„Kas tu?“ Tai klausimas, kuris man buvo užduodamas kiekvieną gyvenimo savaitę, dažnai – kiekvieną dieną. „Na, – aš sakydavau, pradėdama žodinį šokį, kurį per daug gerai žinau, – aš esu aktorė, rašytoja, savo gyvenimo būdo tinklaraščio „The Tig“ redaktorė, gana gera virėja ir žmogus, tvirtai tikintis rankomis rašytais žodžiais.“
Taip, tirada, tačiau tokia, kuri, manau, nupiešia gana vientisą mano paveikslą. Tačiau tada nutinka štai kas: jie šypsosi ir maloniai linkčioja, galbūt netgi kikena, kol galiausiai paklausia, kas jiems iš tikrųjų rūpi: „Gerai, bet kas esi tu? Iš kur tavo tėvai?“ Žinojau, kad to paklaus, visada žinau. Nors galėjau pasakyti, kad iš Pensilvanijos ir Ohajaus, ir tęsti šį priežodinį tustepą (amerikietiškas pramoginis šokis, red.), tačiau pateikdavau tokį atsakymą, kokio iš manęs buvo norima: „Mano tėtis yra baltaodis, o mama – afroamerikietė. Esu pusiau baltaodė, pusiau juodaodė.“
Jeigu kažką apibūdinate kaip juodą ir baltą, vadinasi, tai aiškiai apibrėžta. Tačiau kai tavo etninė tapatybė yra juoda ir balta, ši dichotomija nėra aiški. Tiesą sakant, tai sukuria pilką zoną.
Priklausymas dviem rasėms braukia neaiškią liniją, kuri vienodai stulbinanti ir nušviečianti. Kai „Elle“ manęs paprašė pasidalinti savo istorija, būsiu sąžininga, išsigandau. Taip lengva kalbėti apie tai, koks makiažas tau labiausiai patinka, apie mėgstamiausią sceną, kurioje teko filmuotis, tuščiai plepėti apie „vieną gyvenimo dieną“ ir kiek žaliųjų sulčių išgeriu prieš eidama į pilateso užsiėmimą.
Ir nors pabandžiau tai „The tig“, dalindamasi savo, kaip dviejų rasių atstovės, patirties miniatiūromis, šiandien apsisprendžiau būti drąsesnė, eiti šiek tiek giliau ir pasidalinti su jumis daug platesniu vaizdu.
Mano tėvai susitiko aštuntojo dešimtmečio pabaigoje. Mano tėtis buvo serialo apšvietimo režisierius, o mama toje studijoje dirbo laikina darbuotoja. Man patinka galvoti, kad jį patraukė jos mielos akys ir jos afrikietiškas gymis, be to, jiems abiem patiko antikvariniai daiktai.
Kad ir kaip ten buvo, jie susituokė ir susilaukė manęs. Jie įsikėlė į namą Los Andžele, lapuotame ir įperkamame rajone. Vis dėlto, ko jam trūko, tai įvairumo. Ir čia buvo mano mama, karamelinės veido spalvos, kartu su šviesiaodžiu kūdikiu, klausinėjama, kur mano mama, kadangi visi manydavo, kad ji buvo mano auklė.
Tuo metu buvau per maža suprasti, ką tai reiškė mano tėvams, tačiau galiu pasakyti, ką tai reiškė man – kaip jie meistriškai kūrė aplink mane pasaulį, versdami mane jaustis, kad aš esu ypatinga, tačiau nesu kitokia.
Kai man buvo maždaug septyneri, labai norėjau Barbių lėlių rinkinio. Jis vadinosi „The Heart Family“ (angl. Širdies šeima, red.) ir jame buvo lėlė mama, lėlė tėtis ir du vaikai. Tokia tobula branduolinė šeima buvo parduodama tik baltaodžių lėlių ir juodaodžių lėlių rinkiniais.
