DELFI kiekvieną antradienį transliuojamoje laidoje „Netobulos“ Jurga Tapinienė su Dalia Leinarte kalbėjosi apie feminizmą, moterų padėtį Lietuvoje, vyrų ir moterų santykius bei apie Dalios kartą, užaugusią kieme su namų raktu ant kaklo.
– Pirmą kartą mūsų šalies istorijoje Lietuvos atstovas užima tokias aukštas pareigas Jungtinėse Tautose. Gal galėtumėte paprastai paaiškinti kuo yra svarbus šis darbas?
– Pavyzdžiui, Lietuva paskutinį kartą Ženevoje atsiskaitė 2014 metais ir dabar teikia savo ataskaitą, o kitų metų spalį yra numatytas dialogas su Lietuva.
– Ir kaip Lietuvai sekasi užtikrinant lygias vyrų ir moterų teises?
– Mes diskutuodami remiamės konvencija, kuri yra suskirstyta į 16 sričių. 16 straipsnis – pats svarbiausias, kuriame yra kalbama apie lyčių lygybę šeimoje. Tenka pripažinti, kad situacija Lietuvoje regresuoja. Pavyzdžiui, turime du įstatymus, kurie prižiūri moterų teises ir lygias galimybes ir abiejuose yra pabrėžta, kad šių įstatymų nuostatos negalioja šeimyniniame gyvenime. Kitaip tariant, darbe viskas lyg ir sutvarkyta, o šeimoje – ne. Be abejonės, svarbu žinoti su kuo Lietuva lyginama. Jeigu su Saudo Arabija, tai žinoma, lygių teisių klausimu net negalime lygintis, bet tikriausiai ir nenorėtume. Labiau norėtume lygintis su Europos Sąjungos šalimis, su senosios demokratijos šalimis.
– Kaip moterų teisės šiose šalyse ar Lietuvoje vis dar turėtų gerėti?
– Regresas yra jaučiamas ne tik Lietuvoje, bet ir Vakarų Europos šalyse, Šiaurės Amerikoje, Kanadoje. Pavyzdžiui, naikinamos lyčių studijos universitetuose. Bet vakarų demokratijos šalyse niekada nekeliamas klausimas, ar reikalinga lyčių lygybė, ar verta būti feministe, ar moterų teisės yra sritis, kuria visuomenė ar politikai turi domėtis. Septintajame dešimtmetyje Vakarų pasaulyje nuvilnijo antroji feminizmo banga ir ji keitė ne tik moteris, ne tik įstatymus, bet ir vyrus. Visuomenė pasikeitė, vyrų požiūris pasikeitė. Kaip pavyzdį galėčiau pateikti „Me Too“ judėjimą. Vakarų visuomenėje yra įvairių nuomonių, bet didesnė visuomenės dalis labai rimtai vertina šį judėjimą. Lietuvoje – kitaip. Čia buvo pasakyta, kad šis judėjimas griauna visuomenę, griauna šeimas, kol niekas neįrodyta teismo sprendimu, tol nereikia daryti išvadų tik pagal moterų parodymus ir pasakojimus. Visiškai netikima dešimtimis moterų ir merginų, kurios papasakojo apie tai, ką joms teko patirti. Tos moterys yra pateikiamos, kaip paklaikusios feministės, kurios yra godžios, kurios nori uždirbti, išgarsėti. Galime prisiminti ir kitokios reakcijos pavyzdžius, tarkime, visai neseniai buvo sustabdytas literatūrinės Nobelio premijos įteikimas vien todėl, kad Švedijos akademijoje, premijos komisijos sudėtyje buvo narė, kurios vyras yra kaltinamas seksualiniu priekabiavimu.
– Kartais girdime, kad nereikia, jog į Lietuvą ateitų trečioji feminizmo banga, nes ji neva kovoja ne už moterų, o prieš vyrų teises.
– Sakyčiau, kad trečioji banga kaip tik yra liberali, ji teigia, kad turime įstatymus ir tuomet kiekvienos moters reikalas, kaip elgtis, už ką kovoti ir kokius sprendimus priimti, į tai nebeturi kištis vyriausybė ar nevyriausybinės organizacijos. Kitaip tariant, kiekviena moteris turi pati pakovoti už save. Norėčiau pasakyti, kad nors mūsų visuomenė ganėtinai patriarchalinė, ypatingai kai siekiama įgyvendinti taip vadinamas tradicines normas, bet yra visuomenės segmentai, šeimos, net ir vyresnio amžiaus, kurios labai natūraliai įgyvendino lyčių lygybės modelį savo šeimose. Pavyzdžiui, diskusijų festivalyje buvau maloniai nustebinta, stebėdama moteris, politikes, visą dieną dalyvavusias diskusijose, o jų vyrai tuo metu sėdėjo pirmose eilėse su vaikais ir jų klausėsi. Vadinasi, jie rado modelį, kad moterys galėtų save realizuoti.
– Kaip moterų situaciją keičia tokie svarstymai Seime, kaip, pavyzdžiui, vengimas ratifikuoti Stambulo konvenciją? Ar jums neatrodo, kad valdžia bando skleisti žinutę, kad su moterų teisėmis Lietuvoje viskas yra gerai ir nieko nereikia keisti?
– Mums neskirta išeiti iš šito ydingo rato, nes nepergyvenome antrosios feminizmo bangos, to mentalinio virsmo visoje visuomenėje. Sovietmečiu, kai valdžia bandė įgyvendinti sovietinę lyčių lygybę, buvo vadovaujamasi principu – padaryti perversmą moterų gyvenimuose. Moterys buvo atskirtos nuo savo šeimų, vaikų ir įdarbintos pilnai darbo dienai. Nebuvo sukurta jokia socialinė pagalba – nebuvo atsakyta į klausimus apie tai, kas prižiūrės vaikus, kas rūpinsis buitimi. Nes darželiai prisidėjo prie pagalbos šeimoms tik vėliau.
– O kaip atrodė jūsų pačios šeima?
– Aš prisimenu save 4-5 metų, kad buvau palikta sau, buvau kaip visi – mūsų karta užaugo su raktu ant kaklo. Augome kiemuose ir toks buvo auklėjimas. Negalėčiau pasakyti, kad tuo pat laikotarpiu, septyniasdešimtaisiais, tokia situacija buvo Vakarų Europos šalyse. Tose visuomenėse keitėsi ir vyrai, o mūsų vyrams sovietmečiu reikalavimo keistis nebuvo. Keitėsi moterys. Galbūt todėl mes turime labai aktyvias moteris – man jos netgi primena Lotynų Amerikos moteris. Tiesa, Lotynų Amerikoje tuo laikmečiu buvo leidžiama universitetuose rinktis lyčių studijas ir tai padėjo visuomenei keistis. Moterys Lotynų Amerikoje žino savo teises, žino, ko nori, todėl man jos ir primena lietuves.
– Dažnai yra kalbama apie tradicines vertybes, tradicinę šeimą, net apie tai, kokia turi būti tradicinė moteris – maloni, graži, miela. Ką tai reiškia, kas yra tos tradicinės vertybės?
– Tradicinės šeimos sąvoka susiformavo dar 19 a. viduryje, pabaigoje. Maždaug Žemaitės laikais apibrėžtas būtent toks tradicinės šeimos modelis. Esu peržiūrėjusi 1847-53 -ųjų metų dvidešimt devynis tūkstančius namų ūkių ir dokumentuose neradau nei vienos „-ienės“, taigi ši galūnė yra naujadaras, o ne tradicija. Mane nustebino, kad kohabitacija, gyvenimas susidėjus, kurį laikome šiuolaikiniu reiškiniu, kiek atseka mano tyrimas, egzistavo nuo pat 18 a. pabaigos. Kadangi gyvenimo būdas buvo agrarinis ir reikalavo tiek vyrų, tiek moterų rankų, o santykiai tada buvo įvairūs – vyrai palikdavo moteris, moterys palikdavo vyrus, o pagalbos buityje reikėjo. Ieškodavo naujos namų galvos ir gyvendavo susidėję. Įdomu, kad ir jų pavardės buvo skirtingos, vaikai buvo registruojami kaip benkartai, nes santuoka nebuvo pašventinta bažnyčioje. Bet kas keisčiausia, kad kaimynai šiuos sugyventinius priėmė gana lengvai, matė juos kaip šeimą. Negalime sakyti ir to, kad šeimą būtinai sudaro tik vyras, moteris ir vaikai. Nes šeimas dažnai, net ir 19 a., sudarė močiutės ir jų anūkai.
Apie tradicines moteris irgi sklando mitai, kad jos turi būti malonios ir panašiai. Na, malonūs visi turėtų būti. Kita vertus, liberalioje visuomenėje žmonės gali pasirinkti savo vaidmenis ir gyvenimo būdą. Jei moteris nori būti namų šeimininke – prašau. Bet visuomenė turi sudaryti merginoms sąlygas neužsižaisti vien buvimu gražia, turi pasakyti, kad merginos turi talentus, kurie yra verti daugiau nei grožis. Ir norint juos atskleisti, padažyti lūpas nepakaks.
– Ar turite omenyje, kad kalbant apie tradicinę šeimą, kalbame apie 19 a. vertybes?
– Taip. Man labai patinka tradicinė šeima, tam net esu paskyrusi knygą. Bet tai nereiškia, kad ją palaikau. Man patinka ją tyrinėti, nes ji yra spalvinga, žavinga.
– Ar jauni žmonės yra kitokie, ar jie jau priima vakarietiškos demokratijos vertybes?
– Tradicinės šeimos vertybių suvokimas nepriklauso nuo kartų. Jauni žmonės labai dažnai gyvena tradicinės šeimos rėmuose ir matome vyresnius, kurie visada gyveno egalitariniais principais paremtuose santykiuose. Nemanau, kad lyčių lygybės, moterų teisių, lygių teisių principai bus natūraliai suvokiami visoje visuomenėje. Tai niekada neįvyks. Matau tik tokią išeitį – žmonėms turi būti leista rinktis būti tradicinės šeimos atstovais ar egalitarinės – lygiaverčių santykių – šeimos atstovais. Leiskime.
