– Vasara mums visiems dovanoja naujų įspūdžių. Kokių darbų ir įspūdžių jums ji pažėrė?

– Šiuo metu dirbu labai garsiame ir senas tradicijas turinčiame Glyndebourno festivalyje, kuris vyksta pietinėje Anglijoje. Darbas šiame festivalyje yra labai ypatingas, nes jo geografinė padėtis neleidžia tau jaustis, tarsi tu labai sunkiai dirbtum. Čia yra fantastiško grožio sodai, laukai, kuriuose ganosi avys, ir išėjęs per pietų pertrauką tu jautiesi kaip kokiame nuostabiame kaime. Man visuomet svarbu vasarą neužstrigti kokiame nors dideliame mieste. Tuomet taip stipriai širdies neskauda, kad neguliu prie jūros ar nesiilsiu kur nors sodyboje.

Džiaugiuosi kiekvienais metais sugrįždamas į Glyndebourną, čia dirbu jau ketvirtą kartą. Šiemet dainuosiu Samuelio Barberio operoje Vanessa. Tai yra labai retai atliekamas kūrinys, bet labai įdomus savo struktūra, išpildymu. Dirbdamas prie šio kūrinio labiau jaučiuosi repetuodamas kokią dramos pjesę nei operą.

Glyndebourno festivalio ypatumas yra tas, kad jie labai daug laiko rezervuoja repeticijoms, kas šiais laikais yra labai didelė prabanga. Turime net šešias savaites pastatyti spektakliui. Tai yra pakankamai daug laiko tam, kad puikiai perprastum savo personažą, įsigilintum į įvairius niuansus. Beje, šiame pastatyme aš pirmą kartą dirbu su legendiniu režisieriumi Keith Warner. Labai seniai svajojau padirbėti su juo, ir dabar stengiuosi gaudyti ir įsidėmėti kiekvieną jo žodį. Tai yra nepaprastai intelektualus žmogus, jo vizijos iš tiesų yra labai savitos ir originalios. Tas faktas, kad jis puikiai pažinojo šios operos libreto autorių, su juo bendravo ir draugavo, duoda asmenišką atspalvį šiam darbui. Taigi, aš tiesiog sekioju jam iš paskos ir kaip kempinė geriu visą tą informaciją iš jo. Tai tokia mano vasara...

Nors ir dirbu, bet maudymosi sezoną jau atidariau. Pajūris nuo kaimelio, kuriame gyvenu, yra visai netoli. Jūra dar gana šalta, bet jau įlindau. Žodžiu, vasara puiki, nieko netrūksta – gamta fantastiška, darbas nuostabus, kolektyvas ir teatras yra aukščiausio lygio, tad galiu labai produktyviai dirbti, visiškai atsiduoti menui, kartu mėgaudamasis gamtos prieglobsčiu.

Foto: Organizatorių nuotr.

– Kokia publika atvyksta į šį festivalį?

– Publika yra tikrai labai savita. Aš juokaudamas sakau, kad Glyndebourno operos festivalis ir Askoto žirgų lenktynės yra du kvintestenciniai angliškos kultūros pavyzdžiai. Į festivalį atvykstanti publika laukiama pasipuošusi, čia galioja labai griežtas aprangos kodas. Festivalio įkūrėjas seras George Christie yra kažkada pasakęs, kad jei visi operos atlikėjai įdeda labai daug darbo, kad parodyti žiūrovams puikų spektaklį, tai ir publika turėtų įdėti pastangų atrodydama puikiai, taip pagerbdama atlikėjus. Taigi į šį festivalį vyrai atvyksta dėvėdami kostiumus arba smokingus, pasipuošę juodomis varlytėmis, moterys būna pasipuošusios ilgomis suknelėmis, dažnai dėvi skrybėles.

Dar vienas šio festivalio niuansas, jog spektaklio pertrauka būna labai ilga, trunkanti net apie pusantros valandos. Tuo metu visi išeina į sodus, kur būna paruošti piknikams baltomis staltiesėmis užtiesti stalai. Tada visi ponai ir ponios sėdėdami už tų stalų vaišinasi, gurkšnoja šampaną, o po to eina žiūrėti antro spektaklio veiksmo.

