Ch. Von Schedvin lankėsi Indijoje kaip turistė ir Delio Connaught Place rajone pastebėjo PK Mahanandią. Jis jau buvo spėjęs pagarsėti kaip eskizų meistras ir mėgavosi puikia reputacija vietos žiniasklaidoje.
Suintriguota menininko tvirtinimo, kad „nutapys portretą per dešimt minučių“, turistė nusprendė pabandyti. Tačiau rezultatas jos netenkino, tad mergina nusprendė sugrįžti kitą dieną. Deja, ir kitą dieną pasisekė ne ką geriau. Gindamasis, menininkas tvirtino, kad jo galvą užvaldžiusi motinos prieš kelerius metus išsakyta pranašystė.
Vaikystę jis praleido Indijos rytinėje dalyje esančioje Orisos valstijoje, kur dažnai susidurdavo su diskriminacija iš aukštesnių kastų moksleivių vien dėl to, kad priklausė dalitams – žemiausiai kastai Indijos hierarchinėje sistemoje.
Kai tik pradėdavo liūdėti, jo motina imdavo raminti, kad vieną dieną jis ves moterį, „kuri pagal Zodiako ženklą bus gimusi po Jaučio ženklu, atvykusi iš tolimos šalies, gros muzikos instrumentu ir jai priklausys džiunglės“.
Taigi, vos sutikęs Ch. Von Schedvin, vyras prisiminė motinos pranašystę ir paklausė, ar jai nepriklauso džiunglės. Mergina, kilusi iš Švedijos aristokratų giminės, papasakojo, kad jai ne tik priklauso miškas, bet ji esanti muzikali (jai patikdavo groti pianinu), o jos Zodiako ženklas – Jautis.
„Mano vidinis balsas sakė, kad tai ji. Jau per pirmąjį susitikimą mus ėmė traukti vienas prie kito tarsi magnetus. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, – sakė PK Mahanandia BBC. – Vis dar nežinau, kodėl uždaviau jai tuos klausimus ir vėliau pakviečiau išgerti arbatos. Maniau, kad ji pasiskųs policijai.“
Tačiau merginos reakcija buvo priešinga. „Man atrodė, kad jis nuoširdus, ir aš norėjau išsiaiškinti, kodėl jis man uždavė tuos klausimus“, – Ch. Von Schedvin pasakojo BBC.
Po kelių pokalbių mergina sutiko kartu su menininku apsilankyti jo gimtojoje Orisoje. Pirmiausia ji ten pamatė garsiąją Konarko šventyklą.
„Kai PK parodė man Konarką, tai mane paveikė emociškai. Turėjau jos nuotrauką įrėmintą savo studentiškame kambaryje Londone, tačiau nesuvokiau, kokia ši vieta iš tikrųjų. Ir dabar stovėjau priešais ją.“
Jaunuoliai įsimylėjo vienas kitą ir po kelių jo kaime praleistų dienų vėl grįžo į Delį.
„Kai ji pirmą kartą susitiko su mano tėvu, vilkėjo sarį. Vis dar nežinau, kaip jai tai pavyko. Gavę mano tėvo ir šeimos palaiminimą, mudu susituokėme pagal genties papročius“, – prisimena tapytojas.
Ch. Von Schedvin kartu su savo draugais iš Švedijos atvyko į Delį garsiuoju hipių keliu – per Europą, Turkiją, Iraną, Afganistaną ir Pakistaną po 22 dienų pasiekė Indiją. Dabar buvo metas atsisveikinti su PK Mahanandia ir leistis į kelionę namo. Jis pažadėjo, kad seks paskui, ir netrukus atvyks į jos gimtąjį tekstilės pramonės miestą Borą Švedijoje.
Praėjo daugiau nei metai, per kuriuos pora palaikė ryšį laiškais. PK Mahanandia neturėjo pinigų lėktuvo bilietui, todėl pardavė viską, ką turėjo, nusipirko dviratį ir pasileido tuo pačiu hipių kelių Švedijos link.
Jo kelionė prasidėjo 1977 metų sausio 22 dieną, kasdien jis dviračiu numindavo apie 70 kilometrų. „Mane išgelbėjo menas. Piešiau žmonių portretus, kai kurie man duodavo pinigų, o kiti – maisto ir pastogę“, – prisimena vyras.
PK Mahanandia tvirtina, kad aštuntame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pasaulis buvo kitoks. Pavyzdžiui, norint patekti į daugelį šalių, nereikėjo jokios vizos. „Afganistanas buvo visiškai kitoks. Jis buvo ramus ir gražus. Žmonėms patiko menas. Didžioji dalis šalies buvo neapgyvendinta“, – pasakoja jis.
Menininkas pasakoja, kad Afganistane žmonės suprato hindi kalbą, tačiau patekus į Iraną susikalbėti tapo labai sunku. „Ir vėl mane išgelbėjo menas. Manau, meilė yra universali kalba, ir žmonės tai supranta, – samprotauja PK Mahanandia. – Tai buvo kiti laikai. Manau, žmonės turėjo daugiau laisvo laiko tada užsiimti su tokiu keliautoju, kaip aš.“
Paklaustas, ar jis pavargdavo, vyras atsakė: „Taip, labai dažnai. Man skaudėdavo kojas. Tačiau jaudulys, kad susitiksiu su Charlotte, ir pamatysiu naujas vietas, varė mane į priekį“.
Galiausiai gegužės 28 dieną jis pasiekė Europą – per Stambulą ir Vieną, vėliau traukiniu atvyko į Geteborgą.
Po kelių kultūrinių sukrėtimų ir sunkumų, siekiant sužavėti Ch. Von Schedvin tėvus, pagaliau pora susituokė Švedijoje.
„Neturėjau jokio supratimo apie Europos kultūrą. Man visa tai buvo nauja, tačiau ji kiekviename žingsnyje mane palaikė. Ji yra ypatingas žmogus. Myliu ją taip pat, kaip 1975 metais“, – tvirtina vyras.
Dabar 64 metų PK Mahanandia kartu su Charlotte ir dviem jų vaikais gyvena Švedijoje ir toliau dirba menininku. Tačiau jis vis dar nesupranta, kodėl žmonėms atrodo, kad dviračiu atminti iki Europos – kažkas tokio.
„Padariau tai, ką turėjau. Neturėjau pinigų, bet man reikėjo su ja susitikti. Myniau dviratį iš meilės, nors važiuoti dviračiu man niekada nepatiko. Tai paprasta“, – teigia vyras.
