs klausia, ar paragavau tipinės emigrantės duonos, tai sakau ne, nes visi mano dirbti darbai buvo puikūs. Visgi, pragyvenau ten pusantrų metų, išsiskyriau su draugu, atrodė, kad darbas geras, aplinka gera, pinigų turiu, keliauju, galiu sau daugiau leisti, bet traukė grįžti į Lietuvą, tiesiog norėjau namo.

Karibuose gyvenantis mano brolio panelės tėtis vieną dieną paklausė ar nenorėčiau visko mesti ir atvažiuoti padirbėti aukle. Visada labai pavydėjau žmonėms, kurie tiesiog meta viską ir išvažiuoja. Po mėnesio apmąstymų nusprendžiau, kad velniop viską – važiuoju. Reikia kuo daugiau pasiimti iš gyvenimo. Ne visi suprato šį žingsnį, kai kuriems buvo keista, kad atsisakau puikios karjeros“, – prisimena mergina.

Į Šv. Bartalomėjaus salą išsikrausčiusi Beatričė apsigyveno jachtoje be... durų. „Jachtos šeimininkas išėmė duris, nes buvo labai karšta, tad jei jachtoje bus durys – nebus skersvėjo, kankins karštis. Tai kol aš jį prikalbinau, kad bent ant tualeto reikia rankšluostį pakabinti...“, – juokiasi B. Paškevičiūtė.

Pasak merginos, sala buvo netipiška – prabangi, joje atostogauti mėgsta žymiausi pasaulio žmonės, tad jei eini į barą – gali sutikti bet ką, nes sala maža ir barų nėra labai daug.

„Atsimenu, kai vietiniai rodydavo garsų Niujorko fotografą ar populiaraus žurnalo redaktorių, kurių aš tiesiog neatpažindavau. Žmonės ten laisvi, niekas nekreipia dėmesio, kaip atrodai, nėra paparacių, tad dėl to, turbūt, įžymybės ir yra pamėgusios šią salą. Visoje saloje yra viena didesnė parduotuvė, o visos kitos – prabangių ženklų butikai. Tokiems, kaip aš ten net nėra, kur nueiti nusipirkti drabužių“, – šypteli Beatričė.

Beatričė Paškevičiūtė
Foto: Gintautas Rapalis

Mergina prisimena, kaip kasdien pabudusi šeštą ryto šokdavo į vandenį, o vėliau ant denio gerdavo arbatą: „Pirmą kartą gyvenime jutau tą jausmą, kai tiesiog sėdi ir apie nieką negalvoji, jauti ramybę. Mano tėtis visada juokėsi, kad ramybės man trūksta – negalėdavau vietoje nusėdėti.“

Tiesa, įsivyravusią ramybę netruko pakeisti uraganas, kurio stiprumo nesitikėjo nė patys ten seniai įsikūrę gyventojai. „Iš pradžių buvo prognozuota, kad bus trečios kategorijos uraganas, tačiau artėdamas jis stiprėjo ir pasiekė penktą – stipriausią kategoriją. Mūsų jachtą išgabeno į kitą salą, o mane su vaiku išvežė į draugų vilą, kad būtume saugioje vietoje. Tėvai man tuomet sakė susikrauti mažą lagaminėlį ir susidėti svarbiausius daiktus, bet net nebuvo aišku, ką susidėti, nes niekas nežinojo, kuriam laikui jo reikės.

Kai atėjo uraganas, buvo labai baisu, tačiau sunkiausia dalis buvo po uragano, kai išėjus į lauką pamatėme, kaip viskas suniokota, nebeturėjome vandens, dujų, elektros, net tualeto negalėjome nuleisti ar nusiprausti. Lauke buvo baseinas, tad mes su tuo purvinu, uragano užterštu vandeniu bandėme praustis, man kilo baisi alergija, smarkiai išbėrė veidą. Maisto atsargos buvo labai ribotos, teko taupyti, nes nebuvo aišku, kada jo bus atplukdyta“, – pasakoja Beatričė.

Lemtingas susitikimas su A. Jagelavičiūte

Išgyvenusi uraganą B. Paškevičiūtė grįžo į Lietuvą, ėmė dirbti, o tuomet feisbuke pastebėjo A. Jagelavičiūtės darbo skelbimą. „Kažkada svajojau, kad dirbsiu su A. Jagelavičiūte, bet ta mintis šmėstelėdavo ir dingdavo“, - šypsosi mergina.

„Susitikome, pasikalbėjome ir ji paklausė, ar norėčiau jai dirbti. Labai ilgai svarsčiau, nes žinojau, kad atsiras viešumo, žmonės seks, žiūrės, lygins su buvusia asistente: kokia nosis, plaukai ar batai. Tuo pačiu žinojau, kad Agnė yra labai protingas ir įdomus žmogus, tad po mėnesio apmąstymų nusprendžiau, kad gyvenime reikia dar vieno uragano, – juokiasi Beatričė. – Agnė vis klausdavo, kodėl taip ilgai galvoju, o aš dvejodavau, ar sugebėsiu, kas bus, jei atsitiks vieni ar kiti dalykai, o ji tuomet man pasakė – nepradėk spręsti problemų, kurių dar nėra.“

Dažnai pagalvoju, kad jei man nutiktų bėda ar nelaimė, tai Agnė atvažiuotų greičiau nei kai kurie man artimi žmonės.

B. Paškevičiūtė neslepia, kad būna visko: „Kiekviename darbe būna, kad bosas užknisa (juokiasi). Nesame susipykusios, jei užknisu, tai ji taip man ir pasako, tada porą valandų jai nerašau (juokiasi). Bet ji yra tikras žmogus, viską sako tiesiai šviesiai, man nereikia galvoti, ar ji supyko, ar jai patinka, ką padariau, ar nepatinka – ji viską sako tiesiai. Aš irgi mėgstu viską pasakyti ir kai kuriems tai nepatinka, žmonės įsižeidžia. Bet, manau, kad su Agne mes susikalbame. Tas tiesumas yra vienas labiausiai man patinkančių dalykų.

Beatričė Paškevičiūtė
Foto: Shot by Lukas

Dažnai pagalvoju, kad jei man nutiktų bėda ar nelaimė, tai Agnė atvažiuotų greičiau nei kai kurie man artimi žmonės. Ji labai ištikima ir mylinti, ir tikrai nėra tokia pikta, kaip visi galvoja. Kai atėjau dirbti šio darbo, pamačiau ir neigiamą jos gyvenimo pusę. Agnė man rodė, kokių žinučių ir komentarų ji gauna – tai daugybė negatyvių emocijų iš aplinkinių, tad kartais jai tikrai labai lengva susierzinti ir kažką parašyti soc. tinkle, bet žmonės tai labai provokuoja patys. Ji tikrai nėra ragana.“

Įtampos Beatričė nejautė ir pirmąją darbo dieną. „Niekada nežiūrėjau į Agnę kaip į įžymybę, kuriai man reikėtų lenktis ir ant kelių prie jos šliaužti. Jauti, kad esi prie svarbaus žmogaus ir tiek. Esu jos klaususi, kodėl pasirinko mane, kai CV siuntė turbūt koks tūkstantis kandidačių, kurios tikrai nori dirbti ir yra gražesnės, stilingesnės, protingesnės už mane? Ji man atsakė: „Beatriče, man prie tavęs nedreba rankos.“ Agnei prie svetimų žmonių yra sunku, nes dažnai jie tikisi daugiau nei įmanoma, todėl reikalingas žmogus, kuris tuos lūkesčius paverstų adekvačiais. Jai labai svarbu prie kito žmogaus jaustis patogiai ir jaukiai. Turbūt kartais apsisprendimą veikia tiesiog instinktai.“ 


Paklausta apie ateities planus Beatričė nusijuokia: „Dabar mano didžiausias iššūkis – Agnė.“