XVIII amžiuje Europoje kilo karštos diskusijos apie tai, kas skatina planetų judėjimą. Anglijoje seras Isaacas Newtonas ir jo pasekėjai tvirtino, kad tai gravitacija – ta pati nematoma jėga, kuri veikia krentantį obuolį, taip pat valdo planetas jų stebuklingai surikiuotuose keliuose. Kitapus Lamanšo daugelis europiečių pirmenybę teikė Rene Descartes’o teorijai apie sūkuriuojantį kosminį „eterį“, kuris tarsi dangaus tornadas įsuka planetas. Šis nesutarimas yra daugiau nei istorinis smalsumas. Jis pasiekė tai, ko reikia, norint pasiūlyti laikyti tai tikra moksline teorija.
I. Newtonui laimėti kontinentinėje Europoje padėjo neįtikima šalininkų pora: geriausiai žinomas ir prieštaringiausiai vertinamas Prancūzijos dramaturgas Voltaire’as ir jo meilužė matematikė Emilie du Chatelet.
Tarp Emilie mokslinių darbų yra geriausias I. Newtono „Principia“ vertimas į prancūzų kalbą. Tačiau po jos mirties ji vis tiek buvo užmiršta. Jei ji ir buvo prisimenama, tai jos pasiekimai dažnai buvo nuvertinti ir pasimetė jos gyvenime sutiktų „didžiųjų vyrų“ šešėlyje. Vis dėlto, šių laikų istorikai iš naujo atrado Emilie ir jos istorija įkvepia naujas moterų matematikių kartas.
Ji gimė 1706 metais Paryžiuje ir tapo neabejotinai labiausiai kerinčia moterimi matematikos istorijoje. Aukšta ir aristokratiška, aistringa tiek intelektualine, tiek meilės prasme, ji pranoko patį gyvenimą. Ji pranoko daugumą to laikmečio žmonių: pernelyg ambicinga, per daug intelektuali, pernelyg emocinga ir seksualiai išsilaisvinusi.
Be to, dar ir per daug feministė: ji nevyniojo nieko į vatą, rašydama apie savo kovą siekiant mokytis aukštosios matematikos ir fizikos (nes merginoms nebuvo leidžiama patekti į geras mokyklas, jau nekalbant apie universitetus): „Jeigu būčiau karalius, – rašė ji, – panaikinčiau piktnaudžiavimą, kuris veiksmingai atstumia pusę žmonijos. Leisčiau moterims naudotis visomis žmogaus teisėmis, visų pirma, savo protu“.
Būdama 26 metų ji sužavėjo Voltaire’ą, kurį paviliojo ne tik jos grožis, bet ir protas. Jis jau buvo žinomas kaip nekilmingo kraujo išsišokėlis, garsėjantis pašaipiu protu. Emilie, priešingai, gimė aristokratų šeimoje. Jos tėvas buvo Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV teismo Versalyje protokolo viršininkas.
Sulaukusi aštuoniolikos ji buvo ištekinta už markizo du Chatelet, su kuriuo netrukus susilaukė trijų vaikų. Atlikusi savo pareigą Chatelet giminei ji pradėjo gyventi atskirą gyvenimą nuo vyro, ir tai aristokratų šeimose buvo gana įprasta situacija. Kiek mažiau įprastas dalykas buvo akivaizdi draugystė, kuri išsivystė tarp vyro ir žmonos, taigi markizas palaikė ne tik Emilie neįprastas ambicijas, bet ir jos aistringus santykius su Voltaire’u.
Tais laikais meilužis sutartose santuokose buvo norma, tačiau Emilie ir Voltaire’as papiktino visuomenę kartu apsigyvendami. Nesantuokiniai ryšiai tais laikais turėjo būti diskretiškas laiko leidimas, bet ne alternatyva santuokai. Įdomu tai, kad jų šeimyniniai susitarimai – kaip ir jų, kaip I. Newtono revoliucionierių, vaidmuo – buvo tarpusavyje susijęs lygiai taip, kaip kosmoso paslaptys, kurias jie norėjo išsiaiškinti.
