– Žvelgiant iš šalies, jūsų profesinis ieškojimo kelias į tai, kuo esate dabar, atrodo labai spalvingas ir įvairus. O kaip jį apibūdintumėte jūs pati?
– Jau nuo vaikystės savo gyvenimą ketinau susieti su menu, todėl baigiau muzikos, dailės mokyklas, lankiau cirką, šiek tiek baletą... Pabaigusi vidurinę mokyklą, apsisprendžiau stoti į Vilniaus dailės akademiją studijuoti freskos mozaiką, tačiau jau stojamųjų egzaminų metu supratau, kad nebenoriu savo ateities sieti su šia specialybe. Vėliau planavau tapti režisiere arba aktore.
2000 m. įstojau į Klaipėdos universitetą, menų fakultetą studijuoti dramos režisūros specialybę. Po metų studijų supratau, kad režisūra – ne mano sritis. Viską metusi atvažiavau į Vilnių.
Sostinėje savo jėgas bandžiau aktoriniame mene – vaidinau Elfų teatre, tačiau po pusmečio suvokiau, kad aktorės profesija taip pat ne man. Taigi, po tiek ieškojimų, atsidūriau visiškoje aklavietėje.
Esu labai dėkinga savo vyrui Linui (rež. L. Mikuta), kuris turėjo lemiamos įtakos mano profesijos pasirinkimui. Būtent jis mane nukreipė eiti fotografijos keliu, kuriame aš atradau kiną. Jo šviesaus atminimo tėvelis buvo fotografas ir jis turėjo užsilikusį jo fotoaparatą. Vieną dieną vyras manęs paklausė: „Klausyk, o tu nenori savęs pabandyt fotografijoje? Fotoaparatas jau yra, belieka tik įstoti“. Taigi, savo vyro paraginta įstojau į Vilniaus Technologijų ir Dizaino kolegiją, studijuoti fotografiją.
Po studijų stažavausi Nacionalinėje fotografijos mokykloje Arlyje, Prancūzijoje. Vėliau sulaukiau pasiūlymo fotografuoti tuo metu filmuojamą režisieriaus Algimanto Puipos filmą „Nuodėmės užkalbėjimas“, kuriame turėjau fiksuoti filmo stop-kadrus ir akimirkas iš filmavimo aikštelės.
Pamenu, po vienos filmavimo pamainos mane pasikviečia režisieriaus žmona – dokumentinio kino kūrėja Janina Lapinskaitė – ir sako: „Šiemet renkamas kino operatorių kursas. Galbūt nori pabandyti?“. „Kodėl gi ne? Noriu!“ – iškart pagalvojau.
– Kaip ir kada atradote kūrybos džiaugsmą?
– Didžiausias kūrybos džiaugsmas atsirado tuomet, kai pradėjau fotografuoti ir filmuoti. Pats kūrimo ar fotografavimo procesas sukelia begalę gražių jausmų, naujo pažinimo ir atradimo momentų. Man patinka stebėti ir analizuoti aplinką, pažinti žmones, ir galiausiai per tuos žmones – labiau pažinti save.
O didžiausias džiaugsmas mane aplanko tuomet, jei mano nufilmuoti ar nufotografuoti vaizdai sukelia žiūrovui tam tikras refleksijas apie mus supantį pasaulį. Apskritai, kūryba mano gyvenimui suteikė daugiau prasmės ir gyvybės. Dėl to esu laiminga.
– Kokie buvo kertiniai įvykiai jus suformavę kaip fotomenininkę ir operatorę?
– Manau, didžiausią įtaką man padarė Arlio Nacionalinė fotografijos mokykla, nes būtent ten formavosi mano vaizdo estetika ir asmeninis požiūris į fotografiją. Tačiau tiek fotografijoje, tiek kine, mane formuoja pats kūrybos procesas, jame sutikti žmonės. Kiekviena fotografija, kiekvienas filmas, prie kurio dirbau yra tam tikras ieškojimas, tam tikras išbandymas su begale atradimų, kurie brandina mane ne tik kaip menininkę, bet ir kaip žmogų.
Aš dažnai savęs klausiu: „Kas aš labiau – fotografė ar kino operatorė?“ Atsakymo iki šiol neradau. Tiek fotografija, tiek kinas yra bendravimo kalbos, kurioje vaizdas svarbiau už žodį. Mane žavi tiek sustabdytas laikas fotografijoje, tiek laiko tėkmė kine. Tiesiog šios abi sritys man suteikia galimybę kalbėti, būti jautresnei aplinkai ir supantiems žmonėms.
– Ar ši veikla visapusiškai atskleidžia jūsų asmenybę? Galbūt turite dar nerealizuotų svajonių?
– Iš tiesų, aš labai ilgai savęs ieškojau ir manau, kad šiose veiklose mano sugebėjimai atsiskleidžia geriausiai. O visa tai, ko aš mokiausi ir domėjausi anksčiau, niekur nedingo. Šie įgūdžiai labai praverčia tiek fotografijoje, tiek kine. Kalbant apie svajones, aš visuomet jų turiu, tačiau jos yra labiau susijusios ne su profesija, o su šeima.
– Ar turite savo kūrybinio įkvėpimo šaltinį, koks jis?
– Kūrybiniai impulsai natūraliai man kyla iš asmeninių išgyvenimų, supančios aplinkos, vykstančių reiškinių. Tačiau didžiausias mano įkvėpimo šaltinis – žmogus. Žmogus, apskritai, yra didžiausia visatos mįslė ir paslaptis, todėl kūryboje aš stengiuosi kalbėti apie jo būties trapumą, jo prigimties dvilypumą, dramatiškumą santykyje su gamta, ieškau priežastingumo ryšių bei akistatos su pačia savimi.
– Kaip vyksta jūsų kūrybinis procesas?
– Kurdama fotografinį ciklą, pirmiausia siekiu išgryninti idėją, o visi vizualiniai ir techniniai sprendimai išsirutulioja patys savaime darbo eigoje.
Kine viskas vyksta šiek tiek kitaip. Prieš imdamasi naujo kino projekto, aš turiu aiškiai suvokti režisieriaus idėją, perprasti jo vizualinį matymą ir tuomet visa tai bandyti transformuoti į vaizdų kalbą, tad bendradarbiavimas tarp režisieriaus ir operatoriaus yra vienas svarbiausių elementų, kuriant kino filmą.
– Kokią įtaką globalizacija turi jūsų veiklai?
– Menas, apskritai, yra socialinė kritika, skatinanti atkreipti dėmesį į tam tikrus dalykus, tačiau būtų pernelyg drąsu teigti, jog jis yra pajėgus išspręsti tam tikras nūdienos problemas.
Esu jautri procesams, kurie vyksta šiandien, todėl savo kūryboje taip pat noriu gvildenti su jais susijusius klausimus. Nepaisant galimybės laisvai keliauti po pasaulį, visų naujausių mokslo, informacijos technologijų, globalizacijos procesas, manau, yra ne tik galimybių, bet ir griaunanti jėga. Kaip tik planuoju sukurti fotografijų ciklą apie žmogaus trapumą naujų technologijų amžiuje.
– Ar daug keliaujate ir kuriate ne Lietuvoje?
– 2007 metais turėjau galimybę ilgesnį laiką kurti Prancūzijoje, kai studijavau Nacionalinėje fotografijos mokykloje, Arlio mieste. Ten gimė pirmas rimtesnis fotografinis projektas „Žozetė“ („Josette“). 2008 metais tobulinau savo operatoriaus meistriškumo ir montažo žinias Barselonos mieste.
Pastaruoju metu keliauti tenka vis dažniau. Kartais su su filmavimais, kartais jau su nufilmuotais filmais, kai pakviečia į festivalius, o kartais su savo parodomis.
Su režisiere Ramune Rakauskaite praeitą vasarą ir rudenį keliavome į Čikagą filmuoti Amerikos lietuvių pasakojimus apie jų keliones į Lietuvą sovietmečio laikotarpiu.
Su vyru režisieriumi Linu Mikuta filmavome Paryžiuje, kai kūrėme dokumentinį filmą apie garsų lietuvių skulptorių „Mončys. Žemaitis iš Paryžiaus“.
Su filmais daugiau po festivalius keliauja režisieriai, tačiau turėjau galimybę apsilankyti viename geriausių dokumentinio kino festivalių pasaulyje „DOK Leipzig“ Vokietijoje, Krokuvos tarptautiniame kino festivalyje Lenkijoje, kai su vyru pristatinėjome filmą „Pietūs Lipovkjėje“.
Personalinių ir grupinių parodų užsienyje buvo tikrai nemažai, bet ne visuomet turiu galimybę ten nuvykti ir pristatyti savo fotografijų darbus „gyvai“. Labai džiaugiuosi, jog galėjau dalyvauti savo ar grupinių parodų atidarymuose Paryžiuje, Strasbūre, Arlyje, Londone, Bukarešte, Daugpilyje.
