Verslininkė, kelionių entuziastė pastebi, kad lietuviai vis dar renkasi „viskas įskaičiuota“ poilsį prie jūros, o tiems, kurie nori egzotiškos kelionės pataria pirmiausia pagal atostogų datą pasitikrinti svajonių šalies orą. Kokie yra lietuvių keliavimo ypatumai ir mados, kaip pasirinkti kelionę – apie tai laidoje „Netobulos“ Jurga Tapinienė kalbėjosi su kelionių organizatore, knygos „Į Aziją su meile“ autore Gabriele Štaraite.

– Ką tik skaičiau statistiką, kad populiariausia lietuvių atostogų kryptis vis dar yra Turkija. Kodėl taip lėtai keičiasi kelionių mados?

– Pasaulyje yra kiek kitokios mados – ten populiariausia yra Prancūzija. Turkija lietuviams yra idealus variantas – pakankamai netoli, pakankamai nebrangu, geras kainos ir kokybės santykis. Vis dėlto, norėtųsi palinkėti, kad žmonės atostogų Turkijoje neįsivaizduotų tik kaip „viskas įskaičiuota“ pagulėjimo prie baseino, kad pakeliautų. Mūsų kelionių organizavimo asortimente nėra poilsinių kelionių į Turkiją, Egiptą, yra tik pažintinės. Anksčiau sakiau, kad „Egiptas, Turkija – niekada!“, vėliau viskas pasikeitė. Pati kelis kartus buvau Turkijoje, vieną kartą su dviem mažametėmis dukromis, bet tą kartą viešbutyje praleidome vos vieną dieną. Visą kitą laiką keliavome.

– Ar vis dar populiarios „viskas įskaičiuota“ tipo kelionės?

– Tiesa sakant, man nuo tokių kelionių yra alergija. Pakankamai daug žmonių galvoja, kad atostogos yra tas laikas, kada nuvažiuoji ir ilsiesi pasyviai, niekuo nesirūpinant, kai viskas yra patiekta – tiek maistas, tiek alkoholis. Bet pati tokių kelionių vengiu, man kelios dienos valgymo jau prideda kelis kilogramus, nežinau kaip būtų po savaitės „viskas įskaičiuota“. Nors galbūt kitiems patinka savaitę valgyti, o grįžus svorį mesti (juokiasi).

– 

Gabriele, kokia turėtų būti tavo tobula kelionė?

– 
Nėra tobulos kelionės. Kiekvienu gyvenimo etapu, kiekvienai nuotaikai, kiekvienam keliavimo būdui yra skirtingos kelionės. 

Neseniai man davė tokį gerą patarimą, kaip ir kiek reikia atostogauti: geriausia per metus turėti keletą kelionių. Vieną – su šeima, su vaikais, antrą – su antrąja puse, trečią su draugėmis ar draugais ir idealu, kad ketvirtoji kelionė būtų vienai. Tai neprivalo būti ilga, savaitinė kelionė, gali būti poros dienų pabuvimas SPA centre. Bendraujant su kitų šalių kelionių organizatoriais pastebėjome mūsų šalies fenomeną – lietuvės labai mėgsta keliauti vienos. Paklausus moterų kodėl taip yra, sako: vyras nenori, renkasi tik prie baseino pagulėti, o aš noriu viską pamatyti.

– Kiek lietuviai per metus atostogauja? Kokios yra mados, tendencijos?

– 
Paprastai lietuviai per metus išvažiuoja į užsienį nepilnai savaitei, išleidžia nepilnai penkis šimtus eurų. Bet tai yra vidurkis. Žinoma, yra keliautojų, kurie lanko gimines, kurie renkasi ilgas, egzotiškas keliones, bet tokias sau gali leisti tikrai ne kiekvienas. Dažniausiai renkamasi „supakuotas“ keliones prie jūros ar baseino.

– Jūsų agentūra organizuoja keliones į tolimesnes šalis. Koks tavo manymu yra optimaliausias tolimesnės kelionės variantas, ypač šaltuoju metų laiku?

– 
Žmonės dažniausiai vasarą renkasi keliauti Lietuvoje arba Europoje, o žiemą mados keičiasi kas metus. Įtakos turi žinomų žmonių ar pažįstamų rekomendacijos. Daugelis jau yra buvę Tailande, Balio saloje. Šios kryptys ir patogios, ir vaizdai gražūs. Dažniausiai po Tailando ar Balio jau seka egzotiškesnės kryptys, tokios kaip Peru, Argentina, Pietų Afrika, Etiopija, Indija, Kinija. Kelionės laiką reikėtų derinti prie krypties. Pavyzdžiui, žiemą Kinijoje bus šalta, nebent rinksitės pietinę dalį. Indonezijoje žiemą lietaus sezonas. Pagrindinis patarimas, žinant atostogų laiką – pasitikrinti orus trokštamoje aplankyti šalyje. Bet ir tai nebus garantija – su dabartine klimato kaita oras nenuspėjamas.

– Ar žmonės jau pradėjo planuoti keliones žiemai? Kur pati norėtum sutikti, pavyzdžiui, Naujuosius metus?

– 
Juokauju, kad žiemos keliones reikėtų planuoti po Velykų, bet dažnai žmonės jas pradeda planuoti spalio gale, kai vietų beveik nebėra. O mano pačios kelionės priklauso nuo nuotaikos. Dažniausiai pasirenku pabūti ramiai, labai nešvęsti. Bet jei norisi didelio šventimo, geriausia būtų rinktis didelį miestą – Londoną, Singapūrą. Jei miestas bus mažas, šventė bus tik viešbutyje, vakarieniaujant. O ir už vakarienę reikės atskirai susimokėti (juokiasi).

– Iš viso esi apkeliavusi trečdalį pasaulio – daugiau nei 60 šalių. Kiek šalių aplankai kasmet?


– Priklauso nuo metų. Pavyzdžiui, šis pusmetis buvo pakankamai intensyvus. Bet antrasis – pakankamai ramus. Kolegos net šaiposi ir netiki, kad per antrą pusmetį aš tik į vieną kelionę išvažiuosiu. Bet kai daug važinėji, po kiek laiko netgi norisi daugiau pabūti namie ar darbe (juokiasi) Bet penkios kelionės per metus į naują ar egzotišką, tolimą šalį yra norma.

– Ar yra šalis, miestas, vieta, kuri pastaruoju metu nustebino, pribloškė?

– 
Man patinka visur, bet dažniausiai kaip mėgstamiausią įvardinu paskutinę kelionę. Iš Lotynų Amerikos didžiausią įspūdį paliko Maču Pikču, Afrikoje – Namibijos mirusių medžių, mirusios upės dykuma, Azijoje – Birma, Mianmaras ir Bagano šventyklų regionas. Tai vietos, į kurias mielai grįžčiau. O ir dažniausiai esu tas žmogus, kuris mėgsta grįžti į jau matytas vietas. Vieną kartą pabuvus šalyje jos iki galo nesuprasi. Nors, pavyzdžiui Liuksemburge pakako ir dviejų naktų (juokiasi).

– Rašai jautrias, susimąstyti verčiančias istorijas apie Afriką, jos žmones, kuriančius naują šalies veidą. Dėl ko tą darai?

– 
Afriką visame pasaulyje gaubia didžiulis stereotipas. Juodas žemynas, visi laksto pusnuogiai, nėra maisto, vandens. Kaip ir su visais stereotipais, taip ir su šiais – norisi juos naikinti. Afrikoje be gražios gamtos ir gausios gyvūnijos, yra ir sena kultūra, sena ir mažai kam žinoma istorija. Gentys, kuriose dar gali pasijusti atradėju.

Žinoma, dauguma jų gyvena iš turistų, bet vis tiek yra nepaprastai įdomu pasižiūrėti, pavyzdžiui, kokia yra jų kūno puošyba, kuri kartais net šokiruoja. Dar mane džiugina, kad nesvarbu, kokiame Afrikos užkampyje išliptum, aplink tave susirenka vaikai, suaugę, kurie nori bendrauti, su tavimi fotografuotis. Kartais jie prašo pinigų, rekomenduoju nei jų, nei saldainių griežtai neduoti. Nes jeigu duosite saldainių, duokite ir dantų šepetukų bei dantų pastos (juokiasi). Iš viso, nereikia pratinti žmonių prie visko dalinimą už nieką.

– Gabriele, ar yra šalys, į kurias reikia nuvažiuoti dabar, nes jeigu nenuvažiuosi, jos, tarkim, po penkerių metų bus labai pasikeitusios?

– 
Iš šalių, kurių laukia didžiausi pokyčiai tikriausiai yra Šiaurės Korėja, Kuba – bet pastaroji keičiasi ne taip jau greitai. Tiesa, dažnai žmonės važiuoja į tam tikras šalis ir ieško jose įkvėpimo, važiuoja dabar dėl kokios nors mados. Pavyzdžiui, Balyje turizmas nenuslūgsta dėl filmo ir knygos „Valgyk, melskis, mylėk“. Bet ieškant to, kas aprašyta ar parodyta, dažniausiai nusiviliama. Galima pasisemti įkvėpimo, bet nuvažiavus į vietą ieškoti jausmo iš filmo tikriausiai yra beviltiška. Geriausia tiesiog kelionių neatidėlioti, važiuoti dabar, kai norisi. Kartais žmonės atidėlioja keliones dėl darbų – kai dirbau banke, mums sakydavo, kad „tokio lygio specialistai trims savaitėms neišvažiuoja“, tarsi norėdami mus atbaidyti nuo kelionių, o ir paglostyti savimeilę. Imi, išvažiuoji ir suvoki, kad bankas nesugriuvo. Nereikia atidėlioti kelionių, nes tinkamo laiko niekada nebus.

– Dabar labai madinga greitosios kelionės. Kur patartum tokiu atveju keliauti? Gal turi kokių atradimų kelionėms savaitgaliui?


– Šios vasaros atradimas – Gdanskas. Patogu nuskristi. Labai noriu atrasti ir Lvovą. Su draugėmis planuojamės keliones ten, kur skanu pavalgyti, pavyzdžiui Madride. Kitais metais planuojame į San Sebastianą. Siūlau rinktis pagal poreikius – muziejus, maistą, naktinius klubus. Trumpas keliones reikėtų planuotis būtent pagal tai.

– Ir tikrai, anksčiau tavo kelionės buvo pomėgis, o tada metei darbą banke ir su kolegėmis įkūrei kelionių agentūrą. Ar taip nusprendei, nes norėjai turėti darbą, kuris tuo pačiu yra ir hobis?


– Gimus dukroms turėjau daug laiko pagalvoti, ką noriu veikti, bet, kai galvojau apie kelionių organizavimą, visiems sakiau, kad iš to nepragyvensi, nes vis tiek visi viską planuoja internetu. Vėliau supratau, kad ne viską žmonės mėgsta daryti patys. Daug kas mėgsta keliauti, bet nemėgsta planuoti. Iš pradžių nebuvo drąsu ir viena nebūčiau drįsusi, bet nusprendėme tai daryti trise ir mums pasisekė. Bet vis tiek kažkas kenčia – dažnai išvažiuoju, todėl nesu tobula mama, tobula verslininke irgi nesu, iš viso nežinau, kas yra tobulas keliautojas, bet kai visko darai po truputį, gaunasi visai neblogai. 



– Kai kelionės tapo darbu, nedingo kelionių spalvos ir jaudulys?


– Ne, aš prieš keliones vis dar jaudinuosi. Kelioninis jaudulys pradingsta įsėdus į lėktuvą, dažniausiai pirmąjį – svarbu nepavėluoti į jį.

– 

Keliones planuojiesi pati, kiek užtrunka jas suplanuoti sau ir šeimai, jei keliaujate ilgesniam laikui?


– Maždaug mėnesį. Aišku, kas vakarą nesėdi planuodamas, bet bendrai trunka maždaug tiek. O važiuojant toliau dažnai aptingstu ir paprašau partnerių pagalbos (juokiasi). Pavyzdžiui, kai su šeima važiavome į Gruziją ir vyras nenorėjo ten vairuoti, pasiėmėme gidą-vairuotoją ir tai buvo puiku, ypač dėl to, kad prieš pat kelionę vyras susilaužė ranką. Kartais smagu, kai tavimi pasirūpina. O kartais neplanuojant nutinka puikūs dalykai – Kuboje vienu metu supratau, kad esu kažkokiame salsos vakarėlyje, nes tiesiog pasitikėjau pirmu sutiktu žmogumi ir pasinaudojau jo patarimu. Kartais pasitikėti yra gerai.