Dalykų, kuriuos galima įsidėti į galvą (ar širdį) pokalbyje yra ir daugiau ir, kaip pamatysite, jie nėra tušti samprotavimai, o reali Aistės gyvenimo patirtis, kuria ji pasidalijo su knygos „Kaip karalaitė iš grožio konkurso pabėgo“ (leidykla „Nieko rimto“) autore Jolita Zykute.
– Kas Jums yra gražus žmogus?
– Man gražus žmogus – visų pirma ramus žmogus, tokia vidinė darna, kai veiksmai, jausmai ir mintys dera tarpusavyje. Gražus žmogus yra sąmoningas ir sąmoningai kuria pasaulį, eina savo autentišką kelią.
Kartą sutikta etnologė paklausė: „Aiste, ar žinai, ką reiškia žodis „gražu“?“ Jos samprotavimai paliko įspūdį. „Gražu“ kyla iš žodžio „grąža“. Tąkart pirmąkart susimąsčiau, kad grožis – tai vidinė grąža, kurią atiduodi, spinduoliuoji savo elgesiu kitiems. Mane giliai užkabino, kad grožis reiškia, jog turi jausti, matyti, atliepti kitą, o ne kad esi pats su savimi ir esi tuo patenkintas.
– Kalbate kaip vidinę brandą pasiekęs žmogus. Tačiau vaikystėje ar paauglystėje „grožis“, „graži moteris“, ko gero, siejosi su kitais dalykais?
– Kai buvau visai maža mergaitė, žmogaus gerumas siejosi su jo grožiu – jei patirdavau šiltą santykį iš kito žmogaus, tai man atrodė, kad tas asmuo labai gražus.
Kai prasidėjo paauglystė, natūralu, kad, kaip ir visi paaugliai, sureikšminau išorinį grožį – „Kaip turiu rengtis? Kaip reikia būti panele? Kas yra graži panelė? Kaip ji turi susišukuoti?...“ Dėmesys krypo ir į gražius batelius ar drabužius, kurių tais laikais ne kiekvienas galėjo įpirkti.
Mano moteriško grožio vertybes formavo veikiau ne mama, o mamos mama – kaip ją vadinu, bobulė. Ji kalbėjo apie grožį, davė moteriškumo pamokas – kad mergaitė turi būti tvarkinga, švari, pasitempusi, turi skaniai kvepėti. Santykis su bobule yra artimas ir šiltas, tai jos pamokymai apie švarą, tvarką, higieną man itin svarbūs.
Kai tapo labai įdomu, kas gi yra panelė, nuėjau į modelių konkursą, jį visiškai netikėtai laimėjau ir taip papuoliau į mados, grožio industrijos, rinkodaros lauką. Galvojau: „Dabar tapsiu labai graži! Mane padažys, aprengs ir tapsiu princese iš vaikystės svajonių ar regėtų animacinių filmukų.“
– Svajonė tapti labai gražiai išsipildė su kaupu?
– Iš pradžių viskas žavėjo, džiaugiausi matydama savo skirtingus tapatumus – vieną dieną aš pankė, kitą – rokerė, nuotaka ir taip toliau. Paauglystėje išorinis keitimasis buvo labai įdomu. Bet kai pabaigiau mokyklą, pradėjau keliauti, dirbti su aukštosios mados kūrėjais, netgi labai garsiais, būdama šalia jų patyriau, kaip jie kuria madą, ir pamačiau, kad jie žvelgdami į mane kaip į modelį mato tik objektą. Buvau vertinga, nes jie galėjo pasižiūrėti, kaip atrodo sukurtas rūbas, makiažas. Akivaizdžiai pamačiau, kad jiems nesu įdomi kaip žmogus. Ir man taip skaudėjo širdį! Jei anksčiau patiko, kad galiu būti ir tokia, ir kitokia, dabar viduje pykau – kodėl didieji mados kūrėjai taip žavisi savo sukurtais įvaizdžiais, kodėl jie tai taip sureikšmina, juk čia tik daiktai...
Dirbdama modeliu daug keliavau, ir kelionėse man labai trūko kontakto su žmogumi, su kuo pasikalbėti, atverti dūšią. Norėjau būti ne objektas, o būti santykyje, ryšyje. Labai supykau ant mados pasaulio – kad žiūri į mane kaip koks ūkininkas turguje besirinkdamas karvę – kokios kojos, dantys... Jutau didelį vidinį konfliktą, daug kentėjau ir liūdėjau.
– Kur ieškojote išeities?
– Ta situacija lėmė mano profesijos pasirinkimą – psichologiją. Jau dvyliktoje klasėje nujaučiau, kad norėčiau tai mokytis, bet neišdrįsau, nebuvau tikra. Dirbdama modeliu įsitikinau, kaip svarbu suprasti žmogų, jo vertybes. Sutikau begalę sėkmingų žmonių – aktorių, dainininkų, verslininkų, daug pasiekusių, labai garsių pasaulyje. Kai pamačiau, kaip jie svaiginasi narkotikais, kad yra sutrikę, nelaimingi, kad jų gyvenime daug liūdesio ir paviršutiniškumo, o santykiai grįsti nauda, ne meile, man pasidarė baisu.
Buvau mergaitė iš paprastos šeimos. Mano tėtis – geografijos mokytojas, daug pasakojo apie pasaulį, todėl visada svajojau pamatyti skirtingas šalis. Dirbant modeliu tai ir atsitiko – po dvyliktos klasės keliavau į Japoniją, JAV, Aliaską, Kanadą ir taip toliau. Tačiau buvo ir kitas pasaulio pažinimas – pamačiau, kad tie „pasaulio sėkmingieji“ labai nelaimingi ir supratau: aš taip nenoriu.
Netgi santykiuose su vyrais stebėjau, kaip siūlo dovanas bandydami tave nupirkti. Tai buvo taip atgrasu – galvojau, kam man tas namas, lėktuvas, mačiau, kad tai ne ten veda. Vaikystėje miegojau su bobule viename kambaryje, ir ji naktimis pasakodavo savo meilės istorijas, tad užaugusi ir laukiau tos jos nupasakotos tikrosios meilės.
Tie pasakojimai savotiškai apsaugojo mane, kaip ir didelė tėvo meilė man – buvau prisipildžiusi tėviškos meilės, tad vyruose neieškojau tėvo, nebuvau ta, kurią galima papirkti dovanėlėmis. Tokia ta mano istorija, kaip mergaitė tapo moterimi, ir džiaugiuosi, kad eidama keliu niekur neužstrigau, kad nuo išorinių dalykų priėjau prie vidinių. Smagu tuo dalintis, nes viskas tikra ir išgyventa.
– Kaip kokios pasakos herojė supratote, kad ne viskas auksas, kas auksu žiba, ir atlaikiusi išbandymus grįžote atgal sveika ir praturtėjusi. Bet, ko gero, buvo ir tų, kurių likimas kitoks?
– Tos modeliais dirbusios draugės, kurios buvo tikros draugės, išgyveno panašią kelionę kaip ir mano – juk panašūs žmonės traukia, ar ne? Galbūt jos netapo psichoterapeutėmis kaip aš, bet sukūrė šeimas, turi mėgstamą darbą. Tačiau iš mano pažintų merginų, dirbusių modeliais, buvo ir labai tragiškų istorijų – dėl narkotikų žmogus susirgo šizofrenine psichoze, atsidūrė psichiatrinėje ligoninėje, nebegalėjo gyventi realiame gyvenime. Buvo tokių, kurios pasidavė netikram auksui, per vėlai suprato, kad tai netikra. Kai analizuoju savo istoriją, bandydama suprasti, kodėl taip atsitiko, kas vedė mane, suprantu, jog buvo svarbi aplinka, kurioje augau, kokią įtaką darė tėvas, mama, močiutė.
– Ar pati patyrėte jausmą „esu negraži, kitos gražesnės“? Kaip su tuo tvarkėtės?
– Tikrai taip. Paauglystės laikotarpiu iš manęs labai šaipėsi, nes buvau lėtesnio brendimo. Bendraamžės mergaitės jau buvo „prasprogusios“, gražios, o aš... Turėjau kompleksų – nenorėdavau segtis sijono, nes kojos atrodė per plonos, sakydavo, „su dviračiu pravažiuos“. Galvojau, kad mano kojos labai negražios, o dar patyčios – „anoreksikė“, „distrofikė“... Jaučiausi bjauriuoju ančiuku. Betgi mano tėvas kartojo: „Tu turi išsitiesti, nieko nebijoti, nesikūprinti, tu esi labai graži.“ Tai mane labai palaikė, neleido subyrėti. Pergalė modelių konkurse buvo kaip iš pasakos – bjaurusis ančiukas virto gulbe. Tiesa, paauglystės metais nebuvau tyli pelytė – net suprasdama, kad tarp draugų nesu grožio favoritė, vis tiek nepasidaviau – buvau klasės seniūnė, sprendžiau, kūriau, realizavausi, norėjau veikti, būti matoma kitais būdais. Vertindama iš dabartinės perspektyvos matau, kad būtent ta kova, neleidimas sau žlugti mane ir išvedė.
– Ką šiandien pasakytumėte vaikystės ir paauglystės sau?
– Jaučiau, kad esu iš prigimties drovi, todėl tiesiog padrąsinčiau save, pasakyčiau: „Nebijok būti savimi.“ Svarbu būti tuo, kuo esi, nereikia tilpti į rėmus, stenkis, kad vestų širdis. Manau, kad aš realizavausi, bet paauglystėje daug nerimavau, nežinojau, kaip elgtis suaugusiųjų pasaulyje, o vaikystėje trūko drąsos, nes pasaulis atrodė nepažįstamas, todėl kiek bauginantis.
– Turite dvi dukras. Kaip jas auginate?
– Dažnai kartoju joms: „Kaip aš džiaugiuosi, kad jūs atėjote, kad mane pasirinkote“, tad iki šiol iš jų abejonių dėl išvaizdos negirdėjau. Kol kas tikiu, kad mano dukros apie save galvoja gerai, nes jos lengvai adaptuojasi, joms sekasi įvykdyti užduotis. Svarbu, kad neperglobočiau, kad nebūčiau mamytė, sakanti: „Oi, tu negali“. Noriu, kad jų vertė formuotųsi remiantis požiūriu, kad jos gali.
– Kaip padėti šiandieninėms mergaitėms, kad jos atlaikytų išorės spaudimą atitikti tam tikrus grožio standartus?
– Aš žvelgiu iš psichologo pusės. Kaip vaikas jaučiasi, priklauso nuo to, kokie jo tėvai, nes jausmas apie save formuojasi nuo to, kaip vaikas augo ir ką patyrė. Tėvai turi matyti vaiką, drąsinti, padėti atsirinkti, kas yra kas, kas svarbu, o kas nesvarbu. Vaikai regi, kaip tėvai elgiasi, todėl tėvai turi būti gyvas pavyzdys, autoritetas. Pavyzdžiui, jei mama nepasitiki savimi, savo moteriškumu, tai ir dukra nelabai pasitikės savimi. Tikiu, kad vienam vaikui nerealu susigaudyti pasaulyje, jam būtinai reikalinga suaugusiųjų pagalba.
Viskas prasideda net ne nuo darželio, o nuo įsčių, nuo fantazijų apie ateinantį kūdikį – kaip jis laukiamas, kaip pasitinkamas. Vaikai ne tada supranta apie save, kai pradeda šnekėti, tai įvyksta daug anksčiau – jie kūnu suvokia, kaip su jais elgiamasi, todėl reikia apkabinti, priglausti, džiaugtis. Tada nekils jokių abejonių „Aš negraži...“ Kai vaikai pradeda mąstyti susiedami dalykus, tada reikia kalbėtis, aiškintis, bet visa ko pagrindas – tėvų meilė vaikui, matyti jo poreikius ir emocijas. Kokį santykį su tėvais vaikas patiria, taip jis ir supranta, koks jis yra – kad jis yra gražus ir geras, kad su juo viskas gerai, jeigu tėvai atliepia jam, ir atvirkščiai – jeigu jis negauna ryšio, vaikas suvokia save kaip neįdomų, mano, kad jo poreikiai nesvarbūs.
Geras pratimas, kad žmonės suprastų, kaip formuojasi savivertė, įsivaizduoti tokią istoriją: tu gimei, tavęs nelaukė, tavo mama ilgai negrįžo iš darbo, tu bijojai, tu verkei, nes norėjai valgyti, bet ji nesuprato, kad tu nori. Kas kyla emocinėje srityje beklausant tokios istorijos? Suprantate, koks vaikui susidarys vaizdas apie save? Labai nykus...
Negalima sakyti vaikui „Neverk“, „Baik“, „Ko zirzi?“, reikia domėtis, „Kas atsitiko? Ką jauti?“ Nes vaikas išmoksta, jog jo jausmų tėvai nepriima, mato: „Ką išgyvenu, kad man skauda – niekam neįdomu.“ Tada formuojasi netikroji savastis.
Jeigu žmonės jaučia, kad atėjo laikas vaikams, siūlau rimtai tuo domėtis – yra daug knygų, informacijos. Reikia mokytis būti tėvais!