O mano darbai, be manęs apkeliavo nemažai – Lenkiją, Suomiją, Daniją, Kanadą, JAV, Meksiką... Netrukus išvyksiu į tarptautinį dokumentinių filmų festivalį „Rossia“ Jekaterinburge, kur esu pakviesta būti žiuri nare.
Ateityje turiu planų kurti fotografijų projektą Čekijoje, įspūdingose industrinėse erdvėse. Labai džiaugiuosi, kad galiu keliauti, susipažinti su kitomis kultūromis. Geografinis judėjimas menininkui yra išties labai svarbus, nes matant savo darbus platesniame kontekste menininkas gali plėsti pasaulėžiūrą ir augti.
– Kokia jūsų nuomonė apie kitų šalių kūrėjus šiose srityse? Ar egzistuoja aiškios takoskyros tarp Lietuvos ir kitų šalių kūrėjų?
– Yra be galo daug užsienio kūrėjų, kurių darbai mane įkvepia. Fotografijos pasaulyje man imponuoja Gregory Crewdson, Spencer Tunick, Jeff Wall, Elina Brotherus, Sally Mann, Laurence Demaison, Antoine D' Agata, Anders Petersen, Laurence Demaison, Diane Arbus, Irving Pen, Sally Mann, Joel Peter Witkin, Sarah Moon ir daugelis kitų.
Kalbant apie kino kūrėjus, mano pasaulėjautą atliepia tokie režisieriai kaip Vitalijus Manski, Arturas Aristakisjan, Viktoras Kosakovskij, Kirsten Jojnson, László Nemes, Michaelis Haneke, Jimas Jarmusch, Lars Von Tier, Wong Kar-waï, Davidas Lynchas ir kiti.
Visuomet egzistuos takoskyros tarp Lietuvos ir ir užsienio kūrėjų, nes mum įtaką padarė skirtingos patirtys, kultūrinis, istorinis, politinis ir geografinis kontekstas. Tačiau nepaisant to, tiek lietuvių, tiek užsienio kūrėjų darbuose vyrauja universalios temos, universalūs simboliai, kurie yra žmonijos bendrų vertybių atspindžiai.
– Kaip atrodo jūsų įprasta diena? Ar visos jos panašios viena į kitą?
– Aš nedirbu įprastinio darbo nuo 8 iki 17 valandos. Esu laisvai samdoma menininkė ir mano darbas labai priklauso nuo projektų ir jų kiekio. Kartais tenka dirbti iki vėlaus vakaro, tačiau aš neskaičiuoju savo darbo valandų, nes mano darbas – nuolatinis kūrybos procesas, kuris be galo mane džiugina ir tame jaučiu didžiulę prasmę.
– O kuo gyvenate dabar? Su kokiais projektais dirbate?
– Šiuo metu, su žurnaliste, režisiere Aiste Stonyte esame naujo dokumentinio ilgametražio filmo „Medžioklė“ kūrimo procese. Pavasarį, kino ekranus turėtų pasiekti režisierės Ramunės Rakauskaitės dokumentinis filmas „Kelionės į Lietuvą“, prie kurio dirbau kaip pagrindinė operatorė.
Taip pat pradėsiu dirbti prie režisierės Birutės Sodeikaitės lėlinės animacijos kino projekto „Elena“. Taigi, laukia didžiulis iššūkis, nes iki šiol nesu savęs išbandžiusi šioje srityje, tačiau tikiuosi, jog viskas vyks sklandžiai ir išmoksiu daug naujų dalykų.
– Esate įtraukta į Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui skirto projekto „100 Lietuvos moterų“ sąrašą. Kokios mintys užplūdo, sužinojus apie tai?
– Iš tiesų, buvau maloniai nustebinta. Pamenu, gavusi elektroninį laišką, kad mano kandidatūra bus svarstoma kompetetingos komisijos, kuri išrinks 20 moterų meno ir kultūros srityje, aš neturėjau didelių vilčių. Juk yra be galo daug nusipelnusių moterų, vertų šios nominacijos. Tad iš tiesų labai džiugu, jog atrankos komisijai mano pasiekimai operatorinėje ir fotografijos srityse pasirodė reikšmingi, ir man yra didžiulė garbė atsidurti šalia tokių moterų kaip Violeta Urmana, Mūza Rubazkytė, Mirga Gražinytė-Tyla, Rūta Šepetys, Kristina Sabaliauskaitė ir daugelio kitų, kurios garsina Lietuvos vardą pasaulyje ir kurių dėka kitos šalys gali susipažinti su mūsų kultūra ir žmonėmis.
– Koks yra Kristinos Sereikaitės gyvenimo moto?
– Džiaukis tuo, ką turi ir daryk geriausia, ką gali!