Voltaire’as susižavėjjimas I. Newtonu kilo iš dramaturgo susierzinimo, kurį sukėlė Prancūzijos konservatoriai ir elitas, ir tai jis aiškiai išdėstė savo satyriniuose veikaluose. Iki to laiko, kai 1733 metais jis sutiko Emilie, jo polinkis liūdinti galingus žmones, jau kainavo jam vienuolika mėnesių Bastilijoje, o XVIII amžiaus trečiojo dešimtmečio pabaigoje jis porai metų buvo ištremtas. Vėliau paaiškėjo, kad ta tremtis buvo tik į gera, mat jis išvyko į Angliją, kur susipažino su keliais geriausiais I. Newtono mokiniais. Pats I. Newtonas tada jau buvo įžengęs į devintą dešimtį.
Londone I. Newtonas buvo sukėlęs nemažą sambrūzdį, ir kai iškilusis vyras 1727 metais mirė, Voltaire’as dalyvavo jo laidotuvėse Vestminsterio abatijoje. Toks oficialus mokslininko pagerbimas Voltaire’o Prancūzijoje buvo neregėtas dalykas, todėl tai paliko jam be galo stiprų įspūdį. Tokį stiprų, kad jis parašė visą eilę esė apie anglus: jų konstitucinę monarchiją, santykinę religinę toleranciją, racionalų Newtono mokslą ir naujuosius filosofus, ypač I. Newtono draugą ir mokinį Johną Locke’ą.
Voltaire’as šias esė publikavo Anglijoje. 1734 metų pradžioje jis pasakė draugui nedrįstantis spausdinti ilgesnės prancūziškos versijos „Lettres Philosophiques“, nes bijo Prancūzijos teismo dvasininkijos.
Prancūziškajame leidime būta nepalankios prancūzų matematiko Blaise’o Pascalio religinių raštų kritikos, taip pat J. Locke teiginio, kad mintis gali kilti per materialų mechanizmą, gynimo. Pastaroji mintis nervingus teologus abipus Lamanšo privertė manyti, kad J. Locke’as tvirtina, jog nėra tokio dalyko kaip nemirtingoji siela.
Vaidas su religine dogma buvo pavojingas dalykas. Tačiau Voltaire’o parama J. Locke’ui ir I. Newtono idėjoms taip pat metė iššūkį Prancūzijos nacionaliniam pasididžiavimui. Vienoje savo esė jis kritikavo „dekartistus“, kurie dominavo Paryžiaus Mokslų akademijoje.
Šie vyrai, XVII amžiaus filosofo Rene Descartes’o pasekėjai, sunkiai priėmė I. Newtono planetų judėjimo teoriją. Kaip gali saulės gravitacija pasiekti už milijonų kilometrų tuščioje erdvėje ir paveikti planetas? Jie manė, kad tai kvepia pseudomokslu, panašiai kaip astrologija ar alchemija. Tai ironiška, nes šiandien būtent R. Descartes’o teoriją mes vertiname kaip pseudomokslą. Niekas nežinojo, iš ko padarytas tas eteris ir kodėl jis sūkuriuoja tarsi tornadas.
Voltaire’as atkreipė dėmesį į veidmainystę: tikima eteriniais sūkuriais, tačiau atmetama gravitacijos trauka. Jo esė rodo, kad daugeliui XVII amžiaus teoretikų tai, kas sudaro tikrą mokslinę teoriją, dar nebuvo išsikristalizavę.
Matematika I. Newtono požiūriui darė lemiamą įtaką. Voltaire’as neįkando tų matematinių subtilybių, kas tik įrodė I. Newtono teorijos pranašumą, todėl jam prireikė Emilie pagalbos. Tačiau ši pagalba turėjo palaukti, nes 1734 metų balandį Voltaire’o leidėjas Prancūzijoje be jo leidimo išleido „Lettres“. Buvo išduotas arešto orderis ir Voltaire’as pradėjo slapstytis.
Emilie savo draugams skundėsi, kad Prancūzija nesąžiningai elgiasi su savo didžiuoju rašytoju. Jos, jos sutuoktinio ir kitų draugų iš aristokratų rato kreipimaisi į valdžios institucijas davė vaisių. Voltaire’ui buvo leista grįžti į Prancūziją, kur jis gyveno savotiškomis namų arešto sąlygomis Chatelets pilyje Sirėje, Šampanėje.
