„Aš esu atlikėja, kompozitorė, aktorė ir daug visokiausių dalykų, bet iš tikrųjų ironiškiausia yra tai, kad visas mano gyvenimo ir karjeros esminis galvosūkis įvyko tada, kai supratau, kad labai bijau žmonių, viešai kalbėti ir žodžiais reikšti mintis. Aš dabar darau tai, ko labiausiai bijojau, čia, šitoje didelėje salėje“, – savo kalbą pradėjo ir salės plojimų sulaukė J. Šeduikytė.
Moteris pasiryžo padovanoti susirinkusiems savo naujausius atradimus, kuriuose, kaip pati sako, kažką suprato, kurie kirto tarsi žaibas iš giedro dangaus.
„Gyvenime daugiausiai gaudavau tada, kai suprasdavau, kad kažko neturiu arba kažkas nepasisekė, kažkas neįvyko. Kai tau labai trūksta, tu tarsi tampi verslininku, pasidariusiu rinkos analizę, kur žinai nišą, kurią tau reikia užpildyti. Supranti, kad į problemas gali pažiūrėti iš kito kampo“, – kalbėjo atlikėja.
Čia pat J. Šeduikytė pripažino nuo pat vaikystės bijojusi žmonių ir dėl to... pasirinkusi sceną.
„Labai bijojau sakyti ką nors, nes dažniausiai būdavo taip, kad kas nors užduodavo paprastą klausimą ir aš taip bijodavau, kad kažką pradėdavau sakyti garsiai, o sakinio pabaigoje manęs nebesigirdėdavo. Dėl to mama kažkada pasakė, kad su pelės balsu į sceną gal geriau neičiau“, – atviravo moteris.
„Yra ir dar vienas minusas, kurį aš stengiuosi kažkaip taisyti. Tas neturėjimo jausmas sukaupia tavo dėmesį į tam tikrą tavo vietą, kurią tu atėjai užpildyti šiame pasaulyje ir vienas iš tų dalykų, tarkime, ryškiausias mano gyvenime yra hiperjautrumas. Gal bus keista išgirsti, bet į sceną aš kaskart einu su labai didele scenos ir kažkiek su žmonių baime
Hiperjautrumas yra labai sekinantis dalykas. Prieš šiandienos kalbėjimą aš skaičiau kaip kalbėti viešai, kaip pasiruošti šnekėjimui prieš auditoriją, ko nedaryti ir pan. Gal keista, nes dainuoti aš visai nebijau, bet šnekėti aš labai bijau.
Baisu tos pauzės, akimirkos kai nebežinai, ar „suversi tuos karoliukus“, kad kažką perduotum. Visgi, hiperjautrumas šiuo atveju gali padėti žmonėms, kurie dirba su kitais žmonėmis. Šiais metais aš pradėjau dėstyti dainavimą studentams.
Sakiau, kad mano paskaitose streso niekada nebus ir tik per atpalaiduotą organizmą galima prisikasti prie tų dalykų, kurie turi veikti dainuojant. Kartais būna, kad pro duris užeina žmogus ir aš pajautusi paklausiu, kas jam yra. Įvyksta išsipasakojimas arba jis tiesiog atsigula pagulėti, nes tą dieną sveikata „neveža“.
Supratau, kad hiperjautrumas yra naudingas ir aš savo minusą šiuo atveju paverčiau pliusu“, – susirinkusiems kalbėjo atlikėja.
J. Šeduikytė atviravo, kad jos gyvenimui didžiulę įtaką galėjo padaryti vienas vaikystės įvykis.
„Aš nuo vaikystės labai bijojau, kad manyje gyvena blogis ir buvo viena tokia istorija, kuri mane pavertė labiau intravertė nei norėčiau tokia būti.
Buvau antroje klasėje, kuomet įsižiūrėjau vieną berniuką. Mes labai keistai reiškėme savo jausmus vienas kitam, nes jis mane tampė už kasyčių, o jis man taip patiko, kad aš tai nusišnekėdavau, tai kažką jam blogo padarydavau, kol viskas baigėsi tuo, kad jį pastūmiau ir krisdamas jis susilaužė ranką. Žodžiu, mano meilė buvo labai didelė. Tada aš supratau, kad kažkas stipraus neišreikšto yra mano viduje.
Kaip vaikas apkaltinau save, kad manyje yra kažkoks blogis ir aš turiu būti toliau nuo žmonių, nes aš griaunu. Ėjau pas jo mamą ir atsiprašinėdama verkiau, o tik vėliau supratau, kad tada sąmonėje ir įvyko lūžis, kuomet užsidariau nuo žmonių ir pradėjau jų vengti bei ėmiau eiti keliu, kuris nebuvo mano. Žinau, kad kažkur ten yra tas mano kelias būti su žmonėmis, būti tarp jų ir su jais kalbėtis, bet aš jau einu į kitą pusę“, – šypsojosi moteris.
J. Šeduikytė pranešime prabilo ir apie skaudžią netektį.
„Prieš dvejus metus vienas man labai artimas žmogus iš gyvenimo išėjo savo noru. Maniau, kad mano vertybės buvo sudėliotos, aš žinojau, ko noriu ir ko ne, bet man tas įvykis viską sugriovė. Tai patyrę žmonės žino apie ką kalbu.
Tada tą trūkumą pradėjau pildyti dalykais, kurių labiausiai trūko gyvenime. Pradėjau skaityti psichologines knygas, gyvenau iš nuojautos, supratau, kad labai daug dalykų mes atidedame, bandome nepastebėti, apsimesti, kad to nėra, mes prarandame savęs „čia ir dabar“ pojūtį.
Šitas dalykas veda į tam tikrą neutralią būseną, kai tu nei labai džiaugiesi, nei labai išgyveni ir taip patogu gyventi, bet po kurio laiko imi jausti tuštumą viduje“, – kalbėjo moteris.
„Aš kartais sakau, kad žmonės gyvena taip, tarsi važiuotų traukinys: visi važiuoja, mojuoja vieni kitiems, stebi aplinką... O aš pradėjau gyventi normaliai ir savo ritmu, kai ėmiau įsivaizduoti, kad einu šalia, o tas traukinys važiuoja, aš kartais bandau pataikyti į jį, bet suprantu, kad mano ritmas yra ne tas. Susirasti savo ritmą labai svarbu, jei nori toliau su savimi gyventi ir nebijoti likti vienas, nes tai turbūt yra didžiausia baimė“, – sakė J. Šeduikytė.
Nors po netekties praėjo jau dveji metai, bet atlikėja tik neseniai suprato, kad yra dėkinga šiai situacijai ir suprato savo pamoką.
„Pamoka ta, kad kai iš tavęs išplešia kažką, ką galvojai, kad gali kontroliuoti, tai tu įgauni jėgos pamatyti savo kelionę.
Kai žmogus išeina, tai pamatai, kad tu esi. Pradedi galvoti, kaip užpildyti tą trūkumo jausmą, o pradžioje aš nežinojau, kur kreiptis. Lietuviai įpratę, kad specialistų pagalbos nereikia arba reikia tik tada, kai jau visai blogai. Bet aš mėgstu imti viską į savo rankas ir tai yra vienintelis dalykas, kuris man pasiteisina gyvenime“, – pasakojo J. Šeduikytė ir prisiminė taip atradusi rašymą bei piešimą.
Moteris skatino rasti savo būdų, kaip užpildyti trūkumus ir tai neįvyks savaime.
„Domėdamasi įvairia literatūra aš sužinojau visokiausių įrankių, kaip sveikiau susidėlioti savo emocinį pasaulį. Man patiko emocijų paleidimo technika, kai tu pradedi save stebėti situacijoje kur tu esi „čia ir dabar“. Jei mes galvojame, kad mus suformavo vaikystė ir praeityje sutikti žmonės ir bijome, kas bus toliau, tai esame silpnesni negu tada, jei bandytume suprasti, kas yra čia ir dabar“, – pranešime sakė J. Šeduikytė.
Pasak atlikėjos, veiksmas yra pagrindinis dalykas, kurį žmogus turi nuspręsti, kad darys, o tada tiksliai nuspręsti, ką būtent darys.
„Mano ėjimas yra kitas, aš stengiuosi eiti per savo patirtį. Manau, kad žmonija yra vienas organizmas ir jei vienas žmogus pasiekė kažką savo tobulėjimo kelyje, tai aš suprantu, kad ir aš galiu tai, savyje turiu tą pačią jėgą. Sakyčiau, kad pripratau gaudyti pamokas ir iš jų toliau formuluoti kažkokius tikslus, o kiekvienas minusas gali virsti pliusu.
Mano nuomone, svarbiausia yra atsirišti nuo to, kas buvo ir negalvoti apie tai, kas bus“, – konferencijoje kalbėjo moteris.
Konferencijos akimirkos - nuotraukų galerijoj:
