Apie tokias patirtis pasaulio lietuvių jaunimo susitikime (PLJS) pasakojo dvi lietuvės, buvusi aplinkos ministro patarėja, tarptautinių derybų konsultacijų įmonės partnerė Laura Hanning Scarborough bei Pasaulio Banko finansų konkurencingumo ir inovacijų departamento specialistė Asta Bareišaitė. Abi moterys studijavo prestižiniuose pasaulio universitetuose, o vėliau sukūrė įspūdingas karjeras tarptautinėse organizacijose.

Foto: Jorigis Jasiūnas

Vietoje aktorystės – tarptautinė politika

Tarptautinės politikos ekspertė Laura Hanning Scarborough gerai žinoma ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Su britų aristokratu Tomu Georg‘u susituokusi moteris papasakojo, kaip pradėjo savo karjerą ir kaip pavyko pakeisti aukštas pozicijas užimančių vyrų mąstymą apie tai, ką moterys gali ir ko negali daryti tarptautiniuose reikaluose.

„Aš labai nenorėjau mokytis. Tai buvo baisu mano tėvams. Mokyklą baigiau metais anksčiau, tada buvau septyniolikos ir sakiau, kad tikrai noriu būti aktore. Aišku, tuomet tėvai pašiurpo. Tada išvažiavau į Londoną padirbėti ir patiko. Kažkaip „susišvietė“, kad noriu baigti mokslus ir įstojau mokytis teisės ir Europos Sąjungos mokslų Sasekso universitete“, – pasakojo L. Hanning Scarborough.

Paklausta, ar ji nesigaili netapusi aktore, moteris tvirtino, kad tikrai ne.

„Tikrai nesigailiu. Nežinau, kaip yra Lietuvoje, bet pamačiau statistiką, kad Britanijoje 99,8 proc. aktorinį baigusių žmonių vienu metu neturi darbo. Aš tikrai nemanau, kad būčiau puiki aktorė ir dėl to džiaugiuosi, kad „nušvitau“, – teigė L. Hanning Scarborough.

Dirbdama Lietuvoje susidūrė su diskriminacija

Ji pasakoja, kad studijuodama Europos Sąjungos mokslus suprato, jog politika yra įdomi sritis, pamena, kad paskatino ir profesorius, pasakęs, jog Laurai labai pasisekė, kad ji iš Lietuvos, anot jo, Lietuva – tai šalis, kurioje dar daug ką galima sukurti.

Foto: Jorigis Jasiūnas

Tokia mintis paskatino grįžti į Lietuvą, kur ji dirbo aplinkos apsaugos ministro patarėja. Kalbėdama apie tai, kaip teko susidurti su diskriminacija dėl savo lyties, ji prisiminė ir šias pareigas.

„Visada net juokdavausi, kad Jungtinėse Tautose būti moterimi yra privalumas. Yra tiek daug vyrų, jog, atrodo, jie pagalvoja, kad kažkuriai pozicijai reikia moters. Nežinau, ar tai tiesa, bet tam tikrose institucijose egzistuoja pozityvus diskriminavimas, kai moterys gauna darbo vietą iš dalies dėl to, kad reikia užpildyti vietas ir atrasti tą „harmoniją“, bet šiaip moterims yra sudėtingiau.

Kai Lietuvoje dirbau ministro patarėja, daugiausiai straipsniuose buvo keliami klausimai apie mano sugebėjimus, išsilavinimą, nes visiems atrodė, kad Lietuvoje vienintelis būdas moteriai gauti kokias nors pareigas, ypač jaunai, yra „draugystė“ su kažkokiais vyrais. Dėl to labai liūdna, bet galbūt viskas pasikeitė“, – apie savo patirtį pasakojo moteris.

Gera darbo pozicija Vyriausybėje nebuvo ilgalaikė stotelė jos karjeroje. Iš ten ji išvyko toliau mokytis į Angliją, šį kartą Kembridžo universitete, o vėliau dirbo tarptautinėse derybose dėl klimato kaitos. Galiausiai ji užėmė Jungtinių tautų klimato fondo valdybos vicepirmininkės pareigas.

Pareiškė, kad su ja nesiderės

Visgi L. Hanning Scarborough sutinka, kad moterys ir vyrai niekada nebus sutinkami vienodai dėl labai žmogiško dviejų lyčių skirtumo.

„Mes niekada nebūsime iki galo lygūs. Niekada. Man reikėjo gimdyti ir tada turėjau išeiti iš darbo. Fiziologiškai yra daug dalykų, kurių reikia, kad prilygtum, net ir sutvarkius sistemą“, – pokalbyje su PLJS dalyviais mintimis dalijosi ji.

Pasakodama apie tokias situacijas, kai sulaukdavo nepelnyto nuvertinimo darbo aplinkoje, L. Hanning Scarborough prisiminė ir atvejį, kai ji buvo viena iš jauniausių Jungtinių Tautų klimato derybų delegacijos vadovų, atstovavo Europos Sąjungą (ES) derybose su Kazachstanu, kurio vyriausieji derybininkai įprastai yra vyrai. Tą kartą jie atsistojo ir trumpai pareiškė: „mes su šita mergaite nesiderėsime“.

Tačiau iš L. Hanning Scarborough vadovų jie gavo atsakymą, jog Laura yra Sąjungą atstovaujanti derybininkė ir savo srities ekspertė. Pasak jos, toks vertybinis pagrindas, koks yra tokiose tarptautinėse organizacijose, kaip ES institucijos, labai padėjo.

Ateina laikas stabtelėti

Kalbėdama apie tai, su kokiais kasdieniškesniais iššūkiais susiduriama gyvenant tą iš pažiūros nuostabų ir spindintį sėkmingo žmogaus gyvenimą, L. Hanning Scarborough atvirai papasakojo apie lemtingą sprendimą padaryti pertrauką savo karjeroje.