Neprisimenu, kad kurio nors geisčiau labiau nei kito, aš tiesiog norėjau jo. Kalėdų rytą, išpakavusi iš žėrinčio popieriaus, radau savo Širdies šeimą: juodaodė lėlė mama, baltaodis lėlė-tėtis ir po abiejų odos spalvų vaiką. Mano tėtis išardė rinkinius ir suformavo mano šeimą.
Peršokus laiką iki septintos klasės, mano tėvai nebegalėjo manęs apginti taip, kaip galėjo kai buvau mažesnė. Per savo anglų kalbos pamoką turėjau atlikti privalomą užduotį – viename iš langelių reikėjo pažymėti savo etninę kilmę: baltaodis, juodaodis, lotynų amerikietis ar azijietis. Žiūrėjau aš (mano plaukai garbanoti, mano strazdanotas veidas, mano šviesi oda, mano mišri rasė) į šiuos langelius, nenorėjau supainioti visko, bet nežinojau ką daryti.
Galima buvo pasirinkti tik vieną, tačiau tai reikštų pasirinkti vieną iš tėvų ir tik pusę savęs. Mano mokytoja pasakė man pažymėti baltaodžio langelį. „Nes tu taip atrodai, Meghan“, – sakė ji. Padėjau savo rašiklį. Tai buvo ne kaip nepaklusnumo aktas, bet daugiau sumišimo požymis.
Negalėjau savęs priversti to padaryti, bandžiau įsivaizduoti savo mamos nusiminimą, kurį ji jaustų, jeigu tai sužinotų. Tad aš nepažymėjau langelio. Palikau savo tapatybę neužpildytą – klaustukas, absoliutus neužbaigtumas – labai panašu į tai, kaip jaučiausi.
Kai tą vakarą grįžau namo, papasakojau tėčiui, kas nutiko. Jis pasakė žodžius, kurie visam laikui liko su manimi: „Jeigu tai vėl nutiks, nupaišyk savo langelį“.
Niekada nemačiau savo tėčio pikto, tačiau tą akimirką mačiau, kad jo veido oda iš rožinės persimainė į raudoną. Jo akių žalumas sutirštėjo, jo antakiai pakilo nuo minties, kad jo dukra tapo visuomenės siauro mąstymo ir neišprusimo auka.
Užaugusio homogeniškoje bendruomenėje Pensilvanijoje, mano tėčio planuose nebuvo minties vesti moterį afroamerikietę. Bet vėliau jis pamatė tai, kas vyko tame mažame (ir, ko gero, riboto požiūrio) mieste, ir jis norėjo, kad aš matyčiau plačiau nei priešais mane padėtoje apklausoje. Jis norėjau, kad aš rasčiau savo tiesą.
Aš bandžiau. Bandžiau suprasti savo bendrabučio draugės ribotą mąstymą, kai pirmą savaitę susitikus universitete ji paklausė, ar mano tėvai vis dar kartu.
„Sakei, kad tavo mama yra juodaodė, o tėtis baltaodis, tiesa?“ – paklausė ji. Romiai nusišypsojau, laukdama to, kas galėjo toliau pasigirsti iš jos sučiauptų lūpų. „Ar jie išsiskyrę?“ Aš linktelėjau. „Na taip, suprantama“. Iki šios dienos vis dar iki galo nesuprantu, ką ji turėjo omenyje tai sakydama, tačiau potekstę pagavau. Ir aš atsitraukiau: bijojau atidaryti šią diskriminacijos Pandoros skrynią, tad sėdėjau tylėdama, rydama savo balsą.
Buvau namuose Los Andžele, buvo atostogos koledže, kai mano mama buvo pavadinta žodžiu iš „N“. Mes vykome iš koncerto ir kitam vairuotojui pasirodė, kad ji nepakankamai greitai pasitraukė iš automobilių stovėjimo aikštelės. Kai pažiūrėjau į savo mamą, per mano odą nuėjo karštis. Jos akyse kaupėsi neapykantos kupinos ašaros, galėjau viso labo pašnabždomis iškvėpti žodžius, tad ištariau juos vos girdimai: „Viskas gerai, mamyte“. Bandžiau sušvelninti mūsų mažame sidabriniame „Volvo“ ore tvyrantį įniršį.
