„Dabar jis miega po tris... – kalbėdami apie po pasaulį dažnai vienumoje keliaujantį garsų meistrą pasakojo Sogenji vienuolyno ilgaamžiai. – ... kai buvo šiek tiek jaunesnis – miegodavo po dvi valandas per parą.“
Sunku įsivaizduoti, kiek energijos turi šis garsus zen vienuolis, bet kinchino – greito vaikščiojimo-meditacijos metu, paskui jį, vinguriuojantį vienuolyne tarp pastatų, antkapių, medžio šaknų, spėti itin sunku.
Nuo 4 valandos ryto giedant sutras (maldų) jo veide blizga prakaitas, o vakarinių meditacijų metu dešimtims zazeną (sėdėjimas meditacijoje) praktikuojantiems žmonėms, maždaug metro ilgio medine Keisaku (prabudimo) lazda, japonas stipriai smūgiuoja po du kartus į pečius.
Ir vyrams, ir moterims. Labai skaudžiai. Taip, kad atrodo ištrykš ašaros, nors jas, suaktyvėjus kraujotakai, pakeičia staiga tvokstelėjusi energijos banga.
Ir tuomet, po visų patirčių, stiprių jo smūgių lazda, suabejoji, ar šiam gležnam, bene vos 155 cm ūgio japonui, išties netrukus sukaks 78 metai?
– Dabar vis dažniau praktikuojama meditacija – kam ji mums reikalinga? – – išskirtiniame interviu klausėme Japonijos Okajamos miesto Sogenji vienuolyno vyresniojo Shodo Harada.
– Dauguma žmonių tiki mokslu, tačiau daug kas jaučia, kad mokslas, religija yra vienas nuo kito nutolę. Religija reiškia kažką, ko neišmatuosi pojūčiais, kas yra idealu ar esti viso labo mūsų įsitikinimas. Tuo tarpu mokslas remiasi dalykais, kurios galima išmatuoti ir įrodyti. Šios dvi skirtingos pasaulėžiūros dažnai konfliktuoja.
Mes visi esame skirtingi. Skiriasi ne tik mūsų planai, bet ir neapčiuopiamos proto būsenos. Ir nors šie dalykai yra neišmatuojami, jie yra realūs. Leidžia pažinti mūsų individualumą.
Praktikuodamas zazeną, kiekvienas mūsų gali sugrįžti į savo esmę ir tapti absoliučiai tuo, kuo jis yra. Sugrįžimas į mumyse esančią tylą ir atsisveikinimas su išoriniais trukdžiais bei atsigręžimas į pirmapradę vidinę erdvę – štai, kas yra meditacija. Labai svarbu žinoti kad praktikuodami zazeną mes nesistengiame tapti tokiais kaip visi – vienodais. Meditacija leidžia kiekviena žmogui tapti, kuo jis yra iš tikrųjų.
– Joga, Tibeto, daosių, tai či, čigongo pratimai, šamanizmas... Pasaulyje yra daug stiprių ir galingų dvasinių praktikų bei sistemų. Kodėl akcentuojate būtent zazeną – sėdėjimą meditacijoje? Kuo tai ypatinga?
– Visų dvasinių praktikų, visų religijų pradžia – proto būsena zazene. Kas yra dvasia, dvasingumas? Kai suvoki savo dvasingumo pradžią, apie tai net nekyla jokių klausimų. Jei tai suprasi, nekils klausimas, kam medituoti? Nes jei nemedituosi, negalėsi matyti savo proto. Tai – natūralu. Todėl bet kokioje pasaulio dalyje mūsų dvasingumo pagrindas – protas zazene. Kodėl mes kalbame apie dvasingumo sudedamąsias dalis, apie kažkokią dvasią? Visi mes jaučiame, jog gyvename ne tik materialiame pasaulyje ir yra kažkas už materialaus pasaulio ribų suvokimo. Todėl visuose Žemės kampeliuose – ir Amerikos indėnai, ir įvairios Afrikos gentys, kaip gyvenimo pagrindą vertina būtent dvasią, dvasingumą. Jūs turbūt lankėtės ir Amerikos, ir Afrikos žemyne? Visi ir visur atlieka zazeną. Kas ta proto būsena zazene? Tai neturi jokio ryšio su poza ar forma.
Pavyzdžiui, kartą japonų tyrinėtojų grupė išvyko į ekspediciją Afrikos glūdumon. Ten jie pasisamdė apie 100 čiabuvių nešikų. Japonai kruopščiai suplanavo ekspediciją, kiekvieną dieną buvo numatyta, kiek kilometrų jie turi nueiti. Todėl vos pradėjus temti, kai čiabuviai sustojo, japonai paprašė nešikų dar paėjėti. Tačiau netrukus vietiniai ėmė protestuoti ir atsisakė eiti toliau.
Iš pradžių japonai sutriko, nežinojo, ką daryti, netgi siūlė padidinti užmokestį. Vienok, nešikai pareiškė, kad jų protestui atlygis neturi jokios įtakos.
„Kodėl atsisakote eiti?“ – nustebę nešikų klausinėjo tyrinėtojai.
„Jūs mus nuolat skubinate, raginate, bet mūsų sielos nespėja paskui mus, – paaiškino nešikai. – Todėl lauksime, kol sielos pasivys. Ir tam neturi jokios įtakos didesnis atlyginimas“.
Po šio pokalbio su japonais visi nešikai atsisakė maisto ir kelias dienas praleido tyloje, ramybėje bei pasninkaudami. Jei pažvelgsime atidžiau, suprasime, kad absoliučiai visi gali pajusti dvasingumo pradžią ir jo galimybes. Ir nereikia logikos, vertinimų. Pajutę savo dvasingumo pradą, pajausime, kad mes gyvename būtent dvasios gilumos ir jėgos dėka. Todėl mes ir sėdame į dzadzeną. Ir tame nėra nieko nuostabaus. Filipinuose yra tautelė, kur žmonės jaučia artėjančią mirtį. Tai pajutę, žmonės apsirengia tradiciniais drabužiais, nevalgo, negeria, negalvoja apie kitus.
Kaimelio gyventojai susėda ratu aplink tą žmogų ir tyliai meldžiasi. Nesvarbu, kiek tai trunka dienų, bet jie meldžiasi, kol Dievas pasikviečia to žmogaus sielą. Ar tai nėra zazenas?
– 91 metų išėjęs į kitą pasaulį garsus filosofas Jiddu Krishnamurti yra pasakęs: „Atleiskite man krikščionių, budistų ir kitų religijų šventikai, tačiau vienintelė, tikroji religija yra meilė“. Sutinkate su tuo?
– Tai – natūralu. Dorovingumas, moralė – pagrindinis gyvenimo būdas. Bet tai, ką Krishnamurtis pavadino meile, tik vienas iš aspektų. Yra kažkas, kas išeina ir už meilės ribų. Galime tai pavadinti „tuštuma“, „aiškumu“, „tyrumu“ – be viso to nėra visatos pagrindo. Tai geriau pavadinti „nuliu“, nes nulis – tai tikrasis visatos pradas. Todėl visata gimė iš Didžiojo sprogimo, todėl pabaigoje viskas grįžta į nulį.
– Daugelis žmonių labai sunkiai gali pasakyti, kokia gyvenimo prasmė?
– Todėl ir sėdime zazene.
– Dvasiniai mokytojai pabrėžia, kad turime gyventi „čia ir dabar“. Tačiau tokiam suvokimui ne vienas prieštarauja teigdami, kad šiais laikais tai – neįmanoma. O kaip, pastebi jie, verslas, politika, ekonomika? Tu negali gyventi be ateities, nes reikia planuoti susitikimus, darbus, kurti strategiją, galų gale, suplanuoti daug kasdienių darbų?
– Užsiimti verslu, politika – puiku. Visi kažkuo užsiėmę. Tačiau, kas gyvena? Politika? Verslas? Ar vis dėlto verslas kuriamas dėka manęs? Jei manęs nebus, kas kažką darys? Ir štai tas „aš“ – kur jis? Kur, kokiame laike gyvena „aš“?
– Jūs, kaip ir dauguma dvasinių mokytojų, raginate užmiršti savąjį mažąjį „aš“, mūsų „ego“, nes nepažinsime tiesos, dvasingumo pradžios. Tačiau būtent „aš“, mūsų ego, dažnai padeda pasiekti aukštumas – atrasti naujoves moksle, pakilti į kalno viršūnę, sukurti meno kūrinį, pasiekti pasaulio rekordą ar laimėti sporto varžybose.
– Taip. Tačiau visi mūsų norai, troškimai, pastangos tapti geresniu yra mūsų „ego“.
Vienok, kur tavyje gyvena tas „ego“? Jei tam skirsime pernelyg daug dėmesio, jei nematysime viso paveikslo, tai susitapatinsime su „ego“, rūpinsimės to ‚ego“ laime, gyvensime pasaulyje, kur svarbiausias dalykas bus tavo „aš“ – kas yra tik maža visumos dalelė.
Ir tuomet, gyvendamas milžiniškame pasaulyje, būdamas vieniu su visa Visata, visada būsi ribojamas to mažojo „aš“ ir nematysi toliau už to savo mažojo „aš“ ribų. Norint pažinti tą dalį, reikia matyti visą paveikslą, o ne narstyti tą mažulytę jo dalelę. Jei išties nori suprasti ta mažą dalelę, jos tikrą prigimtį, būtinai reikia suprasti visumą.
O viso kūrinio neįmanoma pamatyti, kai tave į priekį ves mažasis ‚aš“. Tai – visiškai natūralu. Todėl „aš“ paliekame nuošalyje ir stebime, kaip galime išreikšti visumą, vienį, kas yra tikroji laimė? Jei tai pavyksta suprasti, gimsta milžiniška energija ir gebėjimas atlikti prasmingus darbus.
– Šiais laikais žmonija nuolat įsivelia į painias, konfliktiškas situacijas, mūsų pastangos pasiekti taiką ir supratimą atrodo beprasmės. Ar mes kenčiame nuo pasaulio karmos, nuolat virstančiomis problemomis ir karais?
– Budizme tai vadinama Go-džigoku no masse. Tai reiškia, kad pasaulyje tęsis badas, ligos, karai ir stichinės nelaimės. Žmonės ir toliau skleidžia klaidingas pažiūras, principus ir idėjas, todėl apmaudas, pavydas ir abejonės stiprės, taip pat didės godumas, gausės plėšikavimas ir žmogžudystės.
Visa tai pasekmės to, kad žmonės nevertina gėrio, todėl jų kūnas ir protas serga. Patys žmonės susikuria vis daugiau ligų ir kančių, todėl sutrumpėjo ir jų gyvenimai. Tokia žmonijos raida vyksta nuo neatmenamų laikų ir tik todėl, kad žmonės nepabunda savo Tikrajam Protui.
Jie suvokia reiškinius kaip realybę, tartum sąlygojami reiškiniai turėtų savo substanciją, kabinasi už jų, tarsi jie egzistuotų realiai. Kadangi nesuvokiame erdvės, objektų ir laiko laikinumo, tas pats senas ciklas tęsiasi, taigi mes priversti vėl ir vėl kristi ir keltis.
Kaip visata begalinė, taip ir žmonijos gyvenimo energijai nėra galo. Todėl mums svarbu stiprinti šį platesnį požiūrį ir praktikuoti zazeną ne vien dėl savo gyvenimo, bet ir dėl vaikų, vaikaičių bei visa apimančio ramaus Proto, kuris yra visų mūsų pagrindas. Mes už tai atsakingi. Jei visi žmonės medituotų, mes greitai išspręstume šio tariamai begalinio ciklo problemą, brangintume savo amžinąją gyvenimo energiją ir nebeklaidžiotume be reikalo kentėdami.
– Vienuolynuose, net po daugelio metų praktikos, kai kurie žmonės neatrodo laimingi, šviesūs, besidžiaugiantys gyvenimu. O kasdieniame gyvenime, neretai matome šviesių, laimingų, besidžiaugiančių, bet visiškai nepraktikuojančių ir nedvasingų žmonių.
– Tam yra kelios priežastys. Pirma, priklauso, kas stebi ir vertina. Antra, žinoma, kai kurie vienuolyne gyvenantys žmonės dar neturi pakankamos patirties, gylio. Bet yra ir tokių, kurie išties nuramina savo protą ir su juo dirba labai nuoširdžiai. Kai iš šalies žvelgiame į kitą, norėdami suprasti, laimingas, ar ne, šis žmogus, būtinai supraskime ir išjauskime jo būseną, bet nevertinkime to „gerai ar blogai“. Kai žvelgiame iš šalies, dažniausiai sprendžiame iš savo patirties. Pavyzdžiui, kai žmonės lanko katalikiškus vienuolynus, daugelis kalba apie tamsią, sunkią atmosferą.
Tačiau tarp tų, kurie gyvena tuose vienuolynuose, yra ir tokių, kurie visiškai niekuo neužvaldyti, neveikiami jokių aplinkybių ir laisvi nuo visko. Apie tokius žmones galima pasakyti, kad jie gyvena Dieve su Dievu. Aš sutikau tokį katalikų vienuolį, kai jam buvo 93 metai. Jis turėjo absoliučiai tyrą, švarų protą, jame nepasireiškė jokia ego forma. Jam neegzistavo „aš“, erdvė, laikas. Mačiau, kai jis, norėdamas spėti į mišias, išėjo iš savo celės anksčiau. Tačiau pakeliui sustodavo ir nusilenkdavo prie kiekvienos iš 24 šventųjų statulos.
Ir kai jis atėjo į bažnyčią, mišios jau buvo pasibaigusios. Bet jam tai nebuvo svarbu, jam net į galvą nešovė, kad kažkas ne taip. Ir jei mišios baigėsi, reikia grįžti atgal. Ir grįždamas jis vėl išvydo šventųjų statulas ir vėl kiekvienam klaupėsi. Jokio dėmesio jis nekreipė net sutikęs svečius iš užsienio, jo niekas neskubino. Toks žmogus pilnai gyvena tik dabartimi, tik šia akimirka. Jei pavyksta pasiekti tokią būseną, taip išgryninti protą, tai jau neturi įtakos ir visiškai nesvarbu – laimingas ar nelaimingas?
Pasaulyje žmonės nuolat ieško laimės, bet tiems, kurie išėjo už pasaulio sąmonės ribų, laimė neturi jokios įtakos. Jiems nėra gerai ar blogai. Jiems neegzistuoja laimė ir nelaimė. Ir reikia būtinai pamatyti, išgyventi tokią proto būseną. Jei šią būseną galėtume įvilkti į žodžius, galėtume pavadinti „Didžiuoju Tikėjimu“. Žmonių, gyvenančių šiame pasaulyje, protas ir nuotaikos, labai svarbu. Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje žmonės pernelyg daug dėmesio skiria vertinimui – laimė-nelaimė, sėkmė-nesėkmė.
Tai pernelyg sureikšmindami mes formuojame šiuolaikinio pasaulio vaizdą. Ir tai tampa priežastimi, jog užmirštama esmė, tikrasis pradas. Jei į visą tai nereaguotumėme, nesureikšmintume, tuomet mes galėtume prisiliesti prie šio gyvenimo tiesos. Ir ten nebus laimės ar nelaimės, nebus sėkmės ar nesėkmės, nebus gimimo ir mirties. Jei nesuprasime tokios proto būsenos, mūsų dvasinio pasaulio pradas ir liks kažkur toli.
Šiame pasaulyje, nieko nepadarysi, tenka gyventi ir tarp dualumo. Bet kai ši būsena mums atrodo galutinė ir tikroji tiesa, gimsta klaidingi vertinimai. Žiloje senovėje žmonės net savo kasdienybėje nuolat palaikė ryšį su savo dvasia, dvasingumu, Dievu, kasdien lankėsi maldos namuose, meldėsi, tam skyrė laiko. Todėl ir kasdieniniame gyvenime tuomet tvyrojo kitokia atmosfera. Šiuolaikiniame pasaulyje taip gyvena labai nedaug žmonių ir mažai kas susimąsto apie savo dvasingumo esmę.
Žinoma, neraginu grįžti į praeitį. Tačiau čia ir dabar pažvelkime, kur yra tiesa? Nežvelkime į išorines aplinkybes ir pagal jas nespręskime, kas gerai, o kas blogai? Pažvelkime ir pamatykime, kas išties yra tikrasis mūsų proto pradas, nes antraip dings mūsų žmogiškojo dvasingumo pradžia.
Japonijos zen meistras Taigen Shodo Harada Roshi gimė 1940 m. rugpjūčio 26 d. Naros mieste, šventiko šeimoje. Jis buvo trečiasis gausios šeimos vaikas: vyresnysis brolis ir dar trys jaunesnės dukros buvo apsuptos šeimos šiluma ir meile.
Jo vaikystė prabėgo įprastai: jis žaisdavo su jaunesnėmis sesėmis ir buvo labiausiai išdykęs: prasimanydavo įvairiausių būdų, kaip veltui patekti į kino teatrus ir pasižiūrėti mėgstamų nuotykių filmų.
Nors berniukas buvo auklėjamas budistų šventykloje, jis nenorėjo būti budistų šventiku. Vaikystėje žavėjosi raketomis ir svajojo tapti pilotu. Paauglystėje galvojo apie psichologiją ir aistringai domėjosi žmogaus proto prigimtimi.
Viskas staiga pasikeitė, kai vieną dieną Harados tėvas paprašė kažką nuvežti į šeimos šventyklą. „Ankstus rytas, autobusai sausakimši. Man reikėjo prasibrauti pro susigrūdusius žmones. Autobuso gale staiga atsiradau priešais žmogų, kurio buvimas mane labai sukrėtė. Jis buvo nepaprastai paslaptingas: jį gaubė kažkokia neapsakoma aura. Priešais mane sėdėjo garbaus amžiaus žmogus, vilkintis šventiko drabužiais, su akiniais. Jis skaitė knygą. Iš jo sklido šviesa. Aplinkiniai žmonės, palyginti su juo, atrodė prislėgti savo rūpesčių ir minčių“, – prisiminė Shodo Harada, giliai sujaudintas inteligentiškai atrodančio, ramaus ir gilaus vyro, kurio dvasia spinduliavo neapsakomai skaisčią šviesą.
Jis iki sielos gelmių buvo pakerėtas šio žmogaus ir tų minčių, kurias sukėlė jo buvimas. Todėl šiam išlipus nusekė iš paskos. Šventikas, tai buvo garsus zen meistras bei Hanazono Rinzai universiteto prezidentas Yamada Mumonas, ėjo į nedidelę budistų šventyklėlę.
„Mūsų susitikimas atskleidė, koks menkas buvo mano supratimas apie budizmą. Suvokiau, kad visiškai nieko nenutuokiu apie giluminį šios religijos aspektą. Nepaisant to, kad išaugau šventykloje, aš nusigręžiau nuo mokymų. Abejoju, ar būčiau tapęs vienuoliu, jei nebūčiau jo sutikęs, – neslėpė Shodo Harada. – Pirmą kartą pamačiau, kaip vidinės savybės gali apšviesti visą žmogaus esybę. Troškau sužinoti daugiau apie mokymus, kurie taip nuskaistino Mumoną“.
Kai jaunasis Harada mokėsi Hanazono Universitete, mirė jo tėvas ir tuomet vyresnysis Harados brolis ėmėsi vadovauti šeimos šventykloje Naroje.
Tai išlaisvino Haradą ir jis galėjo laisvai pasirinkti savo gyvenimo kelią. Baigęs universitetą, jis pėsčias patraukė per kalnus ir miškus į Kobę, vienuolyną, ir tapo Mumono Roshi vienuoliu mokiniu. Ten gavo vardą Shodo – Tikrasis kelias.
Shodo smarkiai praktikavo, dalyvavo intensyviuose savaitiniuose atsiskyrimuose. Tačiau dar po dvejų metų intensyvios praktikos mokytojo paprašė leidimo išeiti iš vienuolyno: Harada norėjo keliauti į kalnus ir praktikuoti vienumoje, kol pasieks prabudimą.
Mokytojas nieko nesakė, tik įdėmiai jį stebėjo keletą akimirkų ir tada paklausė: „O kas nutiks, jei tu nerealizuosi kensho (įžvelgti savo esmę)?
„Negrįšiu, kol tai neįvyks“, – toks buvo ryžtingas Harados atsakymas.
Jis gavo leidimą palikti vienuolyną.
Įsikūręs kalnuose tarp Hirošimos ir Shimanės prefektūrų, jis sėdo praktikuoti zazen ilgam laikui, pasirengęs sunkumams ir žūtbūt pralaužti ledus.
Jis nežinojo, kiek praėjo laiko, bet vieną sekmadienio popietę susitiko kelis turistus, kurie ir stabtelėjo, norėdami jam užduoti klausimų.
„Ar jūs budistų vienuolis?“ – paklausė šie ir, sulaukę teigiamo atsakymo, kalbėjo, kad man pasisekė, kad galiu taip praktikuoti visą dieną ir visą savaitę... Apgailestavo, kad jiems reikia dirbti visuomenėje ir teturi tik šią vieną dieną užkopti į kalną ir sugiedoti Budos vardą.“
„Staiga visa sunki mane slėgusi našta nukrito, lyg kas būtų sudavęs man per nugarą ir viskas manyje prabudo. Staiga suvokiau, kokią klaidą padariau ir sugrįžau į vienuolyną, – prisipažino Shodo Harada. – Tą dieną kalnuose suvokiau, kad nėra savasties, kuri nerimautų. Save kankinau ir jaučiausi apgailėtinai, nervindamasis dėl susikurtos nušvitimo problemos. Kai iš tiesų visa tai gali atrasti kiekvieną gyvenimo dieną.
Viskas būtų atėję savaime, netgi jei aš būčiau nieko nedaręs ir nustojęs rūpintis dėl savo menkų problemų. Nereikėjo slėptis nuo visų kalnuose, atsiskirti ir nusisukti nuo visų, jaudintis dėl savo mažo protelio būsenos. Reikia eiti pasaulin ir priimti tai, ką siūlo kiekviena diena – tai buvo mano praktika ir mano nušvitimo išraiška. Tą kartą suvokiau, kad mano gyvenimas tapo visiškai kitoks. Žinojau, kad nėra jokių mano savasties problemų, nes nėra nieko, kas tas problemas pajustų.“
Sugrįžęs iš kalnų jis suprato savo tikslą: absoliučiai paskirti savo gyvenimą žmonėms, atiduoti jiems tą krištolo tyrumo sąmonę. To norėjo iš pradžių, bet buvo įstrigęs savo mažajame egocentriškame „aš“.
„Iškeliavau į kalnus tik dėl savo nušvitimo – tai buvo mano ego pasireiškimas. Bet būtent dėl to aš galėjau nubusti didesniam tikslui – atbusti aukštesniajam „AŠ“, kuris turėjo dirbti šiame pasaulyje“, – teigė japonas.
Harada Shodo ten praktikavo dvi dešimtis metų. Vieną dieną senasis Sogenji šventikas išsikvietė Mumoną ir išreiškė pageidavimą paskirti šventyklos perėmėją. Šis pasirinko Haradą Shodo ir 1983 m. Harada gavo „inką“ (oficialų Zeno meistro giliausios realizacijos pripažinimą) ir tapo Sogenji vienuolyno mokytoju.
Po kelerių metų 1989 m. jis išvyko mokyti į JAV, kur grupei mokinių surengė savo pirmąjį seišiną (atsiskyrimą). Taip buvo įkurtas Tahoma Sogenji vienuolynas Vašingtone, Whidbey Island. Dar po kelerių metų jis iškeliavo į Europą.
Kiekvienais metais jis skrenda į pietų Indiją surengti atsiskyrimo į savo mokinio Boddhidharmos įkurtą vienuolyną. Jo mokiniai pasklido po visą pasaulį.
Garsus zen meistras keliauja po pasaulį mokydamas ir drauge laikosi užsiėmimų ir seišinų tvarkaraščio Sogenji vienuolyne. Jis visiškai atsidavęs Budos Dharmai (mokymui) ir stengiasi ją išlaikyti gyvybingą pačiu giliausiu lygmeniu.