„Aš jau esu kitame etape, turiu šeimą. Tas „glamūrinis“ momentas darbo perspektyvoje yra toks mažytis. Kai esi derybininkas, praleidi labai daug laiko užsienyje ir aš pamenu, kad labai dažnai jausdavausi vieniša. Visą dieną prakalbėjusi tiesiog nebenori bendrauti su žmonėmis, nes jau esi pavargusi.

Atsimenu, su savo draugu, dabar jau vyru, kalbėdavausi per „Skype“ prasčiausioje kavinėje, užeigoje, kur nors, kur joks derybininkas nebekeltų kojos ir tiesiog valgydavau, nes su niekuo kitu bendrauti nebenorėdavau.

Atėjo laikas, kai nusprendėme turėti šeimą ir turėjau sau pasakyti, kokios karjeros noriu ir pagalvojau, kad tikrai noriu būti namie. Galima sakyti, kad tai buvo mano tarptautinės karjeros pabaiga“, – diskusijos dalyviams atvirai pasakojo L. Hanning Scarborough.

Foto: Jorigis Jasiūnas

Nors moteris ir dabar, būdama mama, dirba derybų srityje, su šypsena pridūrė, kad gyvens iki 100 metų ir tuoj su trenksmu grįš „antram raundui“ savo karjeros kelyje.

Asta Bareišaitė: ne kiekviena diena šventė

„Net ir sėdėdama su draugais sodyboje, įsijungiau kompiuterį, o kolegei parašius, kad reikalinga pagalba darbe, paskyriau valandą pokalbiui”, – kalbėdama apie sėkmingos moters darbo kasdienybę atvirai papasakojo dabar Pasaulio Banko finansų konkurencingumo ir inovacijų departamento specialiste dirbanti Asta Bareišaitė.

Foto: Jorigis Jasiūnas

Dar 2002 m. ji išvažiavo į Angliją ir įgijo bakalauro laipsnį Oksfordo universitete. Jos tarptautinės karjeros laiko juostoje telpa daug: stažuotė Europos Komisijoje, darbas strateginių konsultacijų srityje Londone. Po šių patirčių ji įgijo dvigubą magistro laipsnį Berlyne ir Niujorke. Po studijų išvažiavo į Vašingtoną ir nuo tada jau penkerius metus dirba ten.

Vyrų požiūris iš dalies priklauso nuo kultūros

Šiuo metu jos darbai sutelkti ties Rytų Afrikos regionu, prieš tai teko dirbti Irake, Kazachstane, Baltarusijoje. Būtent dėl tokios darbo specifikos tenka susidurti su tam tikrose šalyse vyraujančiu požiūriu, kad moterys negali būti tokios geros savo srities ekspertės, kaip vyrai. Tačiau, jos teigimu, jos darbo aplinkoje taip nutinka retai.

„Neseniai kalbėjausi su drauge, kuri sakė, jog daug daugiau seksizmo ji vis dar mato Lietuvoje nei yra Didžiojoje Britanijoje ar JAV. Aš Lietuvoje nesu dirbusi ilgiau nei stažuotės metu, žinau, kad toje vietoje, kur dirbu dabar, moterims sudaryta labai gera erdvė, bet prisimenu, kad dirbant derybų bendrovėje vienas vadovas man davė patarimą mažiau šypsotis.

Foto: Jorigis Jasiūnas

Pagalvojau, kad tokia pastaba būtų padaryta tik moterims. Bet tokiose tarptautinėse institucijose, kaip Pasaulio bankas, yra sudaryta tokia aplinka ir sąlygos, kad vyrai net skundžiasi, kad kas nors gauna darbą dėl to, jog yra moteris.

Labiau su tuo susiduri, kai dirbi su šalimis-klientėmis iš Rytų pusės: Azijos regionu, Rytų Europa. Kai atvažiuoji atstovauti Pasaulio banką, jie kartais nustemba, kad esu moteris ir dar jauna. Kartais atrodo, kad jie žvelgia tik kolegas, kurie yra vyrai, o tu nesi įtraukiama“, – pasakojo A. Bareišaitė.

Ji teigė, kad kartais iš tiesų reikėdavo įdėti daug pastangų, kad susitikimų metu kai kurių šalių atstovai pažvelgtų į jos pusę ir išklausytų. Tačiau, A. Bareišaitė sakė, jog tokios patirtys įkvepia daug labiau pasitikėti savimi, nes ilgainiui supranti, jog esi savo srities ekspertė išrinkta atstovauti tarptautinę organizaciją ir pašnekovai privalo bendradarbiauti.

Varginančios kelionės

Paklausta apie tai, kokia tokios sėkmingos karjeros kaina, A. Bareišaitė papasakojo, kaip atrodo sėkmingos moters kasdienybė tarptautinėje organizacijoje.

Labiausiai atkreipdama dėmesį į nuolatines keliones, kai atrodo, kad tenka praleisti ir išvykas su draugais ir šventes, ji svarstė, kad tai iš dalies yra ne tik tokio darbo ypatybė, bet ir asmeninis pasirinkimas.

„Kol aš neturiu vaikų, dažniausiai esu „on“. Net ryte, kai buvau pas draugus sodyboje, nors atostogauju, vis tiek padariau, ką reikėjo padaryti. <...> Dar nesu nubrėžusi tų ribų, tiek, kiek reikėtų, dar vis jaučiuosi, kad darau karjerą ir nenoriu praleisti tų galimybių. Kartais viskas atrodo gražu ir gera, tačiau kartais tiesiog sėdi pavargusi oro uoste. Ne kiekviena diena šventė, gal taip reikėtų pasakyti“, – klausimą komentavo A. Bareišaitė.