Vos prieš kelerius metus Los Andželui ramybės nedavė rasistinės Rodney Kingo ir Reginaldo Denny bylos, kai riaušės užtvindė mūsų gatves, iš dangaus tarsi apokaliptinis sniegas krito pelenai. Supratau savo mamos širdies skausmą, tačiau norėjau, kad mes būtume saugios. Važiavome namo kurtinančioje tyloje, jos šokoladiniai krumpliai buvo išblyškę nuo to, kaip stipriai ji buvo įsikibusi į vairą.
Tai ironiška arba dėl to, kad šiame pasaulyje nepritapau, o savo emocijas taip giliai užslėpiau po savo etnine prasme neaiškia (ir ne tokia stora) oda, aš nusprendžiau tapti aktore. Negalėjo būti labiau etikečių apspręstos industrijos nei aktorystė, matant, kad kiekviena atranka prasideda nuo veikėjo klasifikacijos: „Graži, žaisminga, lotynų amerikiečių kilmės, trečia dešimtis“; „afroamerikietė, miestietė, daili, pradedanti ketvirtą dešimtį“; „baltaodė, šviesiaplaukė, šiuolaikiška mergina iš kaimynystės“. Kiekvienas vaidmuo turi etiketę; kiekviena atranka ieško kažko ypatingo. Tačiau greičiausiai per šį amatą aš atradau savo balsą.
Buvimas „etnine prasme neapibrėžta“, kokia buvau šioje industrijoje, reiškė, kad galėjau dalyvauti atrankose praktiškai į bet kurį vaidmenį.
Laviruoti nuo lotynų amerikietės, kai vilkėjau raudonai, iki afroamerikietės, apsirengus garstyčių geltona. Mano spinta prisipildė madingų suknelių, kad galėčiau rasine prasme būti įvairi, tarsi „Eighties Benetton“ plakate. Deja, tai buvo nesvarbu: buvau nepakankamai juoda juodaodžių vaidmenims ir nepakankamai balta baltaodžių vaidmenims, dėl to likdavau kažkur per vidurį kaip etninis chameleonas, kuris negali gauti darbo.
Būtent dėl to „Kostiumuotieji“ (serialas „Suits“, red.) pavergė mano širdį. Tai mano aktorės karjeroje buvo kaip tik tai, ko reikėjo – kur pagaliau aš tikau. Serialas iš pradžių buvo sumanytas kaip dramedija apie Niujorko advokatų kontorą, apsuptą dviejų partnerių, kurių vienas laviruoja šiame žavingame pasaulyje su savo apgaulingu laipsniu. Ateina Rachel Zane, viena iš pagrindinių moterų vaidmenų ir svajonių mergina – graži ir pasitikinti, su enciklopedinėmis teisės žiniomis.
„Svajonių mergina“ Holivudo terminais visada buvo ta tobula šviesiaplaukė mėlynakė gražuolė – bet tikrai ne mišri. Tačiau prodiuseriai tam reikalui neieškojo nei kažko mišraus, nei juodos ar baltos odos. Jie tiesiog ieškojo Rachel. Šiuo savo pasirinkimu „Kostiumuotųjų“ prodiuseriai padėjo kiek pakeisti tai, kaip populiarioji kultūra apibrėžia grožį. Šiuose kambariuose padaryti sprendimai virsta tuo, kaip žiūrovai mato pasaulį, jie tai suvokia ar ne.
Kai kuriuose namų ūkiuose niekada nesisvečiavo juodaodis ar kažkas, atstovaujantis dvi rases. Na, dabar mūsų tokių daug televizijoje ir jūsų namuose. O su „Kostiumuotaisiais“ konkrečiai jūs turite Rachel Zane. Labai tuo didžiuojuosi.