Publika, aišku, yra labai pasiturinti, nes bilietai į šį festivalį yra labai brangūs, kaina siekia net 250-290 svarų, todėl tikrai ne kiekvienas gali įpirkti bilietus į šiuos spektaklius. Šis festivalis, beje, yra privatus, jis gauna lėšų iš bilietų bei rėmėjų, valstybė jam neskiria jokių dotacijų. Išlaikyti visus tuos sodus, teatrą yra labai brangu. Tačiau atvykti į šį festivalį yra prestižo reikalas, todėl nenuostabu, jog daugelį bilietų išperka korporacijos bei stambios kompanijos, dovanodamos juos savo darbuotojams.

Festivalio teritorijoje yra malūnsparniams skirta nusileidimo aikštelė, neretai žiūrovai į spektaklius atvyksta ir tokiu būdu. Festivalis Anglijoje yra labai populiarus ir bilietai į jį yra išperkami vos paskelbus apie prekybos pradžią. Džiugu, jog festivalis sulaukia didžiulio žiniasklaidos dėmesio. Beje, didžioji dalis publikos į festivalį keliauja traukiniu iš Londono Viktorijos traukinių stoties. Traukinys juos atveža iki vietinio miestelio. Todėl būna labai įdomu, kai koks nors turistas nežinodamas, kas čia vyksta, staiga išvysta iškilmingai ir labai prabangiai pasipuošusią publiką traukinyje.

Įspūdinga ir pati festivalio istorija. Jis buvo įkurtas prieš antrąjį pasaulinį karą vietinės kilmingos šeimos dėka, o festivalio įkūrėjo sero George Christie veiklą tęsia jo proanūkis Gus Christie.

– Su dideliu užsidegimu kalbate apie savo darbus. O apie atostogas ar pagalvojate?

– Aš tikrai nesu iš tų dainininkų, kurie stengiasi sudainuoti kuo daugiau spektaklių ar uždirbti kuo daugiau pinigų. Man labai svarbus ir atostogų laikas. Jeigu man nepavyksta pailsėti vasarą, tuomet stengiuosi paatostogauti kitu metu. Ateinančią žiemą esu suplanavęs vykti į Indiją, nes toje šalyje dar nesu buvęs. Keliauti žiemos metu man patinka, nes tuomet gali pabėgti iš tos niūrios europietiškos žiemos. Man labai patinka Azija, ten visuomet vykstu su didžiausiu malonumu. Aš labai vertinu tą laiką, kai galiu duoti pailsėti ir savo balsui, ir savo smegenims, taip pat duoti erdvės naujam įkvėpimui, galų gale – pasiilgti scenos. Nuolat dirbant be atokvėpio dažnai gresia pradėti dirbti mašinaliai. Todėl tikrai neignoruoju atostogų laiko ir stengiuosi jas praleisti visuomet turiningai ir nenuobodžiai. Tuo pačiu stengiuosi ir kompensuoti tą laiką, kai nematau draugų ir šeimos, todėl per atostogas bandau ir čia atsigriebti – kuo daugiau laiko praleisti su savo šeima ir artimiausiais draugais.

Edgaras Montvidas
Foto: Rokas Darulis

– Ar vasarą jums pavyksta pailsėti Lietuvoje?

– Iš tiesų tai padaryti sudėtinga. Kadangi vasarą dirbu festivaliuose, laisvo laiko lieka labai mažai. Jei atsiranda kelios laisvos dienos, man norisi nuvykti į savo vasarnamį Prancūzijoje. Jeigu aš negaliu atvykti į Lietuvą, tada pas mane į Prancūziją atskrenda draugai arba šeima ir mes nuostabiai leidžiame laiką kartu. Iš tiesų man svarbiau yra žmonės, su kuriais būnu, o ne pati aplinka. Taip, aš pasiilgstu lietuviško pajūrio, Nidos kopų, miškų, bet su brangiais žmonėmis man gera būti visur, ne tik Lietuvoje. Metų bėgyje aš stengiuosi neapleisti Lietuvos bei jos publikos, kartas nuo karto apsilankyti. Iš tikrųjų turiu svajonę aplankyti savo gimtuosius Kybartus, kur nebuvau jau daugybę metų, susitikti ir pabendrauti su giminaičiais. Juk laikas bėga, ir gali ateiti toks laikas, kai bus per vėlu tai padaryti. Nors Kybartuose aš praleidau nedaug laiko, gyvenau ten iki septynerių metų, tačiau labai smagu sugrįžti ten, kur buvo viso ko pradžia.

– Jūs savo namais vadinate Angliją, Londone turite įsigijęs puikų butą. Ar Anglija vis dar yra jūsų svajonių šalis?

– Mano atveju sąvoka namai yra labai sąlyginis terminas. Didžiąją dalį savo laiko aš praleidžiu gastrolėse. Tarkim, dabar aš nuomoju namelį Pietų Anglijoje, kur dabar dirbu. Rudenį mano namais taps įvairūs viešbučiai. Taip jau yra, toks yra dainininko gyvenimas. Ir aš tikrai tuo nesiskundžiu, nes žinojau, kur kišu nosį. Ar Anglija yra mano svajonių šalis? Tikrai ne... Niekada nesvajojau gyventi Anglijoje. Gal labiau Prancūzija visuomet buvo mano svajonių šalis. Ir Prancūzijai visuomet jaučiau didelę trauką. Save laikau labiau frankofonu nei Britanijos mylėtoju. Tačiau taip, jau daugelį metų gyvenu Didžiojoje Britanijoje, Londone turiu butą, ir kiti dalykai mane sieja su šia šalimi. Šis klausimas tarsi pakibęs ore. Visi tie politiniai dalykai, tas nelemtas brexitas, kuris tuoj ištiks Angliją, gali pakoreguoti ir mano santykį su šia šalimi. Aš dar nesakau, kad kelsiu sparnus ir grįšiu į Lietuvą, bet faktas, kad grįšiu, tai tikrai plevena mano galvoje. Visgi šiuo metu esu pasaulio pilietis, kuris kas porą metų laiką praleidžia vis kitoje šalyje. Esu išmokęs taip gyventi ir pakankamai greitai adaptuojuosi kitoje pasaulio vietoje. Iš kitos pusės toks gyvenimo būdas manęs nepririša prie buities reikalų. Nors turiu namus ir Prancūzijoje, ir pas mamą Kaune, vis dėl to tai daugiau filosofinė sąvoka, bent jau šiuo metu.

Foto: Asmeninio albumo nuotr.

– Kokius jausmus jaučiate Prancūzijai?

– Taip susiklostė gyvenime, kad jau paauglystėje pajutau trauką Prancūzijai. Tuo metu į Lietuvą pradėjo važiuoti daug prancūzų jaunimo, piligrimų, pamenu, dalyvaudavau įvairiuose renginiuose ir susitikimuose, kuriuos organizuodavo Kretingos pranciškonai. Tai buvo laikas, kai Lietuvoje vyko dvasinis atgimimas, ir to dvasinio maisto labai trūko. Aš pakliuvau į tokią draugų terpę ir jau paauglys ėmiau bendrauti su prancūzais bei keliauti į Prancūziją. Nežinau, kodėl, bet dirbdamas Prancūzijoje aš jaučiuosi visiškai kitaip nei kitose šalyse. Ten, rodos, net orą kitaip užuodžiu.

Iš tiesų, būdamas toje šalyje jaučiuosi labai gerai. Gal praeituose gyvenimuose aš gyvenau Prancūzijoje? Net valgydamas kruasanus aš visiškai nesijaučiu darantis nuodėmę... O jei rimtai, matyt, jog paauglystėje vykstantys įvykiai paliko labai didelį įspūdį mano asmenybei ir liko visam gyvenimui. Prieš 15 metų įsigydamas vasarnamį Prancūzijoje dar labiau sustiprinau ryšį su šia šalimi. Stengiuosi į savo prancūziškus namus nuvykti kas porą mėnesių, viską ten apžiūrėti ir pagyventi juose. Labai džiaugiuosi, kad mano gyvenimas yra taip tampriai susijęs su Prancūzija. Tokio santykio su Anglija niekada nebuvo.

Didžiojoje Britanijoje aš atsiradau todėl, jog laimėjau vietą jaunųjų menininkų programoje, kurioje stažavausi 2001 metais. Tai buvo grynai profesinė priežastis.

– Ar yra kokia nors vieta pasaulyje, kuri jus labai stipriai traukia?

– Mane visuomet traukia ten, kur manęs nėra. Mane traukia tos šalys, kuriose nesu buvęs. Aš esu žingeidus žmogus, ir stengiuosi savo laisvą laiką praleisti keliaudamas. Mane žavi tos vietos, kurių dar nesu pažinęs, ir kaip magnetas traukia būtent jų pažinimas. Žinoma, nenustebinsiu pasakęs, jog mane visuomet traukia į Lietuvą. Čia grįžus man net kvėpuoti būna lengviau... Nes tas identitetas man, nuolat maišančiam pasaulį, yra be galo svarbus. Tu turi jausti savo šaknis, jausti, kas tu esi šiame pasaulyje, pagaliau – iš kur tu esi.

Tam tikras užprogramuotas kultūrinis klodas niekur neišnyksta, ir aš jį ypatingai stipriai jaučiu. Aš pamenu kultūrinį šoką, kurį kažkada patyriau tik atvykęs į Angliją. Pirmuosius porą-trejetą metų aš jaučiausi palikęs Lietuvą, bet dar nepriimtas Didžiojoje Britanijoje, jaučiausi lyg medis šaknimis į viršų. Niekada nesistengiau tapti britu – tai būtų kvaila, ta integracija vyko pati savaime, nors man identitetas visada buvo labai svarbus. Ir dabar visada didžiuojuosi savo kilme ir pykstu, kai mane pavadina, pavyzdžiui, latviu.

E. Montvidas
Foto: Organizacijos archyvas

– Ar jaučiate poreikį pailsėti nuo scenos, dainavimo?

– Kai būna spektaklių maratonas, mano gyvenimas būna labai savotiškas, nes tuo metu aš gyvenu tais spektakliais ir tiems spektakliams. Būnu labai susikoncentravęs, stengiuosi nesiblaškyti, niekur nekeliauti, tiesiog dieną po spektaklio stengiuosi atstatyti jėgas, patylėti. Tačiau, deja, aš neturiu kažkokių originalių laisvalaikio praleidimo formų, tarkime, aš nežaidžiu golfo, nevažinėju motociklais. Mano laisvalaikis yra ganėtinai paprastas. Man patinka sportuoti, vaikščioti, būnant nepažįstamam mieste jį pažinti. Aš domiuosi viskuo – stengiuosi aplankyti visus įmanomus muziejus, spektaklius, koncertus. Na, o jeigu turiu daugiau laiko, tai leidžiu jį su savo draugais ir šeima. Man patinka nusivežti juos į savo namelį, pagurkšnoti kartu vyno, pabendrauti. Beveik visada su savimi turiu knygą, visuomet skaitau kažką.

– Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?

– Negalėčiau pasigirti ekstremaliais pomėgiais. Nors kartą, dirbant Jungtinėse Amerikos valstijose, man teko karstytis olomis. Buvo keletas kolegų, su kuriais netgi spektaklio dieną susiruošdavome keliauti po miškus, kalnus, olas, o grįžę eidavome dainuoti. Toks aktyvus poilsis man yra labai prie širdies, nors daugelis dalykų man neleistini. Tarkime, slidinėjimas. Jeigu susilaužyčiau koją žiemos metu, kada yra pats darbymetis, pats sezonas, taip tik pakenkčiau pats sau. Nors esu išbandęs, pavyzdžiui, nardymą, nardžiau Indonezijoje su akvalangais, taip pat leidausi parašiutu. Mano manymu, poilsis, kaip ir darbas, taip pat reikalauja gebėjimo, žinojimo, kaip praleisti laiką. Kartais reikia leisti sau ir patinginiauti, ar tiesiog pagyventi. Juk neišvengiamai ateis tas laikas, kai galbūt nebedainuosi, ir tada jau bus per vėlu daryti tai, ką gali daryti dabar. Todėl stengiuosi atsakingai žiūrėti į gyvenimą ir nebūti tiktai grojanti plokštelė. Ir tikrai mano gyvenimas nėra tik dainavimas. Gyvenimas yra kur kas platesnė sąvoka nei vien tik opera.

Edgaras Montvidas
Foto: R.Baltakio nuotr.

– Jūs turite daug garsių, talentingų, žinomų draugų. Ką labiausiai vertinate žmonėse?

– Aš turiu ne tik garsių ir talentingų draugų. Tie žmonės galbūt nėra žinomi Lietuvai, tačiau jie yra tarsi peržengę pačią draugystės sąvoką – jie yra tapę mano šeima. Tai žmonės, kuriuos pažįstu labai seniai, dar prieš man tampant dainininku. Su jais aš galiu būti toks, koks aš esu. Tačiau, taip, savo darbe aš susiduriu su įvairiais žmonėmis, taip pat ir labai garsiais, žinomais, pasiekusiais labai daug savo srityje. Teko bendrauti ir su ne viena pasauline garsenybe, tačiau nebūtinai jie yra mano draugai. Kai kuriais atvejais jie yra mano kolegos arba bendradarbiai, su kuriais aš dirbu.

Draugais vadinu tuos žmones, kurie yra išbandyti laiko, kurie yra pakeitę mane, įnešę į mano gyvenimą tam tikrų spalvų, be kurių aš tikrai nebūčiau tas, kas esu. O tos bendražmogiškos savybės, kurias, manau, kiekvienas žmogus vertina drauguose, ir man nėra svetimos, – turiu mintyje nuoširdumą, atsidavimą, gebėjimą pasijuokti iš savęs. Su draugais visada galiu jaustis laisvai, nevaržomai, galiu būti savaitę nesiskutęs, bet atsipalaidavęs ir laimingas. Tokių žmonių, beje, nėra daug. Laikui bėgant dalis draugų, deja, atbyra, nes visi mes esame išsibarstę plačiame pasaulyje, pas kai kuriuos mano draugus atsiradusios šeimos, vaikai. Tačiau labai džiaugiuosi, jog turiu tą savo ratą žmonių, kuriuos drąsiai galiu vadinti draugais.

– Jūs turite itin artimą ryšį su mama. Kaip pavyko jį išsaugoti, kai judu skiria atstumas?

– Taip, mano ryšys su mama yra tikrai artimas. Nors mudu mažai matomės, tačiau kas antrą dieną bendraujame įvairių technologijų pagalba. Technologijos mums leidžia jausti tą paprastą, kasdieninį ryšį. Tarkim, šiandien mama man atsiuntė nuotraukas su naujomis gėlėmis, kurias ji pasodino balkone. Tokios kasdieninės smulkmenos, kuriomis mes su mama nuolat dalijamės, man yra labai mielos ir padeda nenutolti vienam nuo kito. Man viskas įdomu, net tai, ką ji valgė pusryčiams, ar koks oras šiandien Lietuvoje...

Nežinau, kas nulėmė, jog su mama esame labai artimi. Mano mama visuomet manimi pasitikėjo. Pamenu, kai paauglystėje aš grįžau namo ir pareiškiau, jog noriu tapti dainininku, ji neprieštaravo, neprotestavo, o pasakė: gerai, tapk, jeigu tu to nori, aš tave palaikau. Mama visada pasitikėjo ir manimi, ir mano seserimi. Mamos gyvenimas buvo nelengvas. Ji prarado savo tėvus labai anksti. Ji liko viena su mumis, vaikais, būdama labai jauna, tad išbandymų jos gyvenime tikrai netrūko.

Mes gyvenome labai nepasiturinčiai, mamai teko dirbti trijuose ar keturiuose darbuose, kad uždirbtų šeimai duoną. Aš kaip vaikas turėjau labai daug kasdieninės laisvės, buvo visos sąlygos pasukti ne pačiais geriausiais keliais. Tačiau aš visuomet jaučiau griežtą mamos ranką. Mums su sese jau nuo mažumės buvo įskiepytas labai didelis atsakomybės jausmas. Būdamas vaikas aš buvau labai užimtas, po mokyklos dar bėgdavau į muzikos mokyklą, lankiau begalę būrelių, baseiną...

Nepaisant visų sunkumų, mama stengėsi mums, vaikams duoti viską, ką galėjo. Išbandęs įvairias veiklas, jau vaikystėje aš supratau, kad mane traukia menas, muzika, ir tikrai niekada nemačiau savęs kur nors banke. Kas, aišku, gal ir būtų buvę puiku – tapti bankininku (juokiasi).

Tačiau man visada buvo aišku – aš esu menininkas, muzikantas. Beje, mano mama taip pat yra buvusi dainininkė, ji turi labai gražų balsą, visuomet padainuoja per giminių susibūrimus. Tuo metu, mums gyvenant Kybartuose, mama dainavo vokaliniame ansamblyje, su juo koncertavo visoje tuometinėje Tarybų Sąjungoje. Vėliau, mirus jos mamai, ji nusprendė daugiau nebedainuoti. Iš tiesų gaila, nes tai buvo jos didžiulė aistra. Kartais užsimiršusi, plaudama indus mama ima dainuoti. Būna labai smagu.

Edgaras Montvidas
Foto: Rytis Šeškaitis

– Kuo jūs pradžiuginate mamą?

– Man patinka palepinti mamą kelionėmis, atsidėkoti už tą vargą, kurį patyrė mums su sese augindama. Šiais metais mama švęs jubiliejų, aš ją atskraidinsiu čia, į Glyndenbourną, į premjerą. Nors ji ne kartą čia buvusi, manau, jai bus smagu pamatyti spektaklį, vėliau sudalyvauti piknike. O tuomet mes ruošiame jai staigmeną, kurios kol kas negaliu atskleisti.

– Edgarai, iš šono žiūrint atrodo, jog jums viskas gyvenime labai sekasi. Visi tie kontraktai, pasaulinės scenos, išskirtiniai vaidmenys – viskas jums labai lengvai ateina. Ar iš tiesų taip yra?

– Pasakyčiau, jog visa tai ateina paprastai – per darbą... Tačiau kaip ir bet kurioje profesijoje, taip ir mano yra labai svarbus sėkmės komponentas. Be šio komponento daug nepasieksi. Gali būti puikus dainininkas, bet dainuoti tik savo vonios kambaryje, ir niekas tavęs ten neišgirs. Man pasisekė ta prasme, jog aš atsidūriau tinkamoje vietoje tinkamu laiku. Ištrūkau iš Lietuvos, o tai buvo labai svarbu, nes operos dainininko profesija yra tarptautinė, be sienų.

Norint padaryti pasaulinę karjerą Lietuva, žinoma, yra per maža. Man pasisekė, kad tik baigęs studijas aš išvažiavau į Angliją. Tačiau mano kūrybiniame gyvenime nebuvo visada viskas tik gerai, sakyčiau, buvo vingiuotas tas kelias, jame buvo ir pakilimų, ir nusileidimų, net duobių, visko...

Buvo toks laikotarpis, kai aš apskritai nežinojau, ar dainuosiu. Tuomet, 2007 metais, sustreikavo sveikata, man buvo dingęs balsas, ir tada realybė man atsiskleidė visu savo veidu... Todėl to, ką aš gaunu dabar savo kūrybiniame kelyje, nepriimu kaip savaime suprantamo dalyko. Aš kiekvieną dieną jaučiu dėkingumą už tai, kad galiu dirbti šį darbą, kurį tikrai labai myliu, netgi dievinu.

Esu labai laimingas, kad galiu daryti tai, kas man labai patinka ir dar gauti už tai atlygį. Niekada taip nebuvo, kad aš per naktį tapčiau žvaigžde. Tokiais dalykais aš netgi netikiu. Nes tai yra kantrus darbas, tu turi sulaukti savo laiko. Tarkime, mano būsimas debiutas La Scaloje tikrai nenukrito iš dangaus. Tokie dalykai iš dangaus nekrenta!

Sakyčiau, tai bus lyg mano pastangų, mano visų darbų vainikavimas. Kiekvienam operos dainininkui tai būtų ypatingas pasiekimas, nes La Scala – tai operos Olimpas. Tačiau aš džiaugiuosi viskuo. Kad galiu dirbti, kurti, ypač šiais laikais, kai menas išgyvena ne pačius geriausius laikus, kada politikų požiūris į meną yra labai atsainus, kada teatrai gauna labai mažą finansavimą ir t.t. Mano, kaip dainininko, kelias visuomet buvo pakankamai tolygus, ėjau juo laiptelis po laiptelio, neperšokdamas iš karto trijų...

Eidamas tuo kūrybiniu keliu, visuomet stengiausi protingai pasirinkti. Dariau sprendimus, ką man dainuoti, kur dainuoti, kokius vaidmenis atlikti, kad nebūtų tai per anksti, kad karjera truktų ilgai. Aš visuomet prisimenu savo mokytojo a.a. prof. V. Noreikos žodžius, jis mums įskiepijo – nesiimti darbų, kurie tau per ankstyvi, ir kad karjera truktų ne penkis, o dvidešimt ar trisdešimt penkis metus. Visi šie dalykai yra labai svarbūs, ypač jauniems atlikėjams – turėti galvą ant pečių ir nepasiduoti įvairioms pagundoms, kurios gali sužlugdyti tavo karjerą.

Edgaras Montvidas
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

– Ar yra jūsų gyvenime kertelė, kuri atrodo tuščia, neužpildyta?

– Sunku pasakyti, galbūt ir yra... Greičiausiai, kad yra. Vis dėl to, noriu prisiminti pasakymą, kad kaimyno kieme žolė visuomet atrodo žalesnė. Galbūt man ką nors ir teko paaukoti dėl to, kad galėčiau gyventi tokį gyvenimą. Tačiau aš stengiuosi neišsipildžiusias savo viltis ar troškimus kompensuoti kitais dalykais. Tačiau jeigu manęs paklaustumėte, ar norėčiau ką nors keisti savo gyvenime, greičiausiai atsakyčiau, kad nieko. Esu įsitikinęs, jog būti laimingu reikia mokėti. Tu turi duoti sau galimybę būti laimingu. Laimingu žmogumi netampama. Laimingu reikia tiesiog mokėti būti. Ir aš manau, kad aš sugebu tokiu žmogumi būti.

– Ką darote, kai patiriate nuobodulį, liūdesį arba vienatvę?

– Aš irgi esu žmogus, ir taip pat kaip visi patiriu visą spektrą įvairiausių jausmų. Mane irgi labai dažnai aplanko vienatvės jausmas, ar neišsipildžiusių vilčių jausmas... Tačiau aš esu optimistas iš prigimties. Jei tikėsime horoskopais, dvyniams yra tiesiog gyvybiškai svarbu būti tarp žmonių. Tačiau dabar aš taip nebegalvoju. Aš išmokau praleisti laiką vienas, su savimi, vaikštinėjant, skaitant ar kažkuo domintis.

Pradėjau vertinti praleisto laiko kokybę. Man nebūtina būti su žmonėmis, kurie nieko tau nedovanoja kaip asmenybei. Aš supratau laiko kainą ir stengiuosi neeikvoti jo blogiems filmams, knygoms ir žmonėms. Galvoju, jog kiekvienas žmogus susiduria su tam tikrais demonais savo gyvenime ir privalo išmokti juos pažaboti. Mano gyvenime taip pat būna įvairiausių išbandymų, kuriuos aš stengiuosi įveikti.

– Dėkoju už pokalbį.