„Kai žmonės sužino, kad aš esu pabėgėlio dukra, jie dažnai labai nustemba“, – sako rašytoja Rūta Šepetys. Ji mano, kad šiuolaikiniame pasaulyje daugelis nieko nežino apie pabėgėlius ir šalia gyvenančias jų ateities kartas.
„Istorija yra pilna iššūkių, netekties ir skausmo, tačiau ji taip pat atspindi viltį, drąsą ir stebuklingą žmogaus dvasios prigimtį. Tikiuosi, kad praeities tyrinėjimas sustiprins žmonių supratimą apie dabartį“, – pažymi ji.
Rūta Šepetys yra apdovanojimų pelniusi ir viena iš perkamiausių „The New York Times“ knygų autorių; jos knygos išleistos daugiau nei penkiasdešimtyje šalių ir išverstos į trisdešimt šešias kalbas.
Pirmoji istorinė novelė, įkvėpta rašytojos šeimos narių, pabėgusių iš Lietuvos per Antrąjį pasaulinį karą, istorija, pelnė tarptautinį pripažinimą. Ji tiki, kad jos misija yra dar negirdėtas istorijas iškelti į dienos šviesą, skaitytojus sujungti su jų istorija ir įkvėpti užuojautos šių dienų pabėgėliams.
Rūtos tėvas Jurgis Šepetys buvo priverstas bėgti iš Lietuvos, kai jam tebuvo ketveri; Sovietai okupavo šalį ir pasilikti tapo per daug pavojinga. Jo šeima keliavo per Lenkiją ir apsistojo pabėgėlių stovyklose Austrijoje ir Vokietijoje. Tačiau po devynerių metų grįžti į Lietuvą buvo vis dar pernelyg pavojinga, taigi šeima 1949 m. galiausiai buvo perkelta į JAV.
Pirmiausia jie apsistojo Niujorke, Brukline, o vėliau – Detroite, kur juos šiltai priėmė lietuvių bendruomenė. Kadangi jie menkai tesuprato amerikiečių kultūrą ir įpročius, bendravimas su kitais lietuvių pabėgėliais buvo tikra paguoda. Rūtos senelis Jonas Šepetys, kuris buvo inžinierius, greitai susirado darbą, tad netrukus Detroite pasijuto tarsi namuose.
Prisimenant skausmingą praeitį
Vaikystėje Rūta dažnai girdėdavo apie sunkius metus, kuriuos jos tėvas ir seneliai praleido pabėgėlių stovyklose, tačiau rašydama romaną „Druska jūrai“ ji pridėjo dar stipresnių emocijų, sukeltų šios baisios praeities. Per trejus metus, ieškodama informacijos knygai, R. Šepetys nukeliavo į šešias šalis ir pasikalbėjo su pabėgėliais, kurie 1945 m. buvo išvaduoti. Žmonės pasidalijo savo jaudinančia patirtimi.
„Daugelis pabėgėlių paaiškino buvę atskirti nuo savo šeimų ir artimųjų. Tūkstančiai jaunų našlaičių keliavo vieni, tiesiog sekdami kitų žingsniais“, – sako autorė. Ji buvo nustebinta tų žmonių ryškių prisiminimų net ir po tiek daug metų. Rūta Šepetys cituoja vieną iš itin įsiminusių liudijimų, išgirstų ieškant informacijos knygai: „Kai užmerkiu akis, vis dar galiu matyti tuos vaikus, kurie buvo išmesti už borto gelbėjimosi liemenėse, jų galvutės buvo po vandeniu, o mažos kojytės – virš vandens. Aš vis dar girdžiu jų mamų šauksmus.“
Supratimo gilinimas ir pagalba integracijai šiandien
Lietuva priima pabėgėlius jau 20 metų. Atsižvelgdama į ES raginimą siekti solidarumo pabėgėlių perkėlimo klausimu, taip pat papildomai įsileido pabėgėlių bei toliau plėtoja pabėgėlių integracijos paramos sistemą tiems, kurie bando kurti naują gyvenimą Lietuvoje. JT Pabėgėlių agentūra (UNHCR) taip pat aktyviai veikia šalyje ir glaudžiai bendradarbiauja su valdžios institucijomis, siekdama pagerinti pabėgėlių įtrauktį ir įgalinimą. Vis dėlto daug pabėgėlių palieka Lietuvą dėl įvairių priežasčių, daugiausia dėl ribotų integracijos galimybių.
Šį spalį Rūta Šepetys atvyks į Lietuvą ir dalyvaus filmo, paremto vienu iš labiausiai parduodamų jos romanų, premjeroje. Šio vizito metu ji sieks pasikalbėti su kitais lietuviais apie jų šeimų kančias, patirtas po Antrojo pasaulinio karo, ir, galbūt svarbiausia, taip pat priminti jiems, kad šiandien vis dar yra pabėgėlių, bandančių susitaikyti su dabartine padėtimi. Šias temas Rūta Šepetys gvildena savo romanuose.
„Pasaulyje vis dar yra žmonių, bėgančių nuo karo ir persekiojimo, – sako Rūta. – Netgi jūsų artimiausias kaimynas gali būti pabėgėlis, kuriam reikalingas šiltas sutikimas naujuosiuose namuose.“