Antrojo sezono pabaigoje prodiuseriai žengė dar vieną žingsnį ir Rachel tėvo vaidmeniui parinko tamsiaodį afroamerikietį vyrą, kurį vaidino nuostabusis Wendellis Pierce’as. Prisimenu, kai buvo parodyta pirmoji serija su Zane šeima, „Twitter“ žinučių diapazonas svyravo nuo „Kodėl jie jos tėvu pasirinko juodaodį? Ji nėra juodaodė“ iki „Ei, ji juodaodė? Maniau, kad ji karšta“.
Pastaroji buvo užblokuota ir apskųsta. Reakcija buvo netikėta, tačiau ji byloja apie užslėptą rasizmą, kuris taip paplitęs, ypač Amerikoje.
Iškart po rasinių neramumų Fergusone ir Baltimorėje įtampos, kuri ilgą laiką sunkėsi pro paviršių Jungtinėse Valstijose, ji užvirė labiausiai liūdinančiu būdu. Ir kaip dviejų rasių moteris aš stebiu su siaubu kaip abi pusės kultūros, kurias aš suvokiu kaip savas, tampa eskalavimo žiniasklaidoje aukomis, įtvirtintais stereotipais, ir primena mums, kad Valstijos galbūt tik uždėjo tvarsčius ant problemų, kurios niekada iš esmės nebuvo užgijusios.
Kita vertus, aš visiškai išgijau. Nors mano mišrus paveldas galėjo sukurti pilką zoną aplink mano savimonę, stovėdama abiem kojomis abipus tvoros, aš su tuo susigyvenau. Galiu pasakyti kas esu, pasidalinti tuo, iš kur kilau, išsakyti savo pasididžiavimą dėl to, kad esu stipri, pasitikinti savimi mišrios rasės moteris.
Kad paprašyta nurodyti etninę tapatybę anketoje, kaip tai buvo septintoje klasėje, ar šiomis dienomis, pažymėti „Kita“, aš paprastai sakau: „Apgailestauju, pasauli. Esu pakankama lygiai tokia, kokia esu“.
Kaip juoda ir balta sumaišytos sudaro pilką, daugeliu prasmių tai yra būtent tai, ką aš padariau su savo tapatybe: sukūriau drumzlią zoną aplink tai, kas esu. Aš buvau pilka. O kas nori būti šios indiferentiškos spalvos, be gylio ir įstrigusios viduryje?
Aš tikrai nenorėjau. Tad aš pasirinkau: toliau gyventi gyvenimą jaučiantis sutrikusia šioje savęs nesupratimo bedugnėje arba atrasti savo tapatybę nuo to atsiribojant. Renkiesi peržiūras, kur nesvarbi spalva, pažymi savo langelį.
Prisistatai tuo, kas esi, o ne kokios odos spalvos tavo tėvai. Palaikai ryšius su žmonėmis, kurie nesirenka tokių etninių apibūdinimų kaip „juodas vaikinas Tomas“, o bendrauji su draugais, kurie sako: „Žinai, ką? Tomas, kuris dirba [ten ir ten] ir susitikinėja su [tokia ir tokia] mergina“. Susikuri sau tapatybę, kurios nori, kaip kad mano protėviai, kai jiems buvo suteikta laisvė. Nes 1865 metais (o tai yra sukrečiančiai neseniai), kai Jungtinėse Valstijose buvo panaikinta vergovė, buvę vergai turėjo pasirinkti vardą. Tiksliau, pavardę.
Turbūt artimiausias dalykas, siejantis mane su amžinai sudėtingu giminės medžiu, mano troškimas žinoti, iš kur esu kilusi, ir bendrumas, kuris sieja mane su mano giminystės linija, yra pasirinkimas, kurį mano proproprosenelis padarė pradėdamas gyvenimą iš naujo. Savo pavarde jis pasirinko žodį Wisdom (angl. išmintis, red.). Jis pažymėjo savo langelį.
