Būtent – gražiausias. Nes Kijeve Eva ištyrinėjo ir atrado turtingą meno pasaulį. Vietiniai kolekcininkai, galerininkai, dailėtyrininkai įteigė tiek pasitikėjimo Evai, kad ji ryžosi atvežti kontraversiško Ukrainos dailininko meno kūrinių parodą į Lietuvą.

– Atrodo, kad interviu pradžioje jaudinatės...

– Meno rinka man yra kardinaliai kitokia sritis negu dirbau prieš tai – 10 metų finansų sektoriuje. Tačiau visada domėjausi menu, kūryba, „gražiais“ daiktais. Iki to taško, kuriame esu dabar, pažindama meno pasaulio platybes, ėjau iš vidinės inercijos, jausmo, emocijos, o ne racionalių paskatų – tą labai vertinu. Visas parodos organizavimo projektas man yra galimybė mokytis. Kompetencija nėra statiška. Visada galioja požiūris: ko nemoku – išmoksiu.

– Kaip jūs atsidūrėte Ukrainoje?

– Kai gimė dukra Elzė ir buvau motinystės atostogose, prieš daugiau nei dvejus metus vyras gavo darbo pasiūlymą Kijeve. Tuo metu galvojome: mažas vaikas, gera galimybė pagyventi kitoje šalyje, o kada, jei ne dabar? Nes kai vaikas pasieks mokyklinį amžių, norėsis stabilumo.
Savo persikraustymą ir gyvenimą Ukrainoje piešėme gerokai paprasčiau, negu vėliau pasirodė.

– Kaip įsikūrėte Kijeve?

– Ieškant būsto, atspirties taškas buvo, kad vyras galėtų pėstute nueiti į darbą. Nes Kijevas – didžiulis miestas, ten valandą važiuoti į darbą yra normalu, dažnai žmonės ir dvi valandas keliauja į darbą, tad mums atrodė tikra vertybė galėti nueiti į darbą pėsčiomis. Pagal tai rinkomės butą, o jo paiešką lydėjo neįprasti vietinės nekilnojamo turto rinkos niuansai.

Pavyzdžiui, aprašyme buvo parašyta, kad butas įrengtas Provanso stiliumi. Žiūrėdama nuotraukas, stebėjausi – užuominos į Provanso stilių buvo, o pamačius gyvai Luvro ir Provanso eklektiką – ėmė juokas.

Eva Bakienė

– Koks buvo pirmas įspūdis apie Kijevo gyventojus?

– Tas mūsų butas atspindi ir padėtį šalyje – daug kraštutinumų viename, ir kičo daug. Tačiau ten gyvendamas prie to absurdo pradedi priprasti, nes jo yra visur.

Visuomenė orientuota į išorinius dalykus – svarbu auksinis laikrodis, brangi mašina, abi lytys daug dėmesio skiria aprangai. Ir tai galėtų būti gerai, bet trūksta vientisumo. Ten gyvendama ilgainiui suprantu, kad tai – apie pačius žmones: t.y. organiškumo tarp to, kaip žmogus atrodo ir kaip jaučiasi, trūksta todėl, kad nėra vidinės laisvės ir noro būti tokiu, koks esi, o ne kokiu turi būti.

Pradžioje mane ypač stebino tai, kad Ukrainoje vyrai išskirtinai daug puošiasi – nesu mačiusi tiek daug auksinių grandinėlių, apyrankių ant vyrų rankų.

– Kaip Ukrainoje pradėjote atrasti savo naują aistrą?

– Nebuvo racionalaus plano, strategijos ar ambicijos atvežti paveikslų parodą į Lietuvą. Viskas ėmė vykti organiškai.

Kijevo paveikslų galerijas ėmiau tyrinėti prisiminusi mūsų su vyru seniai aptartą temą, kad norime paveikslų į namus. Bet paveikslai toks dalykas – jie turi ateiti. Jie turi su mumis pašnekėti.

Ir Kijeve aš pradedu šmirinėti po galerijas. Buvo įdomu, nes tas meno kūrinių raštas yra kitoks, man atrodo, kiekviena šalis turi tam tikrą bendrą genetinį bruožą ir mene. Staiga išeidama iš vienos galerijos pakeliu galvą ir sustoju ties paveikslu – „tai yra tai“! Taip ir turime rinktis paveikslus. Paveikslas iškart man pasirodė artimas ir svarbus. Kas čia? Galerininkai sako: jūs čia neblogai išsirinkote – žymus, jau miręs, Ukrainos menininkas, ir darbas ne pigus. Jie man siūlo kitus variantus, ragina „dar apsižiūrėti“. Sakau „ne ne ne, aš žinau, ko man reikia“. Atsivedžiau vyrą – jam irgi iškart tapo aišku, apie ką šis darbas. Ir aš pradedu vis ateiti į tą galeriją pasižiūrėti. Normalu yra „pasimatuoti, prisijaukinti“ paveikslą.

Galerijos savininkai – vyras su žmona – jau pradeda manimi domėtis, girdi akcentą. Tada pas juos randu į sieną atremtų darbų krūvelę. Sakau „gal aš čia pasikrapštyčiau“, nes ne paslaptis, kad ne visiems buvo lemta tapti garsiais, bet ir neišgarsėję menininkai turi labai stiprių darbų.

Dabar jau mes su tos galerijos savininkais – Viktor ir Inessa Fedchyshyn – esame bičiuliai, jie mane labai palaiko, spalio 4-21 d. planuoja atvažiuoti ir į Igorio Gubskio parodą Vilniuje.

– Kokie buvo jūsų kaip meno kuratorės, pardavėjos pirmieji žingsniai?

– Pirmas projektas buvo, kai man paskambino iš vienos galerijos ir sako: garsus Ukrainos kolekcininkas nori parduoti lietuvės darbą – XXa. pradžios Slendzinskio mokinės Izabelės Borovskos Vilniuje sukurtą, art deco stiliaus. Tai – gražus, didelis paveikslas, vyriškas aktas. Paveikslas patenka į aukštą kainų kategoriją, nes tai yra paveldas, dėl šio paveikslo bendravau su Lietuvos muziejais, fondais. Tai buvo vienas pirmųjų mano stambaus masto projektų. Mėgavausi šiuo darbu. Ir taip po truputį prasidėjo...

Paroda, kurią atvežu į Vilnių, negimė iš to, kad susipažinau su menininku Igoriu Gubskiu, o iš to, kad pamėgau jo darbus. Pirmąkart pamačiusi jo paveiklą „Arlekinas“, nusipirkau jį, dabar jis kabo mūsų namuose Vilniuje ir žiūri tiesiai į akis, nesvarbu, iš kurio kampo į jį žiūrėtum. Radau dar vieną itin stiprų I. Gubskio darbą ir pardaviau jį į Edinburgą. Ir taip prasidėjo mano veikla kaip meno tarpininkės, jungiančios Ukrainos meną su Lietuva ir kitomis Europos šalimis. Pamačiau, koks mažas yra pasaulis, kaip veikia traukos dėsniai tarp tų, kurie ieško meno kūrinių ir juos turi.

– Kuo jus sužavėjo į Lietuvą atvežamos parodos „Arlekinų visuomenė“ paveikslai?

– Igorio Gubskio darbai turi subtilų neužbaigtumą. Žiūrint į jo darbus lieka erdvės kažką pridėti nuo savęs. Tai itin subtili riba, nes techniškai šie darbai yra išbaigti, tad kalbu daugiau apie psichologinius tipažus.

– Kas yra svarbu meno investuotojams, kolekcionieriams?

– Ukrainoje labai jaučiasi šalies dydis: plati menininkų paletė, kolekcininkai pirmenybę teikia savo šalies menininkams. Bet mačiau kolekcijose ir užsieniečių darbų. Ukrainos meno rinkos kontekstas skiriasi nuo Lietuvos. Ukrainos rinkoje požiūris į meną kaip investiciją yra paplitęs jau kurį laiką. Ukrainos meno rinkos kultūrą nuo seno formavo bankai ir trečios-ketvirtos kartos meno kolekcionieriai. Susidomėjimas meno rinka Ukrainoje šoktelėjo 2008 metais. Kai dėl pasaulinės finansų krizės krito pasitikėjimas tradiciniais finansiniais instrumentais, ukrainiečiai ėmė ieškoti alternatyvių. Tais metais bankai Ukrainos rinkai pasiūlė „art banking’ą“ kaip vieną iš investavimo krypčių. Taip rinkoje po truputį formuojasi požiūris į meną kaip į investiciją. Aišku, ir patys ukrainiečiai mano, kad tai – vis dar užuomazgos, palyginus su kai kuriomis šalimis. Įdomu tai, kad Ukrainoje investavimas į meną sparčiai populiarėja jaunimo tarpe – 30-mečių ir vyresnių.

– Koks jums pasirodė meno pasaulis, atėjus iš finansų sektoriaus?

– Meno pasaulyje besisukantys žmonės neina į darbą. Jie tuo gyvena.
Pavyzdžiui, aš daug metų šokau baletą ir galiu pasakyti: tai nėra sportas, o gyvenimo būdas. Todėl bendraujant su meno rinkos veikėjais jaučiasi, kad jie yra labai įsitraukę, „gyvenantys“ darbu.

Ir nors mene galioja panašūs verslo dėsniai, kaip ir kitur, čia irgi yra visokios kokybės „meno“ arba manipuliavimo kainomis, tačiau yra esminių skirtumų – nes viskas susiveda į žmones, kurie tą verslą kuria ir jų verslo objektus – juos jungia noras grožėtis ir parodyti grožį kitiems.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (18)