Ispanijos karalystę Habsburgai valdė XVI-XVII a., kuomet šalis išgyveno aukso amžių. Prabangoje tarpstantys impozantiški Alkazaro bei Eskorialio rūmai, kaimyninėms valstybėms, dėl neįprastų papročių, atrodė keisti, mat čia bujojo katalikiško fundamentalizmo ir liaudies prietarų mišinys. Kitaip tariant, riba tarp aklos religinės ekstazės ir demonų baimės (tikėta, jog Katalonijos kalnuose gyvena raganos) išliko itin trapi. Visa tai pelnė Ispanijai mistifikuoto, atšiauraus krašto reputaciją, delikačiai aprašytą Abiejų Tautų Respublikos karininko grafo Jano Potockio knygoje „Rankraštis rastas Saragosoje.“ 1965 m. pagal šį veikalą lenkų režisierius Voicechas Has sukūrė to paties pavadinimo filmą. Vis dėlto tikroji, makabriška, Ispanijos atmosfera glūdėjo ne knygų puslapiuose, o karališkųjų rūmų menėse apie kurių tradicijas netilo legendos.
Krikščioniška atjauta slėpė pašaipą
Šiandien apsilankę Prado muziejuje (Madride) išvysite gausų dvariškių portretų rinkinį, kurio nemaža dalis pristato šokiruojantį ispanų monarchų potraukį fiziškai ar protiškai neįgaliems individams. Pastaroji ikonografija Europoje gimė Renesanso epochoje, tačiau apogėjų pasiekė XVII a. Ispanijoje. Išsamiausiai tai apžvelgė Madrido rūmų archyvo direktorius Jose Moreno Villa monografijoje „Kvailiai, neūžaugos, juodaodžiai ir rūmų vaikai XVI-XVII a.“ (1939), kuriai medžiagą autorius rinko pusantrų metų, siaučiant pilietiniam karui bei pro archyvo langus zvimbiant kulkoms. Veikale akcentuojama, kad oficiali monarcho prievolė buvo apsaugoti visus karalystės pavaldinius, įskaitant turinčius negalių. Tokios netipiškos personalijos atsidūrę dvare nebuvo laikomos amoraliomis žmogystomis, bet veikiau Dievo „apdovanotais“ nelaimėliais, kurių gebėjimus derėjo ugdyti.
Karališkoji šeima priglausdama iš visos Europos plūstančius luošius demonstravo pasauliui krikščioniškąjį jautrumą. Visgi realybėje „mažųjų dvariškių“ padėtis neatrodė romantizuota. Apskaičiuota, jog 1563-1700 m. Madrido dvare gyveno 175 gente de placer iš kurių 70 buvo abiejų lyčių neūžaugos (moterų skaičius dvigubas). „Gente de placer“ (isp. pramogų žmonės) dvare laikyti tik dėl vienintelio tikslo, t.y., prablaškyti nuobodžiaujančią karališkąją šeimą. Beje, moteris-neūžaugas itin mėgo rūmų damos, kurioms šios atstodavo freilinas. Antai, Ispanijos infantė Izabelė Klara Eugenija garsėjo artima draugyste su ekscentriška, nuolat irzlia neūžauga Magdalena Ruiz. Judviejų santykius iliustruoja aibė reprezentacinių portretų. Vis dėlto labiausiai išsiskyrė Pilypo IV ir jo sūnaus Karolio II Pamišėlio dvarai, kuriuose sukiojosi hermafroditai, Siamo dvyniai, neūžaugos, pamišėliai (isp. locos) ar kitokie tvariniai.
Demonų apsėstos moterys
Būtent Pilypo IV valdymo laikotarpiu mus pasiekia informacija apie dvi nepaprastas moteris, tikras regiono įžymybes. Iš nedidelio Akumoli miestelio, netoli Romos, kilusi Magdalena Ventura, istoriografijoje dažniau vadinama „La Barbuda“ (isp. barzdotoji), kadangi sulaukus 37 metų ėmė jai želti barzda. Barzda buvo tokia ilga ir stora, kad vargšelė priminė vyrą, o ne ištekėjusią moterį ir trijų vaikų motiną. Po kurio laiko, šeimai persikėlus į Neapolį, apie Magdaleną išgirdo vice-karalius ispanas Fernando Afán Enrikė de Ribera, III Alkalos kunigaikštis, kuris pakvietė ją į rūmus. Moteris taip sužavėjo kunigaikštį, kad šis liepė savo dailininkui José de Riberai nutapyti portretą.
Remiantis išlikusiais šaltiniais, užsakymas įvykdytas per penkias dienas. 1631 m. vasario 11 d. rūmuose apsilankęs Venecijos ambasadorius rašė: „vice-karaliaus kambaryje yra garsaus dailininko tapytas ponios iš Abruzos portretas, ištekėjusios moters bei daugybės vaikų motinos, kurios veidas absoliučiai vyriškas su didesne nei delnas juoda gražia barzda bei visiškai plaukuota krūtine, tai rodo Jo ekscelencijos skonį.“ Ironiška, milžiniškais turtais garsėjęs Alkalos kunigaikštis, Pilatos rūmuose (Sevilija) saugojo nemažai panašių kūrinių, pvz., milžinų, neūžaugų ar net jaučio su trimis ragais atvaizdų; tame tarpe, Diego de Romulo paveikslą „Juokdarys, kuris valgo viską, kas patiekta jo lėkštėje.“ Visa tai iliustruoja netipišką kunigaikščio susidomėjimą žmogaus elgesio bei išvaizdos anomalijomis.
Siekdamas paveikti žiūrovą, tapytojas pavaizdavo 52 metų M. Ventura juodame fone šalia sutuoktinio Felici de Amici, žindančią krūtimi jauniausiąją atžalą. Taip modelis tapo paslaptingu ir bauginančiu, ką dar labiau pabrėžė lotyniškas įrašas „Didysis gamtos stebuklas.“ Be to drobėje nestinga simbolikos, pvz., kriauklės viduje įdėta vilnos ritė, teikianti aliuziją į hermafroditizmą bei įprastas moterų prievoles. Visgi tapydamas portretą autorius greičiausiai buvo matęs kitos, nemažiau žymios, barzdotos moters atvaizdą - Juan Sánchez Cotán „Ponios Brigidos del Rio portretą“ pramintą „Penerandos barzdotė“ (1603). Šią moterį istorikai laiko XVI a. pab. krašto pažiba, mat jos šlovę iliustruoja literatūriniai veikalai ir gausybė portretų.
Antai, vienas portretas saugotas Pedro Salazar de Mendozos kolekcijoje, Tolede, kitas - arkivyskupo Chuano de Riberos, o trečias- Astorgo markizo rinkiniuose. Be to B. del Rio minima garsiausių ispanų rašytojų Mateo Alemán veikale „Guzmán de Alfarache,“ Sebastián de Covarrubias „Kastiliečių ar ispanų kalbos lobynas“ ir Jerónimo Alcalá knygoje „El donado hablador.“ Dabar žinoma, kad abi moteris kamavo hirsutizmo požymiai, kuomet padidėja plaukuotumas tose kūno vietose, kurioms įprastai būdingas ilgų plaukų nebuvimas. Barzdotos ir praplikusios moterys Ispanijos dvare sulaukdavo išskirtinio dėmesio, todėl neretai savo išvaizda manipuliavo. Tuo būdu ši mada taip giliai įsišaknijo visuomenėje, jog atgarsių esama net Migelio de Servanteso Savedros komiško romano „Don Kichotas“ antroje dalyje.
Pasak ispanų istorikų Fernando Rodríguez de la Flor ir Jacobo Sanz, šios moterys sietos su antgamtiškomis jėgomis, demonais ar geismais. O mokslininkai nevengė atlikinėti įvairių tyrimų, pvz., lygino barzdotų moterų ir beždžionių genitalijų panašumą, stebėjosi jų plaukų švelnumu ir kt. Galop, prieita išvada, kad išvaizdos deformaciją lemia nedora moralė. Bene garsiausia XVII a. hirsutizmu sirgusi moteris buvo vokietė Barbara van Beck. Jos kūną dengę vešlūs plaukai garantavo ne tik finansinę apsaugą, bet ir pavertė moterį europine žvaigžde, kuri pasirodydavo diduomenės rūmuose.
Mergaitė monstrė tapo rūmų atrakcija
Karaliaus Karolio II Pamišėlio rūmai priminė teatrą, kuriame valdovo šeima atliko pagrindinius vaidmenis, o statistais virto išskirtiniai dvariškiai, tarp kurių idealiai pritapo „mergaitė monstrė“ (La monstrua). Nedideliame Barsenos miestelyje, mišių metu, Jose Martinez Vallejo ir Antonijos de la Bodega Redonda šeimoje gimusi Eugenia Martínez Vallejo, turėjo sulaukti amžinos laimės. Fiziniais sutrikimais nesiskundę šeimos nariai, staiga apstulbo išvydę mergaitės pokyčius; būdama vienerių metų ji svėrė 25 kg, o sulaukusi šešerių net 65 kg. Taigi 1680 m. miestelio vyresnybė patarė porai vykti į sostinę ir pristatyti neįprastą dukrą karaliui. Vos pasirodžiusi rūmuose šešiametė tapo sensacija. Madrido visuomenės kronikininkas Juan Cabezas rašė: „tai baltaodė, kurios veidas nėra itin nemalonus, tačiau labai platus.
Galva, veidas, kaklas bei kitos kūno dalys prilygsta suaugusiam vyrui. Jos ūgis kaip įprastos moters, bet masyvumas tartum dviejų moterų. Juosmuo toks platus, kad primena didžiausią pasaulyje nėščiąją. Šlaunys labai storos ir mėsingos. <...> Kojos šiek tiek mažesnės už vyro, tačiau apsuptos mėsos raukšlių, kurios viena kitą monstriškai uždengia, o pėdos, nors yra proporcingos kūno masei, prilygsta suaugusiam vyrui. Dėl amžiaus neatitinkančios kūno masės, mergaitė vaikščioja sunkiai.“ Monarchą sužavėjo Eugenija, todėl šis užsakė nutapyti du portretus: „karalius užsakė ją deramai, rūmų stiliumi, papuošti, t.y., prabangia raudono ir balto brokato suknele su sidabrinėmis sagomis bei užsakė savo tapytojui <...> Juan Carreno nutapyti du portretus; vieną nuogos, o kitą apsirengusios.“ Įdomu, kad mergaitės akte modelis įkūnijo jaunąjį Bakchą arba satyrą su vynuogių lapų vainiku ant galvos bei vynuogių šakele rankoje, kuri slepia jos lytį. Taip, mergaitė virto mitologiniu personažu.
Pasak istoriko J. Moreno Villa, rūmų įrašuose nėra jokių duomenų, kad Eugenija būtų gavusi finansinę globą arba priklausiusi Alkazaro rezidencijos personalui. Tad ji, matyt, pasirodydavo tik per šventes, kuomet rūmai prisipildydavo aristokratų. Jos buvimas šalia valdovo šeimos, ypač damų, demonstravo priešpriešą liaunoms, korsetų suvaržytoms, princesėms, vaikštančioms bemaž pirštų galais. Trumpiau tariant, nerangi, nepatraukli mergaitė, pabrėžė angelišką rūmų moterų grožį ir karaliaus didybę prieš gamtos anomalijas. Deja, informacijos apie tolesnį Eugenijos gyvenimą paskutiniojo Ispanijos Habsburgo dvare neišliko, tačiau šioji nenugrimzdo į tamsą. Manoma, kad mergaitės portretai įtakojo XIX a. pr. tapytoją Franciską Goją sukurti garsųjį „Machų“ diptiką.
Ir nors viešas Eugenijos neįgalumo akcentavimas šiandien atrodo žiaurus, tačiau puikiai atspindi to meto visuomenės požiūrį, kurdamas harmoniją tarp išmonės ir realybės. Visgi kuo sirgo E. M. Vallejo? XVII a. tai vadinta tiesiog nutukimu, o rimtesnių tyrimų imtasi tik XX a. vid. Ispanų gydytojas, istorikas Gregorio Maranon’as 1941 m. nustatė, jog mergaitė buvo pirmoji žinoma hormoninio sutrikimo, vadinamo Kušingo sindromu (padidėja antinksčių žievės hormonų gliukokortikoidų kiekis organizme, veidas įgauna mėnulio pilnaties formą), auka. Tuo tarpu vėliau gydytojai M. A. Rubio Herrera ir C. Rubio Moreno mergaitei priskyrė genetinį Prader-Willi sindromą, sukeliantį vaikų nutukimą ir nirtų būdą, ką mini ir Eugeniją aprašinėję XVII a. rūmų kronikininkai. Be to, tyrinėjant mergaitės atvaizdus nustatyta, jog ši buvo kairiarankė, mat pozuoja daiktus laikydama tik viena konkrečia ranka.
Nemažiau įdomi ir paveikslų kelionė į muziejų. Abu Eugenijos portretai iki 1827 m. saugoti La Zarzuelos rūmuose. Įsteigus Prado muziejų, peržiūrint karališkuosius rinkinius, nuspręsta darbus perkelti į ekspozicijas; tiksliau tik apsirengusios mergaitės portretą, nes baimintasi, kad aktas gali įžeisti visuomenę. Tad antrąjį portretą karalius Ferdinandas VII dovanojo tapytojui Juan‘ui Galvez, kuris neužilgo šį pardavė Ispanijos ir Portugalijos princui Sebastianui Gabrieliui, o pastarajam mirus kūrinį paveldėjo jo vyriausias sūnus Marchenos kunigaikštis. Galų gale, iš kunigaikščio portretą įsigijo tapytojas bei visuomenės veikėjas Jose Gonzalez de la Pena, Fornos baronas ir 1939 m. dovanojo Pradui, kad paveikslai vėl susijungtų drauge. Taigi Ispanijos Habsburgų dvare gyvenę bei išlepusius valdovus linksminę žmonės, neretai juto asmeninę graužatį, tačiau jų balsas istoriniuose šaltiniuose likdavo nebylus